Naujausios
Komentaras
Kažkas atsitiko
Nijolė KOSKIENĖ
Pastarosiomis dienomis vyksta kažkokie keisti dalykai. Tiksliau, kažkokių keistų dalykų užuomazgos. Iš tiesų tie dalykai kaip tik yra normalūs, tik dabartinėje kreivų veidrodžių karalystėje atrodo nenatūraliai, kaip dešra be E.
Pirma, būdama žurnalistė buvau mažne šokiruota (o žurnalistus šokiruoti nėra lengva) pašnekovo, skulptoriaus Gintauto Lukošaičio, teiginio: „Atėjo laikas paklausti, kas mums yra svarbu? Ar vyrui didžiausia garbė yra skaityti žurnalą “Tik vyrams“ ar žūti už Tėvynę?“. Nors, kaip toliau aiškino pats pašnekovas, tas klausimas vyrams kildavo visais laikais ir visose tautose, jis kažkodėl nuskambėjo mažių mažiausiai neįprastai. Juolab, kad apie tai degančiomis akimis kalba “tarp trisdešimties— keturiasdešimties“ kartos atstovas, kuris jau seniai turėjo lindėti kur nors Dubline.
Mane taip paveikė tas elementarus klausimas, kad štai jau kelinta diena nevalingai visus vyrus (ir asmeniškai pažįstamus, ir iš televizijos ekrano) mintyse skirstau į tuos, kurie, mano manymu, žūtų už Tėvynę, ir kurie — nelabai.
Generalinis prokuroras? Nelabai. Su gražuolėmis kažkur Tailande prašapęs Seimo narys Linas Karalius? Niekaip nepatikėčiau. Valinskas? Neprognozuojamas. Sacharukas? Tas gal ir žūtų. Nesvarbu už ką. Grybauskaitė? Ne vyras. Kubilius? Sunku pasakyt. Zvonkus? Ne. Dainininkas Mantas? Šautuvas jam gražiai tiktų. Gintautas Lukošaitis? Panašu, kad žūtų.
Ir dar pagalvojau, kad, jeigu būčiau jauna pana, tai, ko gero, norėčiau geriau tekėti už kareivėlio, negu už artojėlio. Bet panašu, kad dabartinėj Lietuvoj būčiau pasmerkta likti senmerge.
Tai tiek apie „nenormalius“ vyrus, kurie žūtų už Tėvynę.
Nemažiau buvau nustebinta šią savaitę aplankiusi vieną pažįstamą močiutę ligoninėje. Kai paklausiau, gal reikia duoti daktarui pinigų, ji nusiminusi atsakė: „Daviau, tai kad neima“.
Pasirodo, močiutė net įsigudrino nemačiom įkišti pinigėlį daktarei į chalato kišenę, o ši atradusi atnešė atgal, grąžino ir dar pasakė, kad daugiau to nebūtų. Palatos kaimynė patvirtino, kad ant jos daktarė net supykusi, ir sakiusi, kad gydo ne už kyšius. Tada kita kaimynė papasakojo istoriją, kaip Vilniuje daktaras ant kyšį davusio ligonio taip supyko, kad pagrasino išrašysiąs iš ligoninės.
Ir galiausiai šią savaitę mane „pribaigė“ vicemerė Alma Javtokienė, pagaliau, nors žiemai ir persiritus į kitą pusę, suorganizavusi dviejų čiuožyklų įrengimą. Jau buvau pasirengusi eilinį kartą klausytis, kad nėra pinigų, ir kad atšils, ir kad dar kartą surengs kokį nors posėdį, bet ponią Almą matyt taip “užkniso“ savo klano neveiklumas, kad ji vos ne pati paėmė į rankas žarną ir per pusdienį išpylė dvi čiuožyklas. Ir nors šiandien numatytose čiuožyklose telkšo balos, vis dėlto tikėtina, kad savaitgalį pašals ir ketvirtas pagal dydį šalies miestas (ne tik Naujoji Akmenė ir Radviliškis) turės čiuožyklą. Nes galėjom ir neturėti.
O jau tada buvau šokiruota, kai suvokiau, kad mane šokiravo dalykai, kurie iš tiesų yra normalūs. Kad normalu yra dešra be E, vyrai, pasirengę žūti už Tėvynę, daktarai, neimantys kyšių ir administracija, dirbanti savo darbą. O nenormalu yra priešingai.
Juolab kad turbūt visada buvo ir dešros be E (kaime, ant salkų), ir vyrų, pasiruošusių žūti už Tėvynę (bet jie ne televizoriuje), ir daktarų, neimančių kyšių, ir valdininkų, darančių savo darbą. Tik tiesa ta, kad turbūt visas š... plaukia paviršiuje.
Na o kai spaudos lentynose atradau pozityvių naujienų žurnalą, supratau, kad iš tiesų kažkas atsitiko. Leidėjai pirmieji užuodė, kad dabar ant bangos bus pozityvas, patriotizmas, moralumas ir geri darbai. Kad tik visko vėl kaip nors nesugadintume ir kad neperlenktume lazdos. Labai norisi tikrų dalykų. Be E.