Krepšių pynėjui labiausiai trūksta... laiko

V. Leščinskienės nuotr.
Vabalninkietis Dalius Ruplėnas, dailiai iš vytelių pinantis ir turguje parduodantis krepšius, šio amato ėmėsi ne tiek dėl pajamų, kiek malonumo pabendrauti su žmonėmis.
„Mane išmokė tėtis, o tėtį – senelis“,- apie giminės vyrijos, iš kartos į kartą, perduodamą, amatą – krepšių pynimą iš vytelių – pasakoja vabalninkietis Dalius Ruplėnas. Straipsnio herojus tarmiškai juokauja, kad jis, kaip tas batsiuvys, be batų: „Vienų kesalį sau teturiu, ir tas kiauru dugniu“.

Senelio rekordo dar nepasiekė

D. Ruplėno senelis, šio amato giminėje pradininkas, buvo nepralenkiamas. „Tarsi taisyklė: kasdien – kesalys. Nupina ir meta ant viršugryčio. Kas ateina pirkt – parduoda, o jei mato, kad žmogus neturi iš ko pirkt, tai padovanoja. Visiem visko užteko“,- porino pašnekovas ir užsiminė, jog senelio „rekordo“ dar niekaip negalintis pasiekti.

D. Ruplėnas pirmąjį krepšį savarankiškai nupynė dar būdamas dvylikametis. „Šiandieniniam dvylikamečiui vargu ar tai būtų įdomus toks užsiėmimas“,- nusikvatojo jis.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com