Naujausios
Koplyčia rūpinasi miestelio žmonės
Jei ne Verpenos (Kelmės raj.) žmonių rūpestis bei pastangos, gyvenvietėje jau seniai nebebūtų likę Šv. Onos koplyčios. Greičiausiai medinės architektūros pastatas būtų atsidūręs Rumšiškėse. Verpeniškiai ir dabar koplyčią bei jos aplinką, padedami seniūnijos, prižiūri, o per didžiąsias šventes turi kur susirinkti pasimelsti.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Laikė pašarus ir trąšas
Verpenos gyvenvietės centre stovi medinė Šventos Onos koplyčia. Pastatas sutvarkytas: kelių eilių gontų stogu, tvirtomis sienomis, naujomis grindimis.
„Tai dabar taip. Kiek mes, vietiniai, vargome, norėdami koplyčią išsaugoti ir suremontuoti“, — sakė šalimais koplyčios gyvenanti Jadvyga Saročkienė.
1982-aisiais, J. Saročkienei su šeima atsikėlusiai į Verpeną, koplyčia pasirodė labai vargana. Negano to, maldos namai buvo pavesti sandėliu, kuriame iš pradžių buvo laikomi pašarai, vėliau — sėmenys, o galiausiai suverstas ir vagonas salietros, kuri suėdė koplyčios grindis.
„Supratau, kad nedaug ką galiu padaryti. Bet mintis koplyčią prikelti naujam gyvenimui nedavė ramybės“, — prisiminė verpeniškė.
Norėjo perkelti į Rumšiškes
Padvelkus permainų vėjams, vėliau — atkūrus Nepriklausomybę, pasak J. Saročkienės, Verpenos koplyčia sulaukė vis daugiau susidomėjimo.
„O aš juk gyvenu šalia, viską matau. Atvažiuoja koks pulkelis žmonių, ir lekiu teirautis, ką jie ketina su koplyčia daryti. Nelabai mano “cekaunumas„ tiems ponams patikdavo. Sykį išgirdau, kad koplyčią ketina į Rumšiškes, etnografinį muziejų perkelti. Akimirksniu kaimą sukėliau. Taip ir pasakėme, jog savo koplyčios jokiems muziejams neatiduosime. Klebonas irgi mums pritarė. Mums ji čia, Verpenoje reikalinga“, — sakė Jadvyga Saročkienė.
Verpeniškis Juozas Rimkus prisiminė, jog jau buvo sunumeruoti koplyčios rąstai, paruošta vežimui.
„Koplyčia žmonių dėka Verpenoje liko. Kiek žinau, Rumšiškių muziejuje atvežta bažnytėlė iš kitos Lietuvos vietos. Kartais pasvarstau: jei būtume savosios netekę, dabar ant kalnelio geriausiu atveju vienišas kryžius stovėtų“, — sakė J. Rimkus.
Koplyčią prikėlė žmonės
Verpenoje buvo sudaryta dešimties žmonių komisija koplyčios atstatymo reikalais rūpintis.
Koplyčios gaivinimas pradėtas nuo stogo. Pirmiausia nuimtas šiferis, apkalta gontais. Bet per ploną lentelių sluoksnį į vidų lietus varvėjo upeliais. Teko dar vieną sluoksnį dėti.
Verpeniškiai sudėjo grindis. Remontui prireikė daugiau kaip 50 kubinių metrų rąstų. Pasak J. Saročkienės, visa Verpena karštu vandeniu, po mažą lopinėlį plovė koplyčios sienas, valė mažiausius tarpelius, pilnus kombinuotų pašarų, dulkių.
Galutinai koplyčia sutvarkyta 1995-aisiais, tačiau prižiūrėti pastatą ir aplinką reikia iki šiol.
„Dabar jau sveikata nebe ta, sunku žolę nupjauti. Nelengva ir sniegą iki koplyčios nukasti žiemą, jei prireikia, rudenį — kalnus lapų nugrėbti. Džiaugiuosi, jog turime rimtą ir aktyvią seniūnaitę Alminą Jankauskienę. Užtenka jai pasakyti apie rūpestį, ir reikalai pajuda. Tvarkytis padeda darbininkai iš seniūnijos“, — sakė Jadvyga Saročkienė.
Šimtametė tradicija — Šv.Onos atlaidai
Šventos Onos koplyčioje Verpenoje Mišios neaukojamos kiekvieną sekmadienį, tik per didžiąsias metų šventes — Kalėdas, Velykas. Iki šiol išlaikyta šimtametė tradicija švęsti Šv.Onos atlaidus.
Verpenos koplyčia aprašyta leidinyje „Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai“.
Rašoma, jog ši koplyčia Žemaitijos regiono medinės sakralinės architektūros kontekste išsiskiria formų paprastumu ir tūrių proporcijų darna.
Jos statyba susijusi su Verpenos dvaro savininkais. Pirmą medinę koplyčią XVIII amžiaus pirmoje pusėje pastatė Verpenos valdytojai Valavičiai, o pastarajai sugriuvus ar sudegus, 1775 metais toje pačioje vietoje naujieji Verpenos savininkai Gruževskiai pastatė kitą.
Iš kitų panašaus pobūdžio Žemaitijos koplyčių ji išsiskiria ant žemės pastatytu bokštu. Iš tokio tipo statinių Žemaitijos regione ji išlikusi vienintelė.
SIMBOLIS: Verpenos Šv. Onos koplyčią, vietinių vadinamą bažnyčia, verpeniškiai vadina palikimu bei simboliu, kurį reikia išsaugoti.
STACIJOS: Koplyčios stacijas-Kristaus kelio stočių paveikslus- restauravo dailės mokytoja Lina Užomeckienė.
PRISIMINIMAI: Jadvyga Saročkienė pasakojo, jog naujam gyvenimui prikeliamos koplyčios sienas karštu vandeniu plovė visa Verpena.
Autorės nuotr.