Medikei Indrei ramybės suteikia „lengvas džiaziukas“

Indrės AUKŠTIKALNIENĖS šeimos albumo nuotr.
Ligoninės vyriausioji slaugos administratorė Indrė Aukštikalnienė.
Balandžio 27-ąją – Medicinos darbuotojų diena. Mintimis visi Jiems dėkosime už mums skirtą laiką, žodį, šypsnį, už akimirkas, kai pirmiausiai galvojo ne apie save, o apie mus visus. Artėjančios šventės proga „Biržiečių žodis“ pakalbino Biržų ligoninės vyriausiąją slaugos administratorę Indrę Aukštikalnienę.

Su kokiomis mintimis sutinkate Mediko dieną?

Dabar kiekvienas medikas visą save atiduoda darbui. Šventės artėjimo nejaučiam. Anksčiau planuodavom susitikimą, jo laukdavom. Dabar susibūrimai negalimi.

Dar visai neseniai išgyvenome stresą dėl netikėtai mus užklupusios koronaviruso pandemijos. Nežinojome, kokias naujienas išgirsime kitos dienos rytą, kaip organizuosime darbą ir ar užteks apsaugos priemonių. Tarėmės su Rokiškio bei Panevėžio medikais. Ekstremali situacija privertė į daug ką pažiūrėti kitaip. Keitėme darbo grafikus, pamainas. Džiugu, kad kolektyvas nieko neišsigando, išliko geranoriškas, dirba oriai.

Jau dvidešimt pirmi metai, kai Jūs esate medikė. Papasakokite, kaip į šią svajonę ėjote?

Vilniaus medicinos kolegijoje baigiau akušeriją. Po dešimties metų – akušerijos aukštųjų neuniversitetinių studijų programą Kauno kolegijoje. Visą laiką dirbau Biržų ligoninės akušerijos-ginekologijos skyriuje (po to Ginekologijos ir nėštumo patologijos skyriuje), dar esu dirbusi echoskopijos kabinete bei kineziterapijos salėje vesdavau mankštas. Prieš penkerius metus pradėjau dirbti ir Biržų šeimos gydytojų centre akušere. Iki šiol skaitau paskaitas būsimoms mamytėms. Man gera. Jaučiuosi sėdinti savo rogėse.

Kodėl pasirinkau akušeriją? Iš tiesų svajojau apie farmakologiją. Bet pasirinkau akušeriją, nes dirbant šioje srityje po didelės įtampos, nežinomybės ateina nepamatuojamas džiaugsmas. Prasmingas, kilnus darbas. Labai myliu kūdikėlius. Buvo labai gera juos sutikti...

Vyriausiosios slaugos administratorės pareigas einate dar ne visus metus. Kaip sekasi?

Ligoninėje administruoju slaugos procesą. Daugiausiai bendrauju su visų skyrių vyresniosiomis slaugytojomis. Tenka rūpintis Ligoninės visų padalinių pacientų slauga, suteiktų slaugos paslaugų kokybe, slaugos personalo kvalifikacijos kėlimu, personalo darbo organizavimu. Kad jausčiausi tvirtai, daug ką turiu dar išmokti. Visas personalas dirba labai nuoširdžiai, atsakingai ir darniai.

Pacientės pasakoja, jog jūs labai šiltai bendraujate, gydo Jūsų žodis, šypsena...

Nežinau to. Bet man labai malonu, gera bendrauti, gera jausti abipusį supratimą. Gera, kai manimi pasitiki, priima pagalbą. Tai yra svarbiausia. Mėgstu pasišnekučiuoti su savo pacientėmis – aš juk turiu daugiau laiko nei gydytojai... Padėti, patarti yra mano teisė ir mano pareiga.

Iš ko paveldėjote tą bendravimo dovaną?

Gal iš mamytės, mokytojos Livijos Trečiokienės. Gal ji perdavė savų žinių, polinkį bendrauti. Šiaip esu uždaras žmogus... Tai mano charakterio bruožas.

Po studijų nepaviliojo didmiestis... Kas sulaikė Biržuose?

Likau dėl šeimos. Ir net nepagalvojau, kad galėtų būti kaip nors kitaip, kad kitur gali būti geriau. Tiesa, vienu metu gal buvo kilę minčių... Juolab, kad vyras važinėja į darbą kitame mieste. Bet sulaikė mano mamos ir anytos žodžiai.

Čia gimė mūsų abi dukros, čia tėvų gimtinė. Mergaitės net neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip. Vyresnioji, 20-ties sulaukusi Goda, studijuoja naujųjų medijų kalbas, papildomai prancūzų kalbą ir planuoja greta studijuoti marketingą Kauno technologijų universitete. Ji grįžusi vis domisi, kas Biržuose pasikeitė. Mažylė Tėja – penktokė. Jos abi myli Biržus. Ir aš nebeįsivaizduoju, kad namai būtų kitur. Čia mūsų šaknys. Ir tai labai svarbu.

Turite brangių vietelių, primenančių vaikystę?..

Senasis kino teatras...Fontanas miesto centre... Ledų vežimėlis ir stamboka, bet labai šiltai bendraujanti ledų pardavėja... „Aušros“ (tuomet II vidurinė) mokykla ir mano mokytojos. Vaikystėje mane augino babytė, darželio nelankiau. Klasėje buvau turbūt vienintelė nelankiusi darželio. Buvo stresas. Pirmoji mokytoja Angelė Zurbienė buvo lyg antroji mama. Niekada negaliu jos pamiršti. Ir dar dvi mano auklėtojos – lituanistė Vanda Natkienė ir šviesaus atminimo biologė Vanda Variakojienė. Visada iš jų patyriau paguodą ir džiaugsmą.

Ar kas nors liūdina?

Visada jaučiau ir jaučiu, kad neatidaviau visos duoklės savo šeimai kaip žmona ir mama. Pritrūkdavo laiko šiltiems pokalbiams ir kavos puodeliui su draugėmis. Daug metų dirbau ir šeštadieniais. Būdavo ir naktinės pamainos. Stengdavausi laiką kompensuoti sekmadieniais. Visada išlaikydavome savo naminį grafiką –jei vienas dirba, tai kitas namie su vaikais. Už tai esu dėkinga savo vyrui, kad visada galiu suderinti darbą su šeima. Todėl šiandien esu labai laiminga mama ir žmona. Mano didžiausia vertybė yra šeima.

Apie ką svajojate, ko trokštate?

Viskas yra gerai. Kad tik nebūtų ligų. Aš matau daug sergančių žmonių. Kai nelieka sveikatos, viskas tampa taip nereikšminga... Aš žinau sveikatos kainą. O sau linkėčiau tik sveikatos ir kantrybės, būti naudingai, reikalingai.

Ko pasigendate Biržuose?

Sporto komplekso, baseino, aktyvesnio sportinio gyvenimo, galimybės atsipalaiduoti.

Man labai malonu praeiti paežere. Tai mudviejų su vyru mini kardio treniruotė. Šiaip visko Biržuose yra, visko daugiau pakanka. Tik gal mūsų akys prie to pripranta, nebeįvertinam savo kurortinio miestelio. Kokie čia gėlynai, kokie parkai ir pliažas...

Gal išdrįstumėt pasvajoti apie Ligoninę, pokyčius...

Norėčiau, kad į mūsų miestelį atvyktų dirbti jauni specialistai. Kad jie čia kurtų šeimas ir toliau liktų dirbti mūsų Ligoninėje. Svajoju, kad plėstųsi Ligoninės funkcijos, kad atvažiuotų kuo daugiau gydytojų konsultantų. Jaučiu, kaip kolektyvas noriai dirba, kaip juose ima rusenti viltis.

Medikės Indrės hobi?

Laisvo laiko nedaug. Jaučiu malonumą leisdama laisvalaikį su knyga. Mes abu su vyru daug skaitome. Gaila, nepavyko vaikų pripratinti... Dukros renkasi technologijas... Aš jaučiu palaimą, kai atsiverčiu popierinę knygą. Paskutinė skaityta knyga – Paul Kalanithi „Įkvėpti tylą“. Tai atviras ir nuoširdus pasakojimas apie susitaikymą su žmogaus mirtingumu, daktaro ir paciento santykius, pasiryžimą dirbti net mirštant ir begalinę meilę gyvenimui... Knyga išleista po autoriaus mirties. Paskaityti rekomendavo kolegos. Knygoje demonstruojama meilė gyvenimui, kurios mes taip dažnai neįvertinam... Ir dar... mėgstu audio knygas...

Ko baiminatės?

Nerimo. Kartais klausiu savęs, ar viską teisingai padariau, ar ko nors neįžeidžiau. Aš vandenis...

Tikite horoskopais ar dar kuo nors?

Ne, horoskopais netikiu. Tik galvoju, kad vanduo visada stengiasi prasimušti, išsivinguriuoti... Gal ir yra lemtis, bet daug ką valdo pats žmogus. Aš – medikė. Man viskas turi būti pagrįsta.

Tikiu Dievu, bet kartais jo noriu paklausti: „Už ką tam žmogui taip, už ką?“

Ar klausotės muzikos?

Klausau lengvą džiaziuką, tyliai... Tai ramina, atpalaiduoja.

Jūsų spalva?

Samaninė...

Kokias gėles myli labiausiai?

Frezijas. Jos žydi po truputį... Jos puošnios ir tokios kvapnios...

Ko norėtum palinkėti medikų kolektyvui jų profesinės šventės proga?

Pirmiausiai dėkoju visiems Ligoninės medikams už kilnų ir atsakingą, sunkų ir labai reikalingą darbą. Už profesionalumą, dėmesį ir atidumą. Linkiu visokeriopos sėkmės, sveikatos ir jėgų ne tik padėti savo pacientams, bet ir rasti laiko pasigrožėti bundančiu pavasariu, pasirūpinti savo šeimų užuovėja.

Ačiū už pokalbį. Stiprybės ir... dienų be nerimo.