Naujausios
Lietuvoje tik skurdžiai ir turtuoliai
Rūta JUKNEVIČIŪTĖ
Kas trečias lietuvis skursta. Tai ne liūdni paverkšlenimai, o reali statistika. Socialinė atskirtis tarp gyventojų kasmet tik didėja, o vidurinės klasės beveik neliko – tik vargšai ir turtuoliai, sako profesorius habilituotas socialinių mokslų daktaras Algis Šileika. Deja, prie vargšų priskiriami ir šalies intelektualai – mokytojai, meno, kultūros žmonės.
- 33 procentai skurstančiųjų. Ar tikrai mūsų situacija tokia prasta? – „Respublika“ klausė Darbo ir socialinių tyrimų instituto prof. habil. dr. Algio ŠILEIKOS.
- Kasmet nelygybė Lietuvoje tik didėja. Ir santykinai Lietuvos piliečiai gyvena vis blogiau. Tie patys „Eurostat“ duomenys rodo, kad socialinė atskirtis Lietuvoje viena didžiausių Europoje.
Skaičiai labai daug parodo. Mokslininkai, skaičiuodami pajamų nelygybę, naudoja tokį Džini koeficientą. Kuo didesnė pajamų nelygybė, tuo didesnis tas koeficientas. 2000 metais Lietuvoje jis buvo lygiai 30, 2009 metais – jau 35,5. Kaip sparčiai, – per 5,5 pozicijos, – Lietuvoje augo nelygybė...
- 2010-ieji Europos Sąjungoje buvo paskelbti kovos su skurdu metais. Lietuva taip pat buvo parengusi ne vieną skurdo mažinimo strategiją, bet skurdas tik augo. Kodėl?
- Nereikia stebėtis, kad mes atkeliavome iki skurdo.
Lietuvoje prasti reikalai, nes žmonių pajamos nedidėja. Juk infliacija suvalgo atlyginimų augimą. O štai realiosios pajamos (atskaičius mokesčius ir atsižvelgus į kainų augimą) per metus – nuo 2010-ųjų gruodžio iki pernai gruodžio – sumažėjo 4,1 proc. Tuo tarpu darbo užmokestis nė pusės tiek neaugo.
O dėl programų... Jos kuriamos jau nuo 2000-ųjų. Bet skurdas augo.
Tam, kad skurstančiųjų nedaugėtų, turi vykti tam tikras pajamų perskirstymas. Tačiau jis vyksta tik kapitalo naudai, o ne dirbančiųjų. Kapitalo pajamos auga gerokai sparčiau negu atlyginimai.
O antra, vidutinio darbo užmokesčio augimas taip pat neproporcingas minimalaus...
- Bet gal galimybių kelti atlyginimus nėra?
- Lietuvoje darbo užmokesčio sistema visiškai išbalansuota.
1994 metais mūsų institutas pasiūlė biudžetinio sektoriaus darbuotojų atlyginimus skirti jų darbą vertinant pagal vienodus kriterijus. 1996 metais toks įstatymas, kuriame buvo pateikta ir darbų vertinimo metodika, buvo priimtas. Tačiau iškart po jo priėmimo Vyriausybė pradėjo tą bendrą sistemą griauti, skirdama priedus vienoms ar kitoms darbuotojų grupėms.
Vėliau įsismaginta dar labiau – buvo priimti net trys savarankiški darbo užmokesčio įstatymai: Valstybės tarnybos įstatymas, Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas bei Teisėjų atlyginimų įstatymas.
Apie bendrus darbo užmokesčio principus jau negalima kalbėti. Su atlyginimais pasidarė abrakadabra: algos mokamos ne pagal darbo kiekį ir kokybę, o kaip tik išeina. Juk darbo užmokestis turi atspindėti tai, kiek laiko prireikė tam darbuotojui parengti.
Štai pavyzdys: parengti docentą, profesorių reikia daugybės metų – 6 metai bakalauro, magistro, 4 – doktorantūros, vėliau dar habilitacija...
Kiek metų rengiami ir kokie atlyginimai: šiandien docentas uždirba 2000 litų popieriuje (į rankas 1520 litų). O štai ateina į ministeriją dirbti magistrantas – per draugus, pažįstamus jis tampa skyriaus vedėju, departamento direktoriumi, uždirba 4500-5000 litų...
Lietuvoje nėra vidurinės klasės. Ji atsiranda mažėjant aukščiausių sluoksnių ir didėjant žemiausių sluoksnių pajamoms. Per visą laiką nuo Nepriklausomybės atkūrimo mūsų vidurinė klasė tesudarė 14-16 proc. gyventojų.
Kas vyksta su mūsų visuomene? Tie, kurie yra sukrovę kultūrinį kapitalą, – pavyzdžiui, mokytojai, didelė meno, kultūros darbuotojų dalis, jaunesnis medicinos personalas, – net nepatenka tarp vidutiniokų. Intelektualai Lietuvoje skursta.
- Gal valdžia nesuvokia situacijos dramatizmo, o gal yra tiesiog įžūli?
- Čia klausimas ne man. Mes, mokslininkai, esame daugybę kartų šiuos dalykus politikams akcentavę. Tačiau jiems mokslinių tyrimų nereikia, jie vadovaujasi tik savo politinėmis nuostatomis.
Tai, kas daroma, daroma be jokių mokslinių pagrindų. Mes sakome, aiškiname, bet niekam tai nerūpi...
Reiškėme nepasitenkinimą vykdoma socialine politika. Prisiminkime, kaip buvo įvestas visuotinis maitinimas mokyklose (vaiko pinigai), visai nediferencijuojant, ar tai milijonieriaus vaikas, ar skurstančių tėvų. Valstybės lėšas buvo pradėta taškyti į kairę ir į dešinę.
O ir dėl privačių pensinių fondų kalbėjome, rodėme: ką jūs darote – juk didžiulius pinigus atiduodame į privačias rankas. Ar yra kokie įsipareigojimai, kad pinigai grįš atgal? Fondų valdytojų atlyginimai – 20 tūkstančių... Taip negalima – atlyginimai turi būti susieti su darbo rezultatais. Nukraujavo visa „Sodra“, būsimi ir esami pensininkai.
Lietuvoje vyksta marginalinis lėšų paskirstymas. Nacionalinės reikšmės įmonių – energetikos, Lietuvos banko – direktoriai deda į kišenę atlyginimus po 20 tūkst. litų.
Aiškinama, kad labai sudėtingas jų darbas. Jie išdirba nustatytas normas. Atleiskite, kokias normas? Ar ten kas vaikšto su chronometru ir tikrina, ką jie nudirbo?
Štai ir valdininkai, pavyzdžiui, meras: važiuoja pasveikinti kokio svarbaus asmens ne darbo dieną – savaitgalį ar per valstybinę šventę – ir sugaištos valandos jam apmokamos kaip darbas šventės dienomis. Ar jie važiuoja dirbti?
- Bet žiūrint į statistikos rodiklius didmiesčiuose skurdas gerokai mažesnis.
- Pavardžių neminėsiu, bet štai – šovė į galvą idee fixe ir sumanė viską sutelkti tik į du miestus – Vilnių ir Kauną. O kur regionai, kur teritorinis strateginis planavimas?
Viskas vertinama pagal šalies vidurkį ir problemos tarsi sumažėja.Tačiau ar logiška: jūs suvalgysite visą vištą, aš nė vienos, o vidutiniškai mes suvalgėme po pusę.
Į regionines problemas reikia pasižiūrėti atskirai. Darbo užmokestis savivaldybėse skiriasi net 700 litų. Štai kokie šalies išsivystymo skirtumai!
Europos šalių gyventojai, kuriems 2010 m. grėsė skurdas (proc.)
1. Islandija 14,3
2. Čekija 14,4
3. Norvegija 14,9
4. Švedija 15,0
5. Nyderlandai 15,1
6. Austrija 16,6
7. Suomija 16,9
8. Liuksemburgas 17,1
9. Šveicarija 17,1
10. Slovėnija 18,3
11. Danija 18,3
12. Prancūzija 19,3
13. Vokietija 19,7
14. Malta 20,6
15. Slovakija 20,6
16. Belgija 20,8
17. Estija 21,7
18. Didžioji Britanija 23,1
19. Italija 24,5
20. Portugalija 25,3
21. Ispanija 25,5
22. Graikija 27,7
23. Lenkija 27,8
24. Vengrija 29,9
25. Lietuva 33,4
26. Latvija 38,1
27. Rumunija 41,4
28. Bugarija 41,6
Šaltinis: „Eurostat“
Praėjusią savaitę Europos Sąjungos statistikos agentūra „Eurostat“ paskelbė, kad Lietuvoje 2010 metais skurdas grėsė kas trečiam šalies gyventojui (t.y. 33,4 proc.).
Skurdas šalyje per vienus metus išaugo: 2009 metais skurstančiųjų buvo mažiau – 29,5 proc.
Tradiciškai atsidūrėme Europos šalių sąrašo gale. Po mūsų rikiuojasi tik kaimynai latviai (ten skurdas ir socialinė atskirtis grėsė 38 proc. gyventojų), rumunai (per 41 proc.) ir bulgarai (beveik 42 proc.). Tuo tarp ES vidurkis – 23,4 proc.
Sąrašo sudarytojai vertino šalių gyventojų pajamas, užimtumą ir gyvenimo sąlygas (ar gyventojai laiku išgali susimokėti už komunalines paslaugas, nuomą, ar galėtų padengti netikėtas išlaidas, ar išgali kas antrą dieną valgyti mėsos, žuvies produktų).
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
Darbo ir socialinių tyrimų instituto prof. habil. dr. Algis ŠILEIKA.