Naujausios
Martynas Gaubas: ne emigruoti, o migruoti
Menininko Martyno Gaubo „emigrantai“ skrenda raketa, pliuškenasi Ibizoje, rankomis plasnoja ant „Titaniko“ krašto, vienas prie kito glaudžiasi amžini draugai – lakūnai Steponas ir Stasys. Tai – jo skulptūros-žaislai apie emigraciją.
M. Gaubas – radviliškietis, ilgai dirbo Šiauliuose, dabar gyvena ir kuria Birštone. Skulptorius svarsto, jog emigruoti ir migruoti nėra blogai, tačiau viskas turi savo kainą.
Simona PUŽAITĖ
simona@skrastas.lt
Su ironija
Skulptūros-žaislai emigracijos tema dabar eksponuojami Šiauliuose parodoje "Apie emigraciją". Jie sukurti laimėjus projektą. M. Gaubas pasakojo, kad dar prieš tai buvo daręs skulptūrą emigracijos tema – pagamino emigracijos aptrupintą širdį. Ji buvo eksponuojama Londono viešojoje erdvėje, dabar stovi prie Radviliškio miesto kultūros centro.
Šį kartą į emigraciją jis pasižiūrėjo kitaip.
– Koks yra statistinis lietuvis jūsų akimis?
– Internete kažkada buvau radęs įdomią fotomanipuliaciją, koks yra gražus žmogus. Jis yra vidutiniškiausias tarp visų. 100 ar 50 žmonių atvaizdus sudėjus vieną ant kito, suformuojamas vienas žmogus su pagrindiniais bruožais. Tai jau portretas su statistiniais bruožais.
– Žaislai-emigrantai – ironiški. Kodėl jie tokie?
– Mano kūryboje visada yra ironijos. Į viską žiūriu su tam tikru skepticizmu. Kūriniai tada natūraliai tampa linksmi, nebūna pikti.
Parodoje atėjo mintis, kad visa tai – kaip žaidimas: keliavimas, migravimas, emigravimas.
Labai patiko profesoriaus Gintauto Mažeikio išsakytas požiūris: koks atstumas turi būti, kada jau vadinasi, jog emigravai? Kiek laiko turi būti išvykęs, kad vadintumeisi emigrantu? Po savaitės, mėnesio, penkerių metų? Aiškaus apibrėžimo nėra.
Ką mes dabar vadiname emigrantais, gal jie sakys: va, laikinai nuvažiavau užsidirbti pinigų, grįšiu. O kai grįš, kas jis toks bus: buvęs emigrantas ar išvykėlis?
Su emigrantais – ne apie politiką
– Emigracijos nedramatizuojate?
– Apie ją net neturiu vienareikšmiškos nuomonės. Nenoriu nei kategoriškai smerkti, nei išaukštinti. Viskas vyksta natūraliai. Jei visi trys milijonai gyventų Lietuvoje, atsirastų kitų problemų. Galbūt būtų per didelė konkurencija, daugelis neturėtų uždarbio... Jei kas nutinka, vadinasi, į gera.
– O kaip dėl požiūrio, kad emigracija – natūrali atranka? Sparnuota frazė: ne emigracija, o – evakuacija..
– Manau, daugelis važiuoja dėl ekonominių sumetimų. Kitų priežasčių beveik nėra. Todėl ir žmonių nuomonė susidėlioja, kad išvykusiesiems šalis nėra labai svarbi, svarbesnė – asmeninė gerovė.
Patiko vieno mano draugo pasakyta mintis. Kategoriška, bet tame yra nemažai tiesos. Jis sakė: emigrantai ten dar niekas, o čia – jau niekas. Ten jie yra kaip svečiai, reikia daug laiko, kad būtų lygūs su vietiniais. Čia jau nebelabai laukiami, nereikalingi. Rinka užsipildo – nepakeičiamų nėra.
– Koks jūsų paties asmeninis santykis su emigracija?
– Yra išvykę nemažai artimųjų, draugų. Ryšys dažnai nutrūksta. Gali sakyti, kad susitinki retkarčiais, pasiskambini, bet iš tikrųjų ryšio nebėra. Čia kaip tėtis, kuris negyvena su savo vaikais – lieka tėvas, bet artimo santykio nėra. Atstumas daro du atskirus gyvenimus. Lygiai taip pat ir su draugais.
Mano vienas kolega su draugais emigrantais šnekasi tik bendromis temomis – niekada apie politiką. Jo nuomone, apie Lietuvos politiką emigrantų nuomonė iš viso nesvarbi, nes jie čia negyvena. Išvažiavo ne dėl politinių priežasčių, todėl neturi drįsti diskutuoti apie šalies politiką.
Kai sniego skulptūrų festivalyje Prancūzijoje darėme skulptūrą iš sniego, daug kas klausė – ar čia jų prezidentas? Mes skulptūros specialiai nepritempėme prie aktualijų, nes atrodė neetiška kištis į kitos šalies politiką.
Nepatogioje Lietuvoje patogu kurti
– Ar pats niekada nesvarstėte emigruoti dėl ekonominių ar kūrybinių priežasčių?
– Menininkams visose šalyse situacija panaši. Daugelis galerijų užsidaro Vakaruose, persikelia į Pietų Korėją, Kiniją, Iraną.
Lietuvoje ir sudėtinga, ir lengva. Priklauso, kaip pažiūrėsi. Man nesudėtinga. Gal čia laimės dalykas?
– Gal Lietuvoje – ne komforto zonoje, kūrybai daugiau impulsų?
– Tame yra tiesos. Užsistovėjus sudėtingiau kurti.
Savyje buvau pastebėjęs, kad jau viską žinau: kaip daryti, kodėl daryti, ką daryti, kur eksponuoti, kam ir už kiek parduoti. Viskas taip aišku, kad net nebeįdomu. Todėl sugalvojau įstoti į Vilniaus dailės akademiją – pasižiūrėti, kuo kvėpuoja, ką mąsto jaunimas.
Tai – įėjimas į ne komforto zoną. Atrodo, save laikiau profu jau daug metų, važinėjau po užsienį, žinau, kaip mane vertina užsienyje, o nueini pas dėstytoją ir vėl tampi studentu, aiškina, kaip reikia daryti. Leisti sau būti mokiniu – iššūkis. Vėl atsiranda naujų ieškojimų.
Dėstytojų nuomonės taip pat nesutampa. Sau pačiam sakau: reikia įsiklausyti, gal teisingai sako, gal kažką atrasiu? Dabar jau matau, kad naudinga, bet pradžioje galvojau – kam man tai? Visus, kuriuos sutikdavau, sakydavo: ar išprotėjai, kam tu ten stojai!?
– Jūsų darbai migruoja po visą pasaulį, įvairias galerijas. Kaip jie vertinami ten?
– Darbai jau gyvena savo gyvenimą. Tuo momentu, kai kuri, atrodo, yra mistinis ryšys su Dievu ar aukštesnėmis jėgomis: kuri ne pats iš savęs, o kažkas kitas diktuoja. Kai kitas prisideda prie tavo kūrybos, tada nebaisi ir kritika. Atrodo, tai nėra visiškai vien tavo darbas, tik tavo rankomis padarytas.
Kai gauni užsakymą, sumąstai, kaip, ką daryti, komponuoti, viskam turi paaiškinimus. Tada, atrodo, kritika būna skaudesnė. Vos ne pyktis ima – kodėl čia kritikuoja, aš taip stengiausi!
– Tai gal nėra blogai, kad žmonės migruoja ar emigruoja?
– Pamatymas kitokio pasaulio duoda lengvumo. Kad ir kur nuvažiuoji, pabūni, pradedi kitaip matyti vietinius žmones. Tik atrodo: ai, lietuviai niūrūs. Iš tiesų nieko jiems netrūksta – nei įkyrūs, lyginant su pietiečiais, santūrūs, ne pažadukai...
Sugrįžti iš emigracijos nelengva. Į emigrantus pradeda žiūrėti kaip į tautos išdavikus. Pamatę kitokio pasaulio jie grįžę vis pasakoja: „o pas mus buvo taip...“, „pas mus daug pigiau...“ arba „normaliai, brangiai kainuoja...“ Bet kokiu atveju, jie kalba iš priešingos varpinės. Jie patys susipriešina.
– Ko trūksta, kad žmonės pasiliktų Lietuvoje?
– Tegul laisvai keliauja ir migruoja. Gyvenimas vėliau parodo, ar teisingai pasirinkai, ar ne. Viskas turi savo kainą – jei šiandien išvažiuoji, gal bus laikas, kai norėsi grįžti, bet bus vėlu.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
POŽIŪRIS: Menininkas Martynas Gaubas sako, jog jo kūryboje visada yra ironijos, darbai natūraliai tampa linksmi, nepikti.
EMIGRACIJA: „Koks atstumas turi būti, kada jau vadinasi, jog emigravai? Kiek laiko turi būti išvykęs, kad vadintumeisi emigrantu? Emigracija labai abstrakti sąvoka, todėl pagalvojau, kad nėra didelio skirtumo tarp kelionių ir emigracijos“, – svarsto skulptorius Martynas Gaubas.