Naujausios
Šviesa ir pagarba
1900 m. Vilniaus sinodas evangelikų reformatų bažnyčioje P. Jakubėną buvo paskyręs antruoju kunigu, kuris dalyvavo visuomeninėje veikloje, toliau platino draudžiamą spaudą. Ją slėpdavo Martyno Yčo namuose Šimpeliškių kaime. Kun. Povilas 1908 m. Biržuose įsteigė progimnaziją, o 1912-aisias – spaustuvę. Pats dėstė lietuvių kalbą. Moksleiviams stengėsi parūpinti vis draudžiama lietuvių kalba parašytų spaudinių. Dar tebuvo praėję vos keli dešimtmečiai nuo pasirodžiusios „Aušros“, nebuvo nė dešimties nuo Didžiojo Vilniaus seimo.
M. Yčas 1912 metais rašė: „Kiekvienas iš mūsų labai gerai atmena dar tuos laikus, kuomet mums buvo baisiai draudžiamas raštas...“ Daktaro Jono Basanavičiaus leista „Aušra“ ėjo vos trejus metus. Tačiau, kaip rašė Yčas, „jos sukelta šviesa nežiūrint į visus persekiojimus, neužgeso iki šios dienos, ir jos įsteigėjai bus su didžiausia pagarba minimi kiekvieno, mylinčio tėvynę, lietuvio“.
Sužadintas smalsumas
Ir šiandien, naudodamiesi naujomis technologijomis, ieškodami radijo, televizijos laidų, atsidarydami interneto puslapius nepamirškime atsiversti knygos. Ištrūksime iš kasdienio žargono, dažniausiai skambančios buitinės kalbos trafaretų ir pateksime į meistriška, gražia kalba, dešimtmečiais puoselėjamu gimtuoju žodžiu atkuriamą gyvenimą. Mokslas, technika nuo XX a. pradžios jau milžiniškais žingsniais nužengė į priekį sėdama atradimus, išradimus. Juos tobulinant, žadinant žmogaus smalsumą, raginant neapkerpėti ir matyti pasaulį plačiau nei tik savo kiemą. Nepertraukiamą ryšį su praeitimi palaiko kalba, kultūros gyvybingumą palaikanti žodžio kūryba. Tai reiškia – pozityviai veikianti žmogaus gyvenimo ir veiklos kūrybos impulsus.
Gyvenimas bėga, o lieka tik prisiminimai
Esu gimusi Panevėžyje, farmacininkės Irenos, kadaise iš Panevėžio vaistų sandėlio Biržų „aptieką“ aprūpinusią reikiamomis farmacijos prekėmis, šeimoje. Tėtė – teatro aktorius ir režisierius Jonas Alekna. Karo metais Juozo Miltinio nusiųstas Biržuose kurti teatro. Kartu su Petru Zablocku jį ir įkūrė. Kazio Binkio „Atžalyne“ vaidino tuomet dar labai jauni Jonas ir Adolfas Mekai. Gyvenimas nušuoliavo. Liko prisiminimai ir dokumentuose fiksuotos istorijos fragmentai. Daug metų stebiu kultūros vyksmą, aktyviai jame dalyvauju ir stengiuosi greta istorijos išguldyti knygų puslapiuose. Vienokio, kitokio formato jų susikaupė per trisdešimt. Dėstant aukštosiose mokyklose, siekiant mokslininko, profesorės pripažinimo, įpareigojimai moksliškai pagrįsti savo pamąstymus davė vaisius. Juos paraškė ne tik Lietuvos, bet ir užsienio skaitytojai. Muzikos mylėtojai, profesionalai iki šiol laukia mano koncertuojančiųjų įvertinimų, kurie pasirodo „7 meno dienų“, „Muzikos barų“, „Santaros“ ir kitų leidinių puslapiuose. Ir, aišku, dėmesį skiriu knygoms... Juk tiek daug užmarštin keliauja šiandienos pamirštamų žmonių, daug nuveikusių Tėvynės ir žmonių labui. Visais laikais, o šiandien dažnai liekamų nesuprastų, net pažemintų.
Duoklė istorijai
Daug metų skyriau ir žurnalistikai. Lietuvos televizijoje sukūriau dokumentinius filmus apie kompozitorių Algimantą Raudonikį, dirigentą Lionginą Abarių, kompozitorių Vytautą Laurušą ir kt. Šiandien galite "Youtube" kanale pamatyti kuriamą žurnalą, siekiantį atspindėti Trečiojo amžiaus universitetų veiklą.
Žmogaus amžiui linkstant link žiemių, šviesos take vis dažniau susibėga žemiečiai ar dvasia artimi žmonės. Jie prisimena jaunystės laiką ir vietą, kurią mes vadiname Tėviške. Taip gimsta bendruomenės, tėviškėnų sambūriai. Tokie Vilniuje dabar yra ir biržiečių, ir panevėžiečių. Artima žemė, persipynusios istorijos. Koks mūsų krašto gamtovaizdis! Gal norėtum nuo jo atsitraukti, bet esi beviltiškai pririštas... Greičiau norisi su visais jame įsitaisiusiais pasilabinti, apkabinti atmintinus istorijoje žmones anksčiau, nei atsisveikindami atsisuksime veidu į nebūtį...
Didelį dėmesį, organizuodama renginius, rašydama visada skyriau gimtajam Panevėžiui, jo žmonėms. Tačiau mūsų žemė – tokia maža... Pamaniau, kad yra kuo pasidalinti ir su biržiečiais.
Knyga, muzika, kultūra...
Vasara. Karštis. Nuo jo slepiuosi kambaryje šalia „savojo“ kaštono, kuris jau seniai peraugo penkiaaukštį namą. Saugau – vis nutrinu kažkieno ranka pažymimą raudoną ženklą. Atseit, numatomą kirsti medį. Tai tik ne šitą! Jis užaugo su mano vaikais, su aplinka, kurioje link Neries vedančiais takais bėgiota, keliauta. Visais metų laikais medyje pilna gyvybės: į inkilą kasmet grįžta varnėnų šeimyna. Nuo rudens čerška lapus švarinančios zylės, pabėgę nuo pūgos atlekia šarkos, spalvingieji kėkštai, mechaninę rašomąją mašinėlę imituoja ant lango pakabintą lašinio gabalą krimsdami geniai. Juk tai palaima – pasijunti esąs ne tik to kasdienio žmonių šurmulio, bet ir Visatos dalimi. Ir svarbu, nes blaiviau pradedi vertinti žmonių pasaulį.
Knyga, muzika, įvairios kultūros terpės kelia daug klausimų. Atsakymų ieškau ir rašydama. Tai – mano problematika. Vieni svarbiausių klausimų, kurie ne kartą iškyla net virtuvėje: klausant Lietuvos radijo laidose girdimų painiavų. Kas yra žmogus (sąvokos individas, asmenybė, individualybė, dažnai vartojami kaip neteisingi vertalai iš anglų kalbos) ir kas yra kultūra (nuolatinis painiojimas ar sutapatinimas: menas – kultūra)? Painiava didėja laidų vedėjams pradėjus kalbėti apie konkrečius meno dalykus. Girdi sakantį: klausote pasaulio muzikos naujienų. Puiku, bet girdime tik populiariosios kultūros hitus. Netikėkite! Pasaulyje skamba daug liaudies muzikos, dainuoja chorai, groja orkestrai! Dar geriau, kai skelbia lietuviškos muzikos naujienas, o girdime mėgėjiškų populiariosios muzikos grupeles ar iškraipyta lietuvių arba anglų kalba kažką į mikrofoną maurojantį. Skambina mano kurso draugė iš rajono: gal tu žinai, kodėl chorų nesigirdi? Vaikai nebežino kas tai yra! Taigi, mažai dainuoja. Kurdama Trečiojo amžiaus universiteto veiklą atspindintį video žurnalą „Gyvenimas nesibaigia“ liepos mėnesio numerio ("Youtube" kanale) finale specialiai leidau paklausyti vaikų giedamo himno. (!) Pagalvojau, gal kas nors pamatys iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, pasigailės augančios kartos-beklausės ir atkreips dėmesį į muzikos, kitų menų stygių ir jų reikšmę augančiam žmogui, gal savo žinyboje įsteigs bent vieną etatą, skirtą sekti šią sritį ir atsakyti už šiuos dalykus, pareikalaus, kad mokyklose būtų chorai. Nedainuojantis vaikas – ne tik „kurčias“ tikrai muzikai (ne į mikrofoną rėkiančiam), bet ir toliau gyvena suluošinta savąja klausos sistema. O kur dar garso ekologijos problemos!
Biržų vaikai
Nepriklausomoje Lietuvoje visose mokyklose buvo dvi muzikos valandos savaitėje: muzikos dalykas ir privalomas choras. Rašau ir apie pasišventusius mokytojus, apie žmones, ugdžiusius estetinį skonį, meilę grožiui, menui, įkvėpusius kurti. Juk dabar ne tik vaikai, jaunimas populiariausių liaudies dainų nebemoka, ką jau čia pritarti – net nėra girdėję. Paskambinau skautams kartą „Lietuva brangi“ melodiją. Sako – graži, ir kas tai? Nei Naujalis, nei Maironis nieko jiems nebesako... Tai nuo ko prasideda dabar pilietinis, patriotinis ugdymas? Ar Biržų vaikai geba švariai intonuodami pagiedoti Tautišką giesmę? Juk čia yra puikių mokytojų!
Vasarą gal dažniau įjungdavau radiją. Kartais klausaisi plepučių, apie niekus tauškiančių žurnalisčių ir nesupranti: kodėl negalima daug ko pasakyti lietuviškai? Aišku, kad dabar su naujomis technologijomis į kasdienį bendravimą įvirto daug naujų pavadinimų, daug šiukšlių, daug nepagarbos savajai kalbai. Tikriausiai reiktų sakyti: žemas visuomenės kultūros lygmuo? Išsikvėpinęs smokinguotas frantas su aukštojo mokslo diplomu neperskaito André Malraux (Andre Malro) pavardės. Kitas dabita kelnerio prašo lavazos kavos. Mokslinių straipsnių rinkiniai pilni vertalų, nes savo „mokslinių“ darbelių teorines dalis tiesiog konstruoja iš anglų kalba perskaitytų straipsnių. Nekūrybingai. Abraomas Maslow dėl kalbos neišmanymo tampa rusų mokslininku Maslovu. Išmetėme mums svetimą priesagą – ist pianistas kartais patampa nesąmone – pianininku (iš persistengimo), tačiau kitame sakinyje jau skaitome: „Gala koncerte maestra, netapdama klošaru, su didele kontempliacija prolongavo pradėtą muzikinį dialogą su praeitimi...“
Lietuviškai...
Užduoti klausimą – kiekvieną dieną ausis raižo. „Kaip jūs laikote, ar paštas dirba gerai?“ – klausia jauna žurnalistė. Tūlo profesoriaus klausia: ar pykstant ant žmogaus galima keiktis? Jaunas profesorius atsako: „Taip, nes nuimama psichologinė įtampa. Nebūtinai rusiškai, yra lietuviškų atitikmenų.“ O jau paleidžiamas į užpelnytą poilsį tik liūdnai kraipo galvą... Deja, jaunas profesorius tikriausiai ir namuose nėra girdėjęs, kad keiksmažodžiai – žmogaus žeminimo faktas. Tiesiog nesuderinama su statusu visuomenėje, nes ne tik tarpusavio meilė, bet ir pagarba vienas kitam yra inteligento įvaizdžio, savivertės sandai.
Eurovizija, Dainų dainelė – ar mes propaguojame Lietuvą, ar švedus ir kitokius kūrėjus? Kalba,, kuria visada didžiavomės, kuri gali suteikti išskirtinę vietą daugiataučiame pasaulyje nebemokame ir nebenorime didžiuotis! Už ką aukojosi knygnešiai, kunigų šviesuomenė sakydami pamokslus lietuviškai. Pirmosios lietuviškos knygos ir visos klojimų vakarų gadynę be reikalo taip išaukštinome. Ko priešinomės: seniai galėjome pasirinkti galimybę visiems kalbėti lenkiškai, arba rusiškai, arba vokiškai. Bet ne, laukėme galimybės visiems kalbėti ... angliškai.
Vartant knygų puslapius
Užsienio kalbas mokėti būtina šiame pasaulyje. Tai komunikacijos įrankis, atveriantis žmonių ir kultūros pasaulį. Tačiau kodėl aš privalau sakyti kompaktinis diskas, jeigu žinau kad tai plokštelė. Kolegai sakau, kad atnešiau atmintuką, įrašyk tekstą. Ką atnešei? A, flešą...
Vadinamos populiarios grupės eteryje, kurių negalima būtų propaguoti dėl labai žemo meninio lygio, deja, žurnalistų pristatomos kaip sektini pavyzdžiai. Jei dainuojama lietuviškai, tai paklausykit kokia ten baisi kalba (ne tik turinys), primityvas, žargonas ir dar su nešvankybėmis.
Kokia vertinga turėtų būti šiandien doc. Vidos Rudaitienės ir Vytauto Vitkausko knyga „Vakarų kalbų naujieji skoliniai“: pamąstymui ir pritaikymui. (Vilnius: Enciklopedija, 1998). O kas ja naudojasi? Skaitome: „Žargonas, keiksmažodžiai ir aktyvi anglų kalbos invazija – esminiai dabarties lietuvių kalbos bruožai. Vieni rėkia – duonos, kiti reikalauja renginių. Ar jokio istorijos puslapio neprimena? Tai vieniems pametama duonos, kitus užkemšama renginiais. Tolsta profesinė atsakomybė.“ Neišmintingai griaunami rašytojų paminklai, o nepagalvojama, kad mes patys griauname savo kultūros pamatus: kalbėdami, dainuodami, keikdamiesi, smurtaudami... Privalau apie tai kalbėti ne tik kaip įsipareigojusi Tėvynei, bet ir suteiktai man Vinco Kudirkos premijai.
Buvau sužavėta žurnalisto Povilo Krivicko laiško, kuriame rašė: „Klaipėdoje Ievos Simonaitytės Saulės laikrodžio kiemelyje atidengtas unikalus paminklas lietuvių kalbai. į granito plokštę įmontuotas bronzinis bareljefas su užrašu: „Praeivi, penkios baltų šeimos kalbos jau mirė, po tavo kojomis išnykę lietuvių kalbos žodžiai. Atmink ir gerbk savo kalbą“. Gal pradėkim rašyti, nespėsime? Įrašyčiau ir pirmus žodžius: ačiū, labas, atsiprašau. Žodžių sielos pradeda prarasti savo šviesą“.
Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
