Naujausios
REZONANSAS
Liudijimas apie sukilėlių palaikus vertas tyrinėjimų
Praėjusį šeštadienį „Šiaulių kraštas“ spausdino žurnalistinį tyrimą „Sukilimo paslaptis reikalauja dėmesio“ (2014-05-24), kuriame pasakojome apie liudijimą, kad Šeduvos pašonėje gali būti palaidoti 1863 metais nužudyti sukilėliai. Palaikų gali būti dešimtys.
Radviliškio rajono valdžia kol kas trypčiojo: gal tai netiesa, ką liudija žmonės? Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė teigia, kad žmonių liudijimai yra vienas pagrindinių šaltinių, todėl archeologinius tyrimus atlikti verta.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Eksponatų negausu
V. Šiukščienė yra unikalaus albumo-katalogo „1863 metų sukilimas: veidai, vardai, istorijos“, muziejaus išleisto 150-osioms sukilimo metinėms, sudarytoja. Tai pirmasis toks Lietuvoje visapusiškas, apimantis šalies muziejuose saugomą ikonografinę medžiagą, susijusią su 1863 metų sukilimu, leidinys. Buvo surengta ir išsami paroda, skirta 1863 metų sukilimui.
V. Šiukščienės teigimu, tiesioginių liudytojų apie sukilimo veiksmus Šeduvoje ir jos apylinkėse – nedaug.
„Yra žinoma keletas sukilėlių, veikusių ar kilusių šiose apylinkėse, bet iš konkrečių eksponatų – ginklų, dokumentų, įsakų, fotografijų – nelabai kuo turime pasiremti“, – sakė muziejininkė.
Literatūroje minimos Šeduvos apylinkės
Istorikės teigimu, Šeduva, esanti tarp Panevėžio ir Šiaulių apskričių, patenka į intensyviausių mūšių ir susirėmimų žemėlapį.
„Kauno gubernija, į kurią patenka Šiaulių ir Panevėžio apskritys, patenka į aktyviausių sukilimų ratą. Nuo Šeduvos netoli ir Kėdainiai, kurie traktuojami kaip sukilimo lopšys. Tai, kad prie Šeduvos galėjo būti rimtų susirėmimų, galime neabejoti“, – teigė muziejininkė V. Šiukščienė.
Literatūroje, nors ir šykščiai, taip pat kalbama apie sukilimo įvykius Šeduvos apylinkėse.
„Literatūroje yra minima apie Antaną Mackevičių. Ona Maksimaitienė knygoje „Lietuvos sukilėlių kovos“ mini, kad po balandžio 5 dienos mūšio, kuriame sukilėliai, vadovaujami Zigmanto Citavičiaus, buvo užklupti caro kariuomenės prie Tytuvėnų. Tada žuvo daug sukilėlių, tarp jų – ir Z. Citavičius. Likę Z. Citavičiaus, A. Mackevičiaus ir Ignoto Leskausko būrių sukilėliai po šių kautynių pasuko link Panevėžio. O. Maksimaitienė mini, kad sukilėlių vytis iš Šeduvos buvo pasiųstas kariuomenės dalinys, vadovaujamas papulkininkio Krengageno. Tai patvirtina faktą, kad prie Šeduvos buvo įsikūrę caro kariuomenės daliniai“, – teigė V. Šiukščienė.
Muziejininkė rado ir dar vieną faktą, kad 1863 metų lapkričio 10 dieną Otono Kognovickio sukilėlių būrys kovėsi prie Breiviškių kaimo, o šis kaimas yra visai netoli Šeduvos.
„Tai įrodo, kad įvykių prie Šeduvos, jau nekalbant apie „Šiaulių krašto“ straipsnyje minimą Adomo Bitės būrį, buvo. Minint Z. Citavičiaus būrį taip pat yra sakoma, kad jie kovojo Radviliškio krašte ir būtent apie Šeduvą. Tikrai ten galėjo būti įvykių“, – įsitikinusi muziejininkė.
Buvo susidorojimų su sukilėliais
„Šalia oficialios statistikos, kiek sukilėlių žuvo, buvo nubaustų – visur pažymima, kad nemažai sukilėlių tiesiog buvo nužudyta caro kariuomenės siautėjimo vietose. O kadangi prie Šeduvos buvo caro kariuomenės dalinys, galima daryti prielaidą, kad prie Šeduvos taip pat buvo jų nužudyta“, – prielaidą daro V. Šiukščienė.
Sukilimo slopinimas ryškus po 1863 metų gegužės 15 dienos, kai generalgubernatoriumi tapo M. Muravjovas.
„Su sukilėliais tuo metu jau buvo susidorojama ir oficialiai, ir neoficialiai. Pavyzdžiui, Šiaulių sukilėlių kalnelyje sukilėliai buvo oficialiai nubausti mirties bausme. Bet yra minima daug nefiksuotų žudynių ten, kur buvo caro kariuomenė ir kur netoliese buvo sukilėliai. Todėl ir Šeduvoje tokių faktų galėjo būti“, – sakė V. Šiukščienė.
Žmonių liudijimai – svarus pagrindas tyrimui
V. Šiukščienės teigimu, pirmoji paroda, skirta 1863 metų sukilimui, Šiaulių „Aušros“ muziejuje buvo surengta 1933 metais, minint 70 metų sukaktį.
„Jau tada muziejininkai suvokė, kad jau praėjo daug laiko nuo sukilimo, bet dar galima fiksuoti žmonių pasakojimus, faktus, kurie perduodami iš lūpų į lūpas. Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje užrašyti žmonių pasakojimai yra traktuotini kaip istorijos šaltiniai. Ne iš vadovėlių paimti faktai, o iš šeimų, giminių istorijų. Tos istorijos racionalų grūdą dažniausiai turi“, – mano muziejininkė.
„Šiaulių kraštas" rašė, kad Radviliškio rajono Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis, pats neturėdamas žinių apie 1863 metų sukilimą Šeduvos apylinkėse, nebuvo linkęs tikėti buvusių mokytojų šeduvių Onos Jansonienės ir Emilijos Brajinskienės „Šiaulių kraštui“ ir jam asmeniškai papasakotomis istorijomis apie 1939 metais iškastus kaulus.
Archeologinius tyrimus atlikti verta
„Manau, kad prie Šeduvos, ten, kur liudija žmonės apie sukilėlių palaikų užkasimo ir 1939 metų radimo vietą, būtų tikslinga atlikti archeologinius kasinėjimus“, – mano muziejininkė V. Šiukščienė.
Archeologiniai kasinėjimai turėtų nustatyti kultūrinį sluoksnį, kada jis buvo judintas.
„Manau, kad ką nors pavyktų atrasti. Jeigu net ir buvo kasinėta 1939 metais. Šiuolaikiniai archeologijos mokslo metodai yra gana tikslūs, ir archeologai tikrai pasakytų, kokio laikotarpio radiniai ten būtų rasti. Galbūt niekas nepasakys rastų palaikų konkrečių pavardžių, bet patį faktą galima įrodyti“, – mano V. Šiukščienė.
Archeologinių tyrimų vertė, pasak muziejininkės, būtų reikšminga istorijai. „Būtų dar vienas patvirtinimas to, kad buvo nesankcionuotų žudynių. Būtų pažymėta dar viena vieta, nes didelių paminklų sukilėliams, koks yra Šiauliuose, Lietuvoje tėra vienetai. Šios vietos prie Šeduvos pažymėjimas būtų dar vienas Lietuvos istorijos liudijimas“, – sakė muziejininkė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
TYRIMAI: Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė teigia, kad žmonių liudijimai yra vienas pagrindinių šaltinių, liudijančių apie 1863 metų sukilimą, todėl archeologinius tyrimus toje vietoje atlikti tikslinga.
