Naujausios
„Kultūra – prioritetas ir ekonomikos pagrindas“
Vakar Šiaulių miesto meras Artūras Visockas Savivaldybėje pasveikino miesto garbės pilietį, Lietuvos nusipelniusį inžinierių Zenoną Sabalį 77-ojo gimtadienio proga. Z. Sabalys pabrėžė, jog politikams reikia surėmus pečius dirbti miesto labui.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Patirtis išskirtinė, bet memuarų nerašo
Z. Sabalys Šiauliuose gyvena daugiau nei pusę amžiaus, atvyko čia dirbti statybos inžinieriumi.
24 metų jau vadovavo 700 statybininkų kolektyvui. 40 metų tapo vienu iš miesto vadovų – dešimtmetį dirbo vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju statybų ir architektūros reikalams, pirmuoju pavaduotoju.
Atgimimo metais vienintelis iš tuometinės valdžios vyrų buvo išrinktas į pirmosios kadencijos miesto Tarybą (1990–1995). Steigė Šiaulių banką, dirbo jo vadovu.
Iki šiol aktyvus miesto bendruomenės narys – Z. Sabalį sutiksi ir kultūros renginiuose, ir miesto projektų viešuosiuose svarstymuose. Aktyviai dalyvauja Lietuvos esperantininkų sąjungos veikloje, yra esperantininkų pasaulinių kongresų dalyvis.
Meras su svečiu kalbėjosi akis į akį savo kabinete. Po pokalbio įteikė albumą apie Lietuvą.
Z. Sabalys žurnalistams sakė, jog savo gimtadienio nelaiko džiugia proga. Priėmimo Savivaldybėje data sutapo su jam juoda diena – prieš septyniolika metų sausio 5 dieną mirė jo žmona Dalia Sabalienė, buvusi ilgametė Didždvario gimnazijos direktorė.
Z. Sabalys pasidalijo, jog kai išėjo į pensiją, nebeturi laiko: „Daug skaitau, turiu didelę biblioteką, tvarkau savo archyvą“.
Memuarų nepradėjęs rašyti, nors tokių raginimų sulaukia.
Valdžia ne kadencijomis turi dirbti
„Šiaulių krašto“ klausiamas, ko linkėjo merui, atsakė manąs, jog „ir pozicijai, ir opozicijai reikia kartu dirbti“.
„Baisūs dabar visi politikieriai, o ką čia politikuoti? – svarstė miesto garbės pilietis. – Meras partinis ar nepartinis – koks man skirtumas? Koks jo kraujas – mėlynas? O aš esu iš valstiečių – mano kraujas raudonas. Meras pats žino, ką daryti – tam turi visą Tarybą.“
Tačiau pabrėžė, jog miesto valdžioje reikia dirbti ne kadencijomis, o žiūrėti strategiškai – 10–15 metų į priekį.
„Galima kadencijai sudėti paukščiukus, bet kas tada prisimins tave, kaip iki šiol prisimena Vilių Kazanavičių (Šiaulių miesto vykdomojo komiteto pirmininką, miesto garbės pilietį)," – sakė Z.Sabalys.
Jis prisiminė, jog tada buvo spręsti strateginiai dalykai: į darbininkų miestą pakviesti kultūros žmonės – teatralai, dailininkai, architektai.
„Ieškojome jiems sąlygų gyventi ir dirbti, – prisiminė šiaulietis. – Dabar – naujas etapas, tikiuosi, kad meras ir kiti politikai dirbs ne tik iki naujų rinkimų.“
Ar miestas juda link miestelio?
Z. Sabalys nuolat skaito „Šiaulių kraštą“. Skaitė ir spausdintą pokalbį su ekonomistu Žygimantu Mauricu, kuris teigia, kad Šiauliai juda link miestelio, kad miestui reikia ieškoti kuo išsiskirti.
Ką pats apie tai mano?
„Atvažiuoja profesorius, pasvarsto ir išvažiuoja, o mums reikia čia gyventi, dirbti, tobulėti, žvelgti į priekį bent per du žingsnius, – pabrėžė Z. Sabalys. – Ne tik verkšlenti, jog Lietuva išmirs, sumažės. O ką darome, kad neišvažiuotų, neišmirtų? Aišku, jeigu Šiauliuose išnyks universitetas, dar panaikinkime vyskupiją, tai kas liks?“
Jo žodžiais, Šiauliams reikia viską daryti, kad žmonėms čia būtų gera gyventi. Ir gyventi „ne vien tik duona ir druska“.
Pabrėžė, jog „kultūra yra ekonomikos pagrindas“. Tose šalyse, kuriose kultūra aukšta, kitaip ir gyvenama. Palygino, jog estus kažkada lenkėme, o dabar estai tose lenktynėse nubėgo tiek į priekį, kad mes jų marškinėlių numerių nebematome.
Latviai po Neprikausomybės atgavimo pirmiausia savo operos teatrą rekonstravo.
„Lietuviai į Rygos operą važiavome ir važiuojame, – sakė Z. Sabalys. – Liepojoje gruodžio mėnesį pastatyta 1000 vietų koncertų salė. Klausėme, iš kur gausite tiek žiūrovų, sako, pusė Lietuvos atvažiuosite. Europinio lygio simfoniniams orkestrams koncertuoti salė pastatyta. Tai yra strategija.“
Reikia ir Gyčio Paškevičiaus, ir liaudies meno, bet reikalinga „piramidės viršūnė“.
„Ką dabar Šiauliuose turime? „Polifoniją“, „Dagilėlį“, pianistai išvyko, akordeonininkas Martynas Levickis išvyko – nėra kur koncertuoti, – komentavo Z. Sabalys. – Šaunu, kad Katedroje koncertai vyksta, bet salė yra ateities dalykas.“
Jis buvo kritikuojamas 1990 metais už Teniso kortus, kuriuos reikėjo baigti statyti.
„Pasakiau ponams, kurie Savivaldybėje tada sėdėjo, jog tenisas yra kultūros dalis, – sakė Z. Sabalys. – Vienas Ričardas Berankis kiek Lietuvą išgarsino. Bet svarbiausia, kiek vaikų tenisu turi kur užsiimti.“
Vytauto RUŠKIO nuotr.
NUOSTATA: Zenonas Sabalys sako, jog visada pasitikėjo jaunais žmonėmis: „Pats 24 metų pradėjau vadovauti 700 darbuotojų kolektyvui, į darbą priiminėjau jaunesnius už save. Bet valdžioje svarbu ne amžius ar lytis – o galva ir profesionalumas.“