Naujausios
Kur dingo idealistai?
Buvęs Prisikėlimo apygardos partizanas Viktoras Šniuolis niekada nesiekė keršto, nors pokariu prarado visą šeimą: tėvą, motiną, brolį, seserį. „Kur visi idealistai dabar pasidėjo?“ — Vasario 16-osios išvakarėse klausia žmogus, 1949 metais atspausdinęs Lietuvos nepriklausomybės deklaracijos tekstą.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Pasiekė kovos tikslą
Šiauliečio V. Šniuolio bute ant sienos kabo Anapilin iškeliavusių artimųjų nuotraukos, apkaišytos mažomis Lietuvos vėliavėlėmis. Ir Vytis. Apie gyvenimo smūgius buvęs partizanas pasakoja taip, tarsi viskas būtų nutikę tik vakar. Skauda ne mažiau.
Būdamas šešiolikos, vokiečių okupacijos metais, su broliu Vytautu įstojo į Lietuvos laisvės armiją: „Tikėjomės, kad plėšrūnai besigalynėdami nusilps, ir susidarys palankios sąlygos atkurti prarastą nepriklausomybę“.
1944 metų rudenį, kai frontas susilaikė ties Dubysa, būrelis bendraminčių Radviliškio rajone, Mažuolių miškų masyve, įkūrė partizanų būrį.
„Pirmą rudenį ir žiemą nuotaika buvo geresnė. Dar nebuvo trėmimų. Dar mamos namuose gyveno. Palaikė viltis: ateis pavasaris, ir bus laisvė. Bet atėjo tik pavasaris“, — atsimena V. Šniuolis.
Tikėtos paramos iš Vakarų nebuvo. 1948 metų vasarą pradėta galvoti apie visos Lietuvos partizanų suvažiavimą ir Vyriausiosios vadovybės įkūrimą.
1949-ųjų žiema buvo gili — tokia, kaip ir šiemet, bet suvažiavimą Radviliškio rajone, Balandiškių (Sajų) ir Mėnaičių (Miknių) sodybose, pavyko sėkmingai organizuoti. Suvažiavime pasirašyta ir Lietuvos nepriklausomybės deklaracija. V. Šniuolis atspausdino šios Deklaracijos tekstą.
„Įkūrę Vyriausiąją partizanų vadovybę, sakėme, kad pasiekėme kovos tikslą: pasirašėme deklaraciją ir apie ją paskelbėme pasauliui“.
Liko vienas
1949-ųjų vasarą, žygio metu, V. Šniuolis ir bendražygiai Užpelkių miške (Radviliškio rajonas) buvo išduoti. Sunkioms kautynėms vadovavo brolis Vytautas.
„Traukėmės planingai, su perbėgimais. Per keletą metrų nuo manęs žuvo Petras Bartkus, kitoje pusėje, man perbėgant, krito Bronius Liesys. Pašokęs trauktis, pamačiau kruviną Lauryną Mingilą. Jis pradėjo šaukti, kad nepalikčiau gyvo. Nepaprastai sunku tokiu momentu apsispręsti“, — pasakoja V. Šniuolis, tarsi vėl stovėtų kautynių lauke. Ryžosi draugą nešti. Už storo medžio kamieno gulėjęs brolis atidengė stipresnę ugnį.
„Koks likimas būna. Draugas, kurį nešiau, matė, kada mano brolis žuvo, o aš nemačiau... Matyt, taip reikėjo. Kitaip aš irgi būčiau pasilikęs ten“, — sudreba V. Šniuolio balsas.
Kur buvo užkastas brolis, pavyko rasti tik Atgimimo metais. Dar sovietmečiu buvo girdėjęs, kad su kitais partizanais jis buvo įmestas į šulinį. Pavyko rasti penkių žmonių kaulus.
V. Šniuolis atsargiai ištraukia kruopščiai saugomus ranka rašytus brolio eilėraščius. „Ir pasaulis toks tolimas liko, išsiilgęs savųjų vaikų, dabar deda erškėčių vainiką ant kraujuojančių mūsų galvų...“, — tarsi iš nebūties tebekalba žuvusysis.
V. Šniuolio sesuo Birutė, nebeištvėrusi naktinių tardymų, išėjo į mišką, įsijungė į Algimanto apygardos štabą Rytų Lietuvoje. 1949 metų lapkričio 1 dieną Šimonių girios bunkeriai buvo išduoti. Sesers kūno neišniekino: vietiniams žuvusiųjų kūnus pavyko slapta palaidoti.
Tėvas buvo sušaudytas dar 1945 metais. Vaikams pasirinkus mišką, mama išėjo per žmones.
Grįžo aplankyti kapų
V. Šniuolis buvo suimtas 1953 metų kovo 13 dieną. Gavęs sufalsifikuotą laiškelį, nepastebėjo klastos.
„Atrodė, išstudijavau kiekvieną žodelį, kiekvieną kablelį. Dviese nuėjome į nurodytą vietą. Slaptažodžiai sutapo. Mūsų laukė penkiese, visi su partizanų uniformomis. Mano sesutė neseniai buvo žuvusi Rytų Lietuvoje, todėl atrodė, kad tie partizanai man labai artimi. Apsikabinau... Bet vienas griebė už vienos, kitas — už kitos rankos. Išgirdau: “Duok automatu į galvą“. Nuvirtau. Surišo. Taip baigėsi mano kova...“
V. Šniuoliui prokuroras siūlė mirties bausmę. Teismo sprendimas: 25 metai katorgos, 5 metai tremties ir 5 — be teisių. Tremties vieta — Irkutsko sritis, Alzamajaus rajonas.
1954 metais, kalint lageryje, atėjo žinia apie mamos mirtį. Ji mirė Rėkyvos prieglaudoje, žmonių vadintoje „ubagynu“.
„Mano mama buvo labai stipri. Ji niekada nedejavo, jai visada buvo gerai. Dar gi kitus apramindavo, — V. Šniuolis parodo nuotrauką. — Būdavo labai jautri, net naktį viena bijodavo eiti. O kai bėdos prispaudė, per miškus nakties viduryje toliausiai nukeliaudavo.“
Į Lietuvą iš Irkutsko V. Šniuolis grįžo su vienintele mintimi — nors aplankyti artimųjų kapus.
Drumzlės sunkiai stojasi
— Prieš 20 metų interviu „Šiaulių kraštui“ raginote nesileisti į intrigas, neieškoti priešų: “Reikėtų smerkti tik tuos, kurie kūrė iš kitų žmonių kančios sau gerovę, nusikalto žmonijai“. Sakėte tikįs, kad gyvenimo drumzlės nusistos.
— O dabar pasirodė, kad drumzlės sunkokai stojasi. Kažkas ne taip buvo padaryta, ne taip pradėta. Žmones supriešino.
Pasirodo naujas politikas, suteikia vilčių, bet staiga sužinai apie jo pavogtus milijonus. Neužtenka, kad veržiasi prie valdžios, dar kitus purvais apipila. Purvo partija Lietuvoje pati stipriausia.
Kur visi idealistai pasidėjo? Ir dabar pagalvoju: būtų gyvas Vyriausiosios vadovybės Visuomeninės dalies viršininkas Juozas Šibaila, kurio adjutantu buvau ketverius metus. Kiek kultūros, dvasingumo! Jis mano gyvenimui davė labai daug. Smetonos laikais priklausė tautinių šokių rinktinei, su kuria Europos pirmenybėse laimėjo antrąją vietą. Rinktinei nuvykus į Prahą, niekas nežinojo, kas ta Lietuva. Jie gatvėse sustabdė judėjimą ir šoko! Taip atsirado ir Lietuvos vėliava, ir gėlės pasipylė iš balkonų.
Pasirodo, visur reikia pasiaukojimo. Tikriausiai pasiaukojimo šiandien ir trūksta.
— Kaip manote, jei šiandien reikėtų žūti už Tėvynę, ar daug patriotų atsirastų?
— Turbūt nelabai. To klausdavau moksleivių. Jie atsakydavo: „Įdomu kovoti, bet pavojinga.“
— O Jūs ar bijojote mirti?
— Kol mūsų buvo daug, kol vyko organizacinis darbas, apie tai daug negalvodavome. Jei reikės — ir numirsime.
Bet — baisu mirti. Naktį prieš brolio žūtį, po ilgo žygio, sukritome ant žemės. B. Liesys atsigulė šalia, padėjo man ant peties galvą ir sako: „Viktorai, tu žinai, kaip šiandien mane traukia žemė...“ Už poros valandų jis žuvo...
Kad nesukūrentų istorijos
— Į laisvės kovas įsitraukėte būdamas tik šešiolikos. Kas įskiepijo tokią savimonę ir patriotizmą?
— Mokytojai, tėvai buvo patriotai. Mes taip augome. Kai buvau ketvirtame skyriuje, atvažiavo inspektorius iš Kauno. Mane pakvietė atsakinėti. Inspektorius pagyrė už atsakymus ir uždavė dar vieną klausimą: „Pasakyk tu man, kada mes išvaduosime pavergtą Vilnių?“ Net nepagalvojęs atsakiau: “Kai aš užaugsiu!“ Inspektorius nuėjo prie atdaro lango, ilgai stovėjo, nusišluostė ašarą, paglostė man galvą. Tokia buvo mokykla.
Dabar tokio patriotinio auklėjimo mokyklose nėra. Kai apie tai kalbu, gal kas ir supyksta. Bet reikia kalbėti.
— Ruošiantis 1949 metų visos Lietuvos partizanų suvažiavimui, Balandiškėse ir Mėnaičiuose padėjote įrengti bunkerius. Prabėgus 60-iai metų, su šiauliečiais statėte stoginę griūvančiai Balandiškių sodybai. Ar neskaudu, kad iki šiol ši sodyba niekam nerūpėjo?
— Dabar netvarkos daug yra. Pešasi dėl lito. Baisu pagalvoti. Kai šventino paminklėlį Mėnaičiuose, girdėjau moterų pašnekesį. Viena sakė: jau 20 metų praėjo ir nieks nieko. Kita pasidžiaugė: gerai, kad nors dabar. O aš sakau: esmė ne tai, kad paminklas šiandien ar vakar pastatytas. Esmė, kas jame įamžinta, nes vienas iš suvažiavimo dalyvių, Antanas Liesys, į sąrašą nepateko. Pasakiau, bet niekas nereaguoja.
Džiaugiuosi, kad atsirado entuziastų, nes tas namelis baigia visiškai nugriūti. Dar kas sukūrens. Kai pradžią padarėme, gal ir pratęs šį darbą. Siūliau pasodinti parką, vardinius medžius, bunkerį, muziejų įrengti. Atvažiuotų jaunimas, jiems būtų gyva istorijos pamoka.
Taškas nepriklausomybės kovoje
— Po 1950-ųjų MGB kovos strategija keitėsi: partizanai verbuoti tapti agentais smogikais. Ar Jūs sulaukėte tokio „pasiūlymo“?
— Negi aš turėjau kitų krauju išsipirkti sau gyvenimą? Verbavo lageryje, kai jau dirbau felčeriu. Kategoriškai atsisakiau. Maniau, baisiai keršys. Įdomiausia, kad vyriausias gydytojas man tapo geresnis: suprato, kad manimi galima pasitikėti.
Kai jau dirbau dviračių fabrike Šiauliuose, atsiuntė į cechą vyruką, kuris turėjo problemų su galva. Jis man pasisakė, kad jo teiraujasi apie mane. Pagalvojau: jeigu jau tokį verbuoja... Verbavo visus. Kas sako priešingai, meluoja.
— Ar kada suabejojote savo pasirinkimo ir kovos prasme?
— Niekada nesigailėjau. Tada vienaip atrodė, dabar kitaip. Jei buvome įvertinti, vadinasi, padėjome kažkokį tašką nepriklausomybės kovoje. Kai archyve suradau Deklaraciją, nuvežiau parodyti Vytautui Landsbergiui. Jis sakė: „Toks dokumentas! Ir mums skelbiant nepriklausomybę jis tinka.“
— Ar atleidot Jus ir Jūsų artimuosius išdavusiems žmonėms?
— Niekada neturėjau keršto jausmo. Net baisiausiems priešams. Negalvojau apie tai. Pripratau taip... Bet skauda, žinoma.
DRUMZLĖS: „Gyvenimo drumzlės sunkokai stojasi. Kažkas ne taip buvo padaryta, ne taip pradėta“, — apie 20 nepriklausomybės metų sako buvęs partizanas Viktoras Šniuolis.
LINKĖJIMAS: Vyčio Kryžiaus ordinų kavalierius, buvęs Prisikėlimo apygardos partizanas Viktoras Šniuolis Vasario 16-osios proga žmonėms nori pacituoti V. Kudirkos žodžius: „Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse, vardan tos Lietuvos vienybė težydi!“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
MOTINA: „Mano mama buvo labai stipri. Ji niekada nedejavo, jai visada buvo gerai. Dar gi kitus apramindavo“, — tokią savo mamą atsimena Viktoras Šniuolis.
PORTRETAS: Viktoras Šniuolis, grįžęs iš lagerio.
AMŽININKAI: Nuotraukoje dešinėje — Genovaitė Sajutė, kurios tėvų sodyboje vyko visos Lietuvos partizanų suvažiavimas.
Giedriaus BARANAUSKO repr.