Naujausios
Kai pro langą žvelgia vienatvė
Vienatvė kartais slegia labiau už ligą. Kai žvilgsnis pro langą ar į sieną tampa kasdienybe, gimsta trapi svajonė apie žmogų, kuris išklausytų. Lydimi Šiaulių miesto savivaldybės Socialinių paslaugų centro darbuotojų, pasibeldėme į vienatvės duris. Ir gavome pamoką: kai užsiverdavo vienišų žmonių namų durys, suprasdavome — kokios mažos mūsų bėdos.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Žvilgsnis į sieną
Aštuoniasdešimtmetės Eugenijos Zaronskienės butas — jaukus ir švarus. Ant staliuko padėta dviejų gražių jaunuolių — jos ir vyro — nuotrauka. Senolė braukia ašarą — vyras žuvo prieš 30 metų.
Jei ne liga (moterį kamuoja Parkinsono sindromas), viskas būtų kitaip. Moteris — šviesaus proto, išsaugojusi humoro jausmą. Bet rankos ir kojos nebeklauso. Šaukštas delne tampa nepakeliama našta, jo kelionė iki burnos — neįveikiamu atstumu, o valgymas — gėdinga kančia, bejėgiškumo kirčiu.
„Užeina — verkiu, verkiu, — graudinasi aštuoniasdešimtmetė. — Kad bent megzti galėčiau...Taip norėčiau...“
Senolės sekcijoje įrėminti pastatyti megzti paveikslai. Jaunystėje šaunios mezgėjos būta. Dabar sunku ir suskaičiuoti, kiek gražiausių paveikslų išdovanota, sau tik porą pasiliko.
Augdama tėvų namuose Gelčių kaime (Pakruojo rajonas), Eugenija svajojo tapti vaikų darželio auklėtoja, nes labai mylėjo vaikus. Troško mokytis, bet mamytė neleido. Teko lenkti nugarą lauko darbuose. Grėblys, šakė, dalgis buvo kasdieniai palydovai.
„Nieko daugiau nemačiau, tik darbas, darbas, darbas. Nežinau, kaip sunkumus išlaikiau. Labai sąžiningai dirbdavau“, — atsidūsta senolė. Išėjusi iš kolūkio, dirbo Šiaulių jaunųjų gamtininkų stotyje, “Nuklone“, “Elnio“ fabrike.
Vaikų nesusilaukė. „Taip ir likau be nieko“.
Dienos vienatvėje pasidarė neišmatuojamai ilgos. Lėtai slenkančias valandas kiek patrumpina televizorius, laikraščiai. Senolė nusišypso: jau geriau nevalgiusi pabus, bet laikraštį nusipirks.
Ant sofos padėtos ausinės. Jas aštuoniasdešimtmetė užsideda žiūrėdama televizorių, kad didelis garsas netrukdytų kaimynams.
Senolės veidu perbėga šypsnys, pasiteiravus apie šviesias gyvenimo akimirkas: „Aš labai pasiutusi buvau: ir šokėja, ir dainininkė, ir giedotoja“. Tokia ir žvelgia iš senos nuotraukos: jauna, graži, stipri. Ir dabar netrūksta šmaikštumo, taiklaus žodžio. Tik sunku kalbėti: “Ir kodėl Dievas atėmė balsą, rankas ir kojas?“
Du kartus per savaitę E. Zaronskienę aplanko Socialinių paslaugų centro darbuotoja: nuperka vaistų, nueina į parduotuvę, pagelbėja buityje. Kad būtų patogiau, vonia pakeista į dušo kabiną. Bet palengvinta buitis neatstoja artimo žmogaus.
„Atsibosta žiūrėti į sieną...“,— nudejuoja senolė. Ir vėl pagyvėja, prisiminimais grįžusi į jaunesnes dienas, paprašo padėti ištraukti dėžėje laikomas šeimynines nuotraukas.
Išlydėdama palydi iki pat laiptinės. Nepasiduoda įkalbinėjimams neiti, nors sunku ir su lazda žingsnį žengti. Jau nuskubantiems dar mojuoja atsisveikindama per laiptų turėklus.
Žydinčių pienių ilgesys
Brolis ir sesuo Aldona ir Valentas gyvena dviese. Abiem per 50 metų, abu — antros grupės invalidai. Dviese liko prieš 22-ejus metus, kai mirė tėveliai.
Aldona, nors ir kamuojama negalios, guvi, šneki ir žingeidi. Brolis — tylesnis. „Tu kalbėk“, — sako sesei, jei ko prireikia.
Aldona, kol liga neatėmė jėgų, yra dirbusi įvairiausius darbus: sekretore, kanceliarijos vedėja, vaistinės fasuotoja, valytoja ligoninėje. Brolis mokėsi radijo technikos inžinieriumi. Dvasios liga jį pakirto po tėvo mirties.
Kavą, arbatą Aldona pati išsiverda, bet maistą gaminti per sudėtinga. Socialinė darbuotoja nuperka maisto, padeda susitvarkyti dokumentus, sumokėti mokesčius, išplauna grindis.
Dabar juos globojanti darbuotoja serga. „Kai ateis, sakysiu, kad grindų neplautų: juk po ligos“, — užjaučia savo globėją Aldona.
„Ko labiausiai trūksta? Pinigų ir bendravimo“, — net negalvojusi atsako moteris. Aldonos gaunamos mėnesinės pajamos po Naujųjų metų nesumažėjo: nebebuvo ką “kirpti“. Brolis pasirodė besąs per turtingas, jam pašalpa sumažinta 21 litu. Bet susiskaičiavus, pasispaudus mėnesiui užtenka.
Kad dienos būtų linksmesnės, kartą per savaitę nusiperka laikraštį. „Mūsų draugas — televizorius“, — pajuokauja Aldona. Tik neramu, kad nuo 2012, kai išjungs analoginę televizijos transliaciją, nebematys programų, nes pirkti skaitmeninį televizorių būtų prabanga. Lieka radijas, kurio laidų įdėmiai klausosi.
Aldona retai kur išeina. Kelionė iki gydytojo ar į parduotuvę jai sunki, žengiant žingsnį, tenka prilaikyti galvą. „Noriu išeiti į lauką. Laukiu vasaros. Laukiu, kai sužydės pienės ir ramunės man jos tokios gražios!“
Ant sienos kabo paveikslas, kuriame nutapytas žydintis sodas ir geltonuojančios pienės. Mamos pavasarišką tėviškę įamžino brolis Valentinas. Nupiešė metų laiką, kuris labiausiai patinka seseriai. Sukabinti ir kiti paveikslai: natiurmortas, vaizdas pro langą, svirnas. Dabar Valentinas nebetapo — sveikatos nėra.
„Pasveikti“, — tokia aiški ir didelė šių namų gyventojų svajonė.
Su vėju — be kojų
Elena Gabalienė pasitinka sėdėdama vežimėlyje: moteris neturi abiejų kojų, kurias teko amputuoti dėl įsimetusios infekcijos. Bet sveikas tiek nenuveikia, kiek ji. Butas — suremontuotas, ant palangės vešliai auga gėlės. Remontus, patobulintą plastikinį langą su rankenėle apačioje, kad galėtų praverti, susiorganizavo pati. Jei kyla mintis, nedelsia, o imasi ją įgyvendinti.
Ant lovos guli siūlų kamuolys su pradėtu mezginiu. „Gal bus mano naujas pomėgis. Šiandien pradėjau megzti“, — paaiškina. Norėtų nusimegzti kepurę, bet dar nėra tikra, ar pavyks sumanymą įgyvendinti. Moters sąnarius skaudžiai ir stipriai išsukinėjo liga, virbalus nulaikyti sunku. Bet rankos — judrios ir be darbo nemoka būti. Silpnos ir akys.
„Kol kojas turėjau, laksčiau kaip vėjas. Dabar krapštausi po truputį“, — šypsosi moteris, kurios nedarbingumas — 95 procentai. Jaunystėje Elena buvo baigusi pašto operatorės mokslus, ne kartą už darbą apdovanota.
Eleną prižiūrinti Socialinių paslaugų centro darbuotoja Nijolė Špokauskienė priduria: „Dar nespėjame sugalvoti, o jos jau — padaryta“.
N. Špokauskienė pagal dienos socialinės globos paslaugą E. Gabalienę lanko kiekvieną darbo dieną, kartu jos praleidžia 4 valandas. Globotoja sako, kad sudėtingiausia buvo pradžioje, kol įgavo pasitikėjimą. Elena iš pradžių prie virtuvės darbų neprisileido. O dabar — susibičiuliavo.
„Kai nėra Nijolės, liūdna, verkiu, poterius kalbu. Juk esu viena, be kojų — mažai kas mane aplanko. Vienatvė — skaudi, norisi žmogaus, kad būtų su kuo pakalbėti. Mano dienos — laikraščiai, televizorius“.
Bekalbėdama E. Gabalienė paprašo globėjos įjungti dekoratyvinį elektrinį įrenginį su plaukiojančiomis dirbtinėmis žuvelėmis. „Abi atsipalaiduojam į jas žiūrėdamos. Šiandien kaip tik žuveles išplovėm“, — džiaugiasi moteris kambario puošmena.
E. Gabalienė nemėgsta netvarkos, namuose — švaru ir tvarkinga. Net nuvargusių rankų nagai padengti švelniu blizgesiu.
Moteris ištraukia pluoštą savo kūrybos eilėraščių. Visi — apie meilę. „Ji — svarbiausia“, — neabejoja. Šeimyninis gyvenimas moteriai nesusiklostė, vienintelė dukra mirė gimdama. Brolis irgi miręs.
Lieka sunkiai įgyvendinama Elenos svajonė — šuniukas. Prižiūrėti jį — ne moters galimybėms.
PAGALBA: Rateliuose sėdinti Elena Gabalienė ir Socialinių paslaugų centro darbuotoja Nijolė Špokauskienė kasdien, išskyrus savaitgalius, kartu praleidžia keturias valandas.
LIŪDESYS: „Atsibosta žiūrėti į sieną“, — liūdnai sako aštuoniasdešimtmetė Eugenija Zaronskienė.
KASDIENYBĖ: Eugenijos Zaronskienės kambarys — itin jaukus ir tvarkingas. Tik laikas jame slenka labai lėtai.
PALENGVINIMAS: Socialinių paslaugų centras senolės bute įrengė sunkiai vaikštančiam žmogui pritaikytą dušą.
RYŠYS: Laidinis telefonas — ryšys su pasauliu.
LAUKIMAS: Aldona retai išeina į lauką. Jau dabar laukia, kada sužydės pienės ir ramunės.
PAVEIKSLAS: Aldonos brolis Valentas nupiešė mamos tėviškės sodą, kai žydi obelys ir pienės.
DUETAS: Nijolė Špokauskienė pietums atnešė grybų, o Elena Gabalienė iš karto pasūlė receptą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
išnaša: „Esu viena, be kojų — mažai kas mane aplanko. Vienatvė — skaudi, norisi žmogaus, kad būtų su kuo pakalbėti. Norisi žmogaus, kad būtų su kuo pakalbėti.“