Naujausios
Klasė susitiko po 56-erių metų
Šiauliuose susitiko 1956 metais Pakruojo vidurinę mokyklą baigę aštuntos laidos abiturientai. Bendraklasiai atšventė ir vieni kitų 75-erių metų jubiliejus. Buvęs abiturientas Vytautas Gaidys tikina: „Bet kuri klasė gali susitikti ir po 50, ir daugiau metų, tereikia vieno žmogaus, kuris juos sukviestų.“ Tokią „ganytoją“ klasė turi – Genovaitė Stankevičienė. Ji bendraklasių susitikimus organizuoja ir registruoja nuo 1963 metų.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Lankomumą žymi nuo 1963 metų
Praėjusį šeštadienį iš 32 moksleivių laidos į šiaulietės Onos Poznanskienės namus sugužėjo dar devyni bendraklasiai. Dalis – su antrosiomis pusėmis, bendraklasį Kazimierą Algimantą Bartkevičių pakeitė jo našlė Emilija. „18 gyvų beliko“, – liūdnai bendraklasius skaičiuoja ponia Genovaitė.
„Gera iki graudumo, čia visuomet dvelkia jaunyste. Mums ir mūsų vaikams iš jų reikėtų pasimokyti bendruomeniškumo ir pagarbos vieno kitam“, – neabejoja šiuos klasės susitikimus organizuojančios „ganytojos“ dukra Gražina
Išsitraukusi pačios pradėtą „dienyną"ponia Genovaitė pažeria informacijos. „Ne veltui buhaltere 43 metus dirbau“, – šmaikštauja, vartydama per pusę perkirptame senutėliame sąsiuvinyje esančius užrašus.
Juose – mergautinės ir ištekėjusių bendraklasių pavardės, beveik visų tos laidos moksleivių adresai, telefonai. Prie mirusiųjų tvarkingai sudėti juodi kryželiai. „Tokia mūsų kasdienybė“, – braukdama ranka per tuos kryželius liūdnai šypteli pati šiemet 75-metį švenčianti ponia Genovaitė.
Greta jos, aplink vaišių stalą susėdę bendraklasiai sukruto, kai ši atvertė kitą „dienyno“ puslapį. Jame – visų šešiolikos susitikimų lankomumas. Tik pati Genovaitė ir greta jos sėdėjusi Bronė Janušonienė nėra praleidusios nė vieno susitikimo. Prie kitų dalyvių pavardžių puikuojasi ne tik jų dalyvavimą žyminčios varnelės, yra ir tuščių langelių. Pirmasis įrašas – 1963 metų.
Tereikia vieno žmogaus
Bendraklasiai vienbalsiai pažymi savo „ganytojos“ nuopelną. Jos bendraklasis Vytautas Gaidys tikina: „Bet kuri klasė gali susitikti ir po 50, ir daugiau metų, tereikia vieno žmogaus, kuris juos sukviestų.“
Kas Genovaitę skatina vis burti bendraklasius, gal nuo mokyklos laikų nepamirštos klasės seniūnės pareigos? „Nebuvau klasės seniūne, net nebuvau klasėje labai aktyvi, visuomet atsirasdavo smarkesnių, išradingesnių už mane. Tiesiog po antrojo klasės susitikimo mirė jį organizavusi mūsų bendraklasė Giedrė ir visi jos popieriai, įskaitant buvusių mokinių kontaktus, atsidūrė mano rankose“, – neromantizuodama situacijos pasakoja ponia Genovaitė.
„Tėtį“ pakeitė „mama“
Bendraklasius vienija ir jų „mama“, kaip jie švelniai dabar vadina 93-uosius gyvenimo metus einančią savo istorijos mokytoją Feliciją Kreslauskienę. Ji perėmė klasės auklėtojos pareigas, kai 1983–aisiais mirė tikrasis jos auklėtojas, mokinių itin mylėtas ir gerbtas matematikos mokytojas Vladas Daukas.
„Jau mokyklos laikais jį vadinome „tėte, tėtušiu“. Jis mums buvo toks autoritetas, kad pati po mokyklos baigimo rinkdamasi profesiją, nuėjau ne ten, kur pačią traukė, bet kur jis patarė“, – prisimena O. Poznanskienė.
Auklėtoja davė priesaiką
„Mamai“ prakalbus apie savo „vaikus“ ne vienam akyse sužiba ašaros.
„Kaskart, kai mane pakviečia į klasės susitikimą, išsitraukiu senas mūsų nuotraukas, susidedu iš eilės ir pagyvenu prisiminimais, – pasakoja F. Kreslauskienė. – Puikiai prisimenu paskutinę mūsų bendrą istorijos pamoką, kai visi sutūpėme sode po žydinčiomis obelimis.“
Jai vis prieš akis iškyla paskutinis šios klasės skambutis: „Vaikinai, kaip ąžuolai sustoję, visos mergaitės – akinančiai baltomis balinėmis suknutėmis... Prisimenu ir tą klasės susitikimą, kai mirus jų „tėtušiui“, manęs paprašė tapti klasės auklėtoja. Net oficialų raštą turėjau pasirašyti, kad perimu šias atsakingas pareigas ir priesaiką daviau jas sąžiningai vykdyti. Nėra Lietuvoje tokios antros klasės.“
Ponia Felicija prisipažįsta mokyklos laikais laukusi, kol šios klasės mokiniai jai ką nors iškrės, mat pagarsėję padaužos buvo. Bet taip ir nesulaukė. „Matyt, bloga mokytoja buvau“, – šmaikštauja. Buvę mokiniai patvirtina, kad ji klysta.
Vienas po kito ima tikinti, kad „pas Kreslauskienę eiti neišmokus pamokos buvo neįmanoma.“ Kiti mokytojai vieną pamoką pakviesdavo atsakinėti, vėliau bent kelias nekviesdavo, o ji tą patį mokinį galėjo kviesti atsakinėti kad ir kasdien.
„Buvome pasiutę“
Kam gi „šposus“ krėtė, jei ne auklėtojams? „Kad ir Gliukozei, – juokiasi Vytautas Gaidys, prisiminęs chemijos mokytojai duotą pravardę. – Kartą ją taip suerzinome, kad ji išpuolė iš klasės pamokos viduryje. Aš jai išeinant dar išdrįsau uždainuoti „Sudiev, kvietkeli tu brangiausias.“ Tiesa, kitą pamoką mokytoja įgyvendino keršto planą. „Na, kvietkeli tu brangiausias, eikš prie lentos“. Gavau dvejetą“.
Bronė Janušonienė ir Jonas Mykolaitis prisimena Gliukozės vertinimų sistemą, kurią savavališkai bandė koreguoti. Mokytoja mėgo dėlioti pliusus ir minusus: surinkusiems penkis pliusus, parašydavo teigiamą pažymį, surinkusiems penkis minusus – neigiamą.
„Aš sėdėjau pirmame suole ir mokytojai atsitraukus ne kartą jos sąsiuvinyje tuos minusus paversdavau pliusais“, – kukliai šypsosi ponia Bronė. „O aš kartą pridariau silpnai besimokiusiam bendraklasiui „džiaugsmo": prirašiau jam visus penkis pliusus. Mokytoja, žinoma, jį pakvietė atsakinėti ir visos mano pastangos virto neigiamu pažymiu jam“, – prisimena ponas Jonas.
Šalniuką lydėjo ne tik pravardė, bet ir nuotykiai
Pravardžių turėjo ir patys mokiniai. Lauke esant daugiau nei 30 laipsnių šalčio, išdykėliai prie termometro prikišo sniego, kad jo rodoma temperatūra dar labiau nukristų ir juos paleistų iš pamokų. „Paleido. Ir atėjo visi pas mane džiovintų obuoliukų valgyti, – prisimena ponas Jonas, – tačiau namuose sėdėti buvo nuobodu, tad ištempė jie mane į lauką. Ten iš tiesų buvo maždaug 38 laipsniai šalčio. Nenuostabu, kad nušalau nosį.“ „Mūsų Šalna“, – draugiškai bendraklasį pravardžiuoja ponas Vytautas.
Pats Šalna nepasimeta: „Ne Šalna, o Šalniukas. Šalnos pravardę nežinia iš kur turėjo dar mano senelis, vėliau ją perėmė tėvas. Prieš karą jis net galvojo Šalnos pavardę imti, nes tikrosios niekas nežinojo. Ir mane Šalniuku aplinkiniai buvo praminę. Nutikimas su nušalusia nosimi pravardę užtvirtino.“
Ponas Jonas neslepia ir dar vienos neplanuotos savo išdaigos: „Norinčių nusirašyti visuomet buvo sočiai, aš ir duodavau. Kartą suklydęs padariau vakarykštį uždavinį, daugelis ir nusirašė. Visą mūsų būrį tąkart paliko po pamokų.“
„Jonai, sensti, jau pradedi girtis. Niekad tu neduodavai nusirašyti“, – bendraklasį per dantį traukia ponas Vytautas. Jam pritaria Ona Radavičienė: „Pedantišką Joną tikrai įsiutindavau, slapta nugriebusi nusirašyti matematikos sąsiuvinį. Ne, jį erzindavo ne pats nusirašinėjimo faktas, o tai, kad ant savo sąsiuvinio rasdavo riebaluotų pirštų atspaudų. Mat nusirašydavau rytais, pusryčiams pas tėvus ūkininkus dažniausiai pavalgiusi lašinių“.
Klasė
Tarp aštuntos Pakruojo vidurinės laidos moksleivių buvo ekonomistų, miškininkų, buhalterių, agronomų, prekybininkų, gydytojų, kolūkių ir profsąjungų pirmininkų, tautodailininkų, sportininkų, medicinos seselių, policijos darbuotojų, jūreivių ir vairuotojų. „Turėjome net kunigą ir vienuolę“, – patikslina ponia Genovaitė.
Ji mena ir ir pirmąjį klasės susitikimą, po septynerių mokyklos baigimo metų surengtą restorane Pakruojyje. Jį bendraklasiai turėjo palikti prieš vidurnaktį, pasibūti ilgiau neleido vietiniai policijos darbuotojai, mat tarp susirinkusių galėjo būti ir dabar jau miręs kunigas Juozas Varvuolis.
Pakruojyje vyko didžioji bendraklasių susitikimų dalis – 12, likusieji – vis kitoje vietoje, pas draugus. G. Stankevičienė prasitarė, kad 2014 metais jau „užprotokoluotas“ eilinis susitikimas Pakruojyje, kuriame turėtų dalyvauti visi 18 bendraklasių.
2012-ieji: Šešioliktojo bendraklasių susitikimo dalyviai su mokytoja Felicija Kreslauskiene (antra iš dešinės).
Asmeninio albumo nuotr.
1956-ieji: Aštuntoji Pakruojo vidurinės mokyklos laida. Pirmoji, kurios abiturientės pasipuošė baltomis suknelėmis. Kiekvienai suknelę siuvo mama iš tuo metu turėtų medžiagų. „Kai visu būriu ėjome per miestą, žmonės net namų langus atidarinėjo, kad į mus pasižiūrėtų“, – prisimena tuometinės moksleivės.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
IŠTIKIMYBĖ: Klasės „ganytoja“ vadinama Genovaitė Stankevičienė (kairėje) nėra praleidusi nė vieno klasės susitikimo, kaip ir jos bendraklasė Bronė Janušonienė (dešinėje). Bendraklasių susitikimuose neatsisako sudalyvauti ir jų „mama“ – istorijos mokytoja, einanti auklėtojos pareigas Felicija Kreslauskienė.
„DIENYNAS": Prie bendraklasių pavardžių „dienyne“ užfiksuota, kas dalyvavo, kas ne. Pirmasis įrašas – 1963 metų.
ŠALNIUKAS: Jonas Mykolaitis nesigina Šalniuko pravardės. Ją paveldėjo dar iš senelio, pravardžiuoto Šalna. Pravardė mokyklos laikais prie jo galutinai prikibo, kai itin šaltą žiemą, žaisdamas lauke su bendraklasiais nušalo nosį.
ŠOKĖJAI: Ona Poznanskienė ir Vytautas Gaidys, prisimindami mokyklos laikus, kalba ne tik apie pamokas. Drauge jie lankė šokių būrelį, kaip šokėjai dalyvavo ir keliose Dainų šventėse.