Kokios gimtadienio dovanos reikia Šiauliams?

Ko­kios gim­ta­die­nio do­va­nos rei­kia Šiau­liams?

Šiau­liai šį sa­vait­ga­lį šven­čia 780-me­čio ju­bi­lie­jų. Koks yra mies­tas šiau­lie­čio aki­mis? Kuo jis džiau­gia­si, o ko pa­si­gen­da? Ko­kią do­va­ną įteik­tų sa­vo mies­tui?

Šven­tės iš­va­ka­rė­se min­ti­mis da­li­ja­si  Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rius Juo­zas BIN­DO­KAS, Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jos is­to­ri­jos mo­ky­to­ja El­vy­ra RIC­KE­VI­ČIŪ­TĖ, bend­ro­vės „Sal­da“ va­do­vas Pet­ras BA­RO­NAS ir Šiau­lių vals­ty­bi­nės ko­le­gi­jos stu­den­tas Vy­tau­tas ŽĄ­SI­NAS.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

„Pa­si­keisk, ir mies­tas pa­si­keis“

Ak­to­rius Juo­zas BIN­DO­KAS sa­ve va­di­na lai­min­gu šiau­lie­čiu, ta­čiau dėl Lie­tu­vos jam šir­dį skau­da:

– Esu dzū­kas, bet jau 44 me­tus gy­ve­nu Šiau­liuo­se – sun­ku pa­čiam pa­ti­kė­ti. Šiau­liai – ma­no mies­tas.

Pats su­si­ku­ri sau ap­lin­ką – iš mies­to aš nie­ko ne­lau­kiu. Nuo­dė­mę da­ry­čiau, jei­gu sa­ky­čiau, kad man yra blo­gai. Ma­ne ten­ki­na ma­no ap­lin­ka. Čia ma­no šei­ma, dar­bas. Ma­no bend­ra­dar­biai ge­ri, ma­no kai­my­nai – nuo­sta­būs. Šiau­liuo­se aš esu lai­min­gas.

Iš mies­to rei­ka­lau­ti, nie­ko pa­čiam ne­duo­dant, ne­ga­li­ma. Pir­miau­sia tu pa­si­keisk, ir mies­tas pa­si­keis.

Prie jo kles­tė­ji­mo ga­li­me pri­si­dė­ti są­ži­nin­gu dar­bu ir tar­pu­sa­vio san­ty­kius puo­se­lė­da­mi – bran­gin­da­mi ry­šį su kai­my­nu.

Šyp­se­ną pa­do­va­no­čiau Šiau­liams. Sau­lės mies­tui, nors tą įvaiz­dį kri­ti­kuo­ja, rei­kia šyp­se­nos.

Bet Lie­tu­vo­je yra blo­gai ir čia įžvel­giu pro­ble­mą. Ko­rup­ci­jos ly­gis di­džiu­lis. Es­ka­luo­ja­mas „auk­si­nių“ ša­ku­čių pir­ki­mo skan­da­las, bet juk vi­si ži­no, kad vie­šie­ji pir­ki­mai pa­da­ro pre­kes pen­kis kar­tus bran­ges­nes ir vyks­ta su „ot­ka­tais“.

Ir Lie­tu­vo­je, ir mies­te esa­me ver­ti to­kios val­džios, ko­kie pa­tys esa­me.

Tar­pu­ka­riu į val­džią vi­suo­me­nės vei­kė­jai ėjo ne sa­vo rei­ka­lų spręs­ti, o dirb­ti dėl Lie­tu­vos. Da­bar esa­me pra­ra­dę gar­bę ir oru­mą – go­du­mas val­do.

Pri­si­ši­ko val­džio­je, o dar mui­li­na­si. Teis­mo lau­kia – jei­gu esi gar­bin­gas vy­ras, po­li­ti­kas, pa­ts pri­si­pa­žink ir at­sa­kyk už sa­vo veiks­mus. Prieš Die­vą tu­ri at­sa­ky­ti.

Gar­bin­gos val­džios mums trūks­ta.

„Par­ką pa­do­va­no­čiau“

Mo­ky­to­ja El­vy­ra RIC­KE­VI­ČIŪ­TĖ po stu­di­jų Vil­niu­je at­va­žia­vo gy­ven­ti į Šiau­lius, vai­kus is­to­ri­jos mo­ko jau 30 me­tų:

– Šiau­liai yra ma­no na­mai, at­va­žia­vau ir nie­kur ne­beiš­va­žia­vau.

La­bai džiau­giuo­si, kad vis dau­giau kul­tū­ros atei­na į Šiau­lius, ga­li­ma tu­ri­nin­gai leis­ti lais­va­lai­kį. Vyks­ta kon­cer­tai, pa­ro­dos, teat­ro spek­tak­liai, kau­na­mės pro­tų mū­šiuo­se.

Ma­ne džiu­gi­na mies­to šven­tės Šiau­lių die­nos ir Šiau­lių nak­tys, tarp­tau­ti­nis Chai­mo Fren­ke­lio vi­los va­sa­ros fes­ti­va­lis ir Ty­tu­vė­nų va­sa­ros fes­ti­va­lis, ku­ris šie­met at­ke­lia­vo į uni­ver­si­te­to Bo­ta­ni­kos so­dą.

„Auš­ros“ mu­zie­jaus veik­la – iš­skir­ti­nė. Mu­zie­jus at­krei­pė di­de­lį dė­me­sį į žy­dų kul­tū­ros pa­vel­dą, pa­de­da iš­sau­go­ti at­min­tį apie čia gy­ve­nu­sius žy­mius šiau­lie­čius.

Džiau­giuo­si sa­vo mo­ki­niais, ku­rie yra vis drą­ses­ni, at­vi­res­ni.

Bet liū­de­sys api­ma, kai ei­nu per mies­to par­ką, o ei­nu kas­dien. Daug me­tų jis liūd­nai at­ro­do.

Ne­se­niai te­ko bū­ti Ma­ri­jam­po­lė­je. Koks gra­žus ten par­kas – oa­zė mies­tie­čiams. Ma­ri­jam­po­lie­čiai pa­sa­ko­jo, jog anks­čiau ir jiems par­kas bu­vo skau­di vie­ta.

Par­ką Šiau­liams do­va­no­čiau pir­miau­sia.

Kad jau­ni­mą trauk­tų Šiau­liai, rei­kia eko­no­mi­nio mies­to kles­tė­ji­mo, dar­bo vie­tų, vers­lo plėt­ros. Bet ži­nau sa­vo bu­vu­sių mo­ki­nių, ku­rie grį­žo į Šiau­lius ir sa­ko, jog su šei­ma čia pa­to­giau gy­ven­ti nei Vil­niu­je. Re­tas reiš­ki­nys – bet yra.

„Bend­rys­tės nie­ka­da ne­bū­na per daug“

Vers­li­nin­kas Pet­ras BA­RO­NAS, vie­nas iš mies­to vers­lo ly­de­rių, bend­ro­vės „Sal­da“ va­do­vas:

– Šiau­liuo­se gy­ve­nu nuo vai­kys­tės, čia mo­kiau­si, bai­giau Šiau­lių uni­ver­si­te­tą, čia dir­bu ir ge­rai jau­čiuo­si.

Ma­nau, kad tu­ri­me kuo džiaug­tis. Šiau­liai ne­tu­ri di­des­nio se­na­mies­čio, bet tu­ri gra­žų pės­čių­jų bul­va­rą, ku­ris at­gy­ja. Pra­mo­nės tra­di­ci­jos ga­jos nuo Ch. Fren­ke­lio lai­kų.

Mums, pra­mo­ni­nin­kams, ne tik vers­las, bet ir kul­tū­ra rū­pi. Įmo­nė­je šie­met su­ren­gė­me me­ta­lo skulp­tū­rų ple­ne­rą – in­ter­je­rui, ap­lin­kai pa­puoš­ti. Ir ki­tos įmo­nės tą da­ro.

Jau­ni­mą svar­bu drą­sin­ti, mo­ky­ti dirb­ti. Jei­gu 18 me­tų jau­nuo­lis jo­kio dar­bo nė­ra dir­bęs, tai ir blaš­ko­si, ir pro­fe­si­ją jam sun­ku pa­si­rink­ti.

Ko Šiau­liams rei­kė­tų? Vi­du­ry­je mies­to tu­ri­me Talk­šos eže­rą – jį rei­kia ge­riau pa­nau­do­ti, par­kus rei­kia su­tvar­ky­ti.

Se­na­sis mies­to par­kas yra mi­ręs. Aš prie jo išau­gau ir ge­rai pri­si­me­nu, koks jis bu­vo gy­vas – pil­nas at­rak­cio­nų, žai­di­mų. At­gai­vin­tu­me – lais­va­lai­kį ga­lė­tu­me leis­ti ne „ak­ro­po­liuo­se“.

Iš dva­si­nių da­ly­kų – dau­giau bend­rys­tės rei­kia, jos nie­ka­da ne­bū­na per daug.

No­rė­čiau, kad išei­tu­me va­ka­rais į bul­va­rą ir pu­sę žmo­nių pa­žin­tu­me, svei­kin­tu­me, kad be mies­to ne­ga­lė­tu­me bū­ti.

„Do­va­no­ju vers­lo idė­ją“

20-me­tis stu­den­tas Vy­tau­tas ŽĄ­SI­NAS ir stu­di­juo­ja, ir vers­lo idė­jas ku­ria, yra jau­ni­mo vers­lo idė­jų kon­kur­so pri­zi­nin­kas:

– Šiau­liuo­se jau­ni­mui veik­los sty­giaus tik­rai nė­ra, pa­kan­ka ir pra­mo­gų, ir su­si­bū­ri­mo vie­tų. Tik gal­būt stin­ga drau­giš­ku­mo, iš­min­ties.

Šiau­liai – gim­ta­sis, sa­vas, ar­ti­mas mies­tas. Kai rei­kė­jo rink­tis stu­di­jas, nė ne­gal­vo­jau iš­va­žiuo­ti. Čia jau­čiuo­si sau­gus.

Šie­met man la­bai reikš­min­gas bu­vo vers­lo idė­jų kon­kur­sas, ku­ria­me lai­mė­jau Sa­vi­val­dy­bės pa­ra­mą sa­vo idė­jai įgy­ven­din­ti. Ki­ti mies­tai, ne­ži­nau, ar taip da­ro.

Bai­giu su­kur­ti stalinį 3D spaus­din­tu­vą – do­va­no­čiau jį bib­lio­te­kai, kad žmo­nės ga­lė­tų jį iš­ban­dy­ti.

Su šiuo spaus­din­tu­vu ga­li pa­ts su­si­kur­ti įvai­riau­sius da­ly­kus: na­mų in­ter­je­ro de­ta­les, žais­lus, pa­puo­ša­lus, lem­pų gaub­tu­vus, va­zas – bet ką. Pats ga­li su­si­kur­ti brė­ži­nius ar par­si­siųs­ti ir at­si­spaus­din­ti no­ri­mą daik­tą.

Bend­raam­žiams lin­kė­čiau at­kak­lu­mo sie­kiant, kad sva­jo­nės iš­si­pil­dy­tų. La­bai svar­bu su­lauk­ti ir pa­lai­ky­mo. Aš to­kio pa­lai­ky­mo ir iš tė­vų, ir iš ki­tų žmo­nių su­lau­kiau – esu dė­kin­gas.

Vi­siems lin­kiu džiaug­tis gy­ve­ni­mu. Džiaugs­mo daug yra ir ma­žuo­se da­ly­kuo­se, tik ne vi­sa­da su­ge­ba­me tai pa­ste­bė­ti.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr., redakcijos nuotr.