Naujausios
AKTUALUS INTERVIU
Kapstysimės, bet būsim
Į Šiaulius Vasario 16–osios proga pakviesta literatūrologė, profesorė Viktorija Daujotytė skaitė šventinį pranešimą Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga. Po minėjimo kalbėdama su „Šiaulių kraštu“ ji sakė tikinti Lietuvos ateitimi, nors teks kapstytis, kartais švęsti, kartais – verkti.
Irena BUDRIENĖ
irena@skrastas.lt
Renkame iš parinktųjų
– Kokioje vietoje šiuo metu yra atsidūrusi Lietuvos valstybė ir ar mes einame teisingu keliu? Daugelis žmonių – nusivylę, neranda teisingumo.
– Valstybė yra, jeigu mes esame čia. Jeigu jaučiame prasmę minėti vasario 16– ąją. Valstybė yra. Ir teisybės būtinoji dalis yra, jeigu jos visai nebūtų, nežinau, ar begalėtumėm apie ją paklausti.
Problema, kad mes norėtumėme, kad gyvenimas būtų teisingesnis, gražesnis, dosnesnis seniems, varganiems, mažiems, jauniems. Ar pasakymu: mums reikia Lietuvos, kurioje būtų galima gyventi ir senam, ir mažam, – neverčiame valdžios ir teismų priimti teisingesnių sprendimų?
Savo aktyvumu, sakymu – atsigręžkite į žmones, mes privalome spausti tuos, kuriuos patys ir pastatėme. Valstybės didžioji problema, kad esame labai nepatenkinti tais, kuriuos patys ir iškėlėme – pavedėme jiems vadovauti ir tvarkyti reikalus.
– Bet susidaro įspūdis, kad išrenkami vis tie patys...
– Iš tikrųjų mes renkame iš tų, kurie jau yra mums parinkti. Šitą reikia suprasti. Išeitis – visuomeniniai žmonių sambūriai, jaunimo ėjimas į tam tikrus sluoksnius. Manau, kad visuomeniniai judėjimai galėtų prikelti žmones. Kitos išeities nėra. Blogai, kai gabūs, talentingi jaučia, kad politika jiems nėra patraukli. Tai – didžiulė problema. Politinis gyvenimas yra praradęs patrauklumą.
– Kultūra irgi nelabai reikalinga?
– Neturiu teisės taip sakyti, esu pakviesta į Šiaulius...
– Sakoma, kad valstybę valdo technokratai ir buhalteriai, trūksta įtakos kultūros žmonių, humanitarų, gal jie daug ką galėtų pakeisti?
– Valstybę ir turi valdyti technokratai ir buhalteriai – kad jie viską teisingai skaičiuotų, nepraskolintų, kad bankus prižiūrėtų. Kiek „Snoras“ paliko nelaimingų žmonių be cento kišenėje?
Tegul buhalteriai skaičiuoja, lai technokratai žiūri, ar mums reikia atominės elektrinės, ar geriau pirkti elektrą. Aš norėčiau pasitikėti geros kvalifikacijos buhalteriais ir technokratais, kurie išmanytų savo darbą.
Kultūros žmonės – savo vietoje. Ką jie turi? Iš manęs teisės mąstyti, kalbėti niekas neatėmė. Iš manęs gali tik pasityčioti, bet uždrausti kalbėti niekas negali. Matau skirtumą, kadangi esu patyrusi labai skaudžias sovietmečio draudimo situacijas. Dabar niekas necenzūruoja mano knygų, o jei ir užsipuola už ką nors... ką darysi.
Jeigu išlaisvina vieną žmogaus pusę, tai išlaisvina ir kitą. Jeigu yra laisvė gėriui, yra laisvė ir tamsiosioms jėgoms.
Aš nejaučiu, kad kultūrininkai būtų išstumti, kad negalėtų daryti savo darbų. Gal jiems reikėtų daugiau paramos... Bet pasaulis toks: turi įrodyti savo reikalingumą, užsidirbti, su ištiesta ranka negali būti nė įžymus menininkas.
Pasaulis sudėtingas
– Savo šventinėje Vasario 16–osios kalboje Jūs ypač didelį dėmesį skyrėte prieš metus šią dieną mirusiam tautos poetui Justinui Marcinkevičiui. Dar būdamas gyvas, paskutinėje savo viešoje kalboje, pasakytoje Mokslų akademijoje, Justinas Marcinkevičius neslėpė kartėlio. Jis sakė, kad piliečiai jau nebėra šeimininkai savo valstybėje, „kurioje žmogiškumas, padorumas, teisingumas ir visa kita blaškosi kaip koks benamis šunėkas...“
– Taip, ta paskutinė kalba buvo minoriška. Lietuvoje buvo ne vienas iškilaus, bet pavargusio žmogaus kalbėjimas... Entuziazmas slūgsta, žmogus pavargsta, bet jis pasakė mums paskutinius savo priesakus. „Saugokite Gedimino kalną“,– reškia saugokite savo valstybę, „saugokite Tolminkiemį“,– saugokite kalbą, jos ištakas, kultūrą, tai – pozityvūs ženklai. Nors žmogus kalba nusiminęs, jo laikysena – pozityvi.
Visiškas nusiminimas mums nieko neduos: reikia judėti, kiek galima.
– Ar Jūs tikite Lietuvos ateitimi ir kad viskas bus gerai?
– Mes visąlaik kapstysimės. Aš manau, kad ir neišsikapstysim, nelabai matau, kad ir kitos valstybės išsikapstytų. Pasaulis yra gana sudėtingas. Skolos, valstybių bankrotai.
Nuolat ir nuolat mąstau apie Graikiją. Ir mano sąmonė neapima: kaip tokios istorijos, kultūros valstybė, gamtinių sąlygų – kur šviečia saulė, kur šilta – yra ant bankroto ribos? Ir dar ko negaliu suvokti: jie eina į gatves ir patys daužo tai, ką sukūrė – savo pačių parduotuves. Žmonės patenka lyg į kokį kvaitulį...
Pasitikiu Lietuvos piliečiais: mes vis tiek esame šaltesni žmonės – į tokį kvaitulį nepateksime.
O ta mūsų valdžia... Ką dabar pareikalausi iš jų – jau rinkimai ant nosies.
Kapstysimės – blogiau, geriau, sunkiau, juodžiau, bet būsim, vargsim, kaip Kristijonas Donelaitis sakė, gyvensim, kartais švęsim, kartais verksim. Tas „kapstysimės“ yra pilnas vilties žodis.
KALBĖJIMAS: Žymi lietuvių literatūros tyrinėtoja, profesorė Viktorija Daujotytė Vasario 16–osios vakarą „Saulės“ koncertų salėje praleido kartu su šiauliečiais, skaitydama šventinį pranešimą.
NUOMONĖ: „Aš pasitikiu Lietuvos piliečiais: mes vis tiek esame šaltesni žmonės – į tokį kvaitulį kaip graikai nepateksime. Kai sakau kapstysimės – tas žodis yra pilnas vilties“,– interviu „Šiaulių kraštui“ teigė profesorė Viktorija Daujotytė.
Jono TAMULIO nuotr.