Naujausios
„ŠIAULIŲ KRAŠTO“ KLUBAS
Laikraščio platintojui paklūsta virbalai
Kazimierą Limantą Šiaulėnų seniūnijos (Radviliškio rajonas) žmonės pažįsta ne vien kaip „Šiaulių krašto“ platinimo tarnybos platintoją, bet ir kaip mezgėją. Ir viena, ir kita Kazimierui sekasi puikiai.
Praradimai ir atradimai
Kai Šiaulėnų seniūnijoje prireikė platintojo, pirmasis „Šiaulių krašto“ platinimo tarnyboje dirbti pasisiūlė Repšių kaime gyvenantis Kazimieras Limantas.
Vėliau atsirado dar vienas pretendentas, ir kilo savotiškos varžytuvės: kurio ankstesnė patirtis ir gerosios savybės nulems?
Gal dėl tų „varžytinių“ ir pasklido kalbos, jog Kazimieras negali būti labai patikimas, nes jau kuris laikas sėdi namuose, girdi, atprato dirbti. Be to, kartais jis padaugina alaus, o tai su platintojo darbu būtų nesuderinama.
Kalbos apie alų nebuvo laužtos iš piršto, ir Kazimieras tai pripažino. Siekdamas pakeisti kaimo žmonių nuomonę apie save bei įsitvirtinti nuolatiniame darbe, jis ryžtingai nusprendė keisti gyvenimo būdą. Savo pasiryžimo neatsisakė net tada, kai nuo jo nusisuko buvę bokalo draugai.
Kazimieras visa galva pasinėrė į platintojo rūpesčius. Tai, kad buvo priimtas į darbą, kad juo patikėjo, Kazimierui suteikė jėgų ir įkvėpimo.
Darbas prie širdies
Kazimieras pasakoja jau trečius metus prenumeruojantis bei platinantis spaudos leidinius Repšiuose bei aplinkiniuose kaimuose. Gerai žino kasdienį maršrutą, gerai pažįsta visus prenumeratorius. Viename kieme laikraščius reikia įdėti į pašto dėžutę, kitame — užkišti už durų, dar kitame — įnešti į kambarį. Kaip pageidauja žmonės. Jei lyja, Kazimieras stengiasi visiems prenumeratoriams laikraščius atiduoti į rankas, kad nesušlaptų.
Kai kuriuose namuose Kazimieras jau seniai tapo tarsi šeimos narys. Atnešus laikraštį, šeimininkai jo neišleidžia, kol nepasišnekučiuoja, neišgeria puodelio arbatos ar kavos.
„Praeityje teko įvairių darbų dirbti — virėjo, pardavėjo, melžėjo. Visi jie patiko, bet tai, ką dirbu dabar, man ypač prie širdies“, — sako Kazimieras.
Mezgėjas
Tada, kai laikraščiai jau išnešioti, Kazimieras leidžia sau pasinerti į kitą širdžiai mielą užsiėmimą — mezga.
Mezgimu jis užsikrėtė dar vaikystėje, kai pradinių klasių mokytoja mokiniams nurodė numegzti po vieną pirštinę ir kojinę.
Nuo to laiko virbalai visada Kazimierui po ranka. Aplinkiniuose kaimuose jis žinomas kaip geras mezgėjas, todėl užsakymų jam niekada netrūksta.
„Paskaičiavau: mezgu jau 58 metus. Raštų pasirenku iš knygų, žurnalų. Esu primezgęs ir megztinių, ir kostiumėlių, ir skraisčių, šalikų, kojinių, pirštinių. Paskutiniu metu jauni žmonės prašo numegzti riešinių. Sako, jos madingos“, — pasakoja Kazimieras, megzdamas baltą šaliką, kurio užsiprašė netoliese gyvenanti moteris.
Jei kada nors kuris vyras su pašaipa leptelėja, jog mezgimas — ne vyrų darbas, Kazimieras tik nusijuokia. Jam atrodo, kad virbalai ir siūlai sukurti būtent jo rankoms. Ir jei ne mezgimas, ką jis, vienišius, veiktų namuose vakarais?
Užrašė Jadvyga BUIVYDIENĖ
Jadvygos BUVYDIENĖS nuotr.
POMĖGIS: Tada, kai „Šiaulių krašto“ platinimo tarnybos platintojas Kazimieras Limantas išnešioja spaudą, jis imasi kito širdžiai mielo darbo — mezga.