Naujausios
KĄ NORITE RASTI PO KALĖDŲ EGLE?
Kad Kalėdų eigulių būtų daug
Šiaulių universiteto Dailės galerijos direktorius, dailininkas Kornelijus UŽUOTAS tiki kalėdiniais stebuklais ir su kaupu sugrįžtančiu gerumu. Kalėdų proga menininkas linki sutikti kuo daugiau gerų žmonių.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
– Kokių dovanų sulaukėte šiais metais?
– Įdomūs buvo metai, intensyvūs. Sutikau daug įdomių žmonių. Artimiau susipažinau su Nacionalinės premijos laureatais Valentinu Antanavičiumi, Mindaugu Skudučiu.
Per metus galerijoje – apie 30 parodų, susiduriu su skirtingomis asmenybėmis, skirtingais charakteriais, polėkiais. Anksčiau galėdavau lengviau nuteisti: šitas – geras, šitas – blogas. Su amžiumi pradedu kitaip žiūrėti į žmones, kitaip gerbti. Kiekvienas pasidarė įdomus, unikalus, savitas. Gal sendamas pradedi mokytis?
– Ką norėtumėte rasti po eglute šiemet?
– Norėčiau ir toliau atradinėti pasaulį, kaip dariau šiemet. Sako, kaip šauksi – taip atsilieps. Manau, jei kažkam padarai gera, tai sugrįžta. Šypsena, mandagus elgesys, paprastas „ačiū“ yra dovana. O daugiau, kaip dainuoja „Biplan": plius minus viskas bus gerai.
– Kokių dovanų palinkėtumėte kitiems?
– Geranoriškumo, nuoširdumo, pakantumo.
Prieš porą dienų man nutiko kalėdinis įvykis. Kadangi šiemet turbūt pirmą kartą per 14 metų Kūčias ir Kalėdas visa giminė švęsime pas mus, nuvažiavau į girininkiją ieškoti dviejų metrų eglutės. Įsivaizduokite, ateina eigulys, ir mes dvi valandas blaškomės po kirtimus ir ieškome eglutės.
Kai pagalvoji, kas tąsytųsi su tavimi tiek laiko, o eigulys taip nuoširdžiai sako: „Aš suprantu, jeigu visa šeimyna renkasi, eglutė turi būti graži ir skarota.“
Labai džiugu, kad yra tokių gerų žmonių. Kiekvienam linkiu, kad Kalėdų eigulių mūsų gyvenime būtų daug. Ir patiems linkiu būti Kalėdų eiguliais.
– Sakote, kad po ilgo laikotarpio Kalėdas švęsite namuose, o kaip švęsdavote anksčiau?
– Taip jau yra, kad antrosios pusės savo vyrus visada traukia į savo giminę. Išvažiuodavome Kūčių dieną, užsukdavome pas mano tėvukus į Kelmę, pasėdėdavome ir toliau važiuodavome į Žiežmarius už Kauno. Per Kalėdas grįždavome. Taigi šventės būdavo prie vairo.
Kiek prisimenu, nors buvo sovietmetis, visada švęsdavome Kūčias. Jeigu būdavo savaitgalis, važiuodavome pas senelius iš mamos pusės į Gerdašius, 10 kilometrų nuo Druskininkų, prie pat Baltarusijos sienos. Ten Kūčios vykdavo su visomis tradicijomis, su burtais. Ant stalo paklodavo šieno, užtiesdavo staltiese. Labai keistai atrodydavo ant pasipūtusios staltiesės išdėlioti patiekalai.
Lauždavome plotkelę, traukdavome šiaudą iš po staltiesės – žiūrėdavome, kieno gyvenimas bus ilgesnis, pilstydavome vašką į vandenį ir labai norėdavome mes, vaikai, eiti į tvartą pasiklausyti, kaip kalba gyvuliai. Bet senelis neleisdavo, sakydavo: „Jei išgirsite, numirsite.“
– Kokios dovanos įsiminė iš vaikystės?
– Esu traukinuką elektrinį gavęs. Per kelerius metus gavau dar kelis rinkinius ir bėgius išdėliodavau per du kambarius, o jeigu dar draugai savo atsinešdavo – tai ir per tris.
Visada knietėdavo kažką konstruoti, tad dovanų gaudavau lėktuvų modelių, kuriuos reikėdavo pačiam susikonstruoti, nusidažyti. Daug jų turėjau, ir labai didelė tragedija būdavo, kai mama valydama dulkes nulauždavo kokią anteną.
Kai buvau gal 14 metų, per Kalėdas gavau radijo imtuvo rinkinį iš serijos „Pasidaryk pats“. Draugo tėtis Stasys Gaigalas, gabus chirurgas, geras konstruktorius, tapytojas, elektrotechnikas, man padėjo jį susikonstruoti.
Dabar, kai pagalvoju, gal iš tokių kalėdinių dovanų, kur reikėjo knebinėtis, ir gimė potraukis dailei. Prisimenu, iškaulijau tėvo, kad man atiduotų sandėliuką rūsyje, nes norėjau ten įsirengti medžio dirbtuves. Pats išsikaliau sienas obliuotomis lentomis ir taip prasidėjo mano, kaip dailininko, karjera.
Vytauto RUŠKIO nuotr.
LAUKIMAS: Dailininkas Kornelijus Užuotas sako, kad per Kalėdas reikia ne tik laukti Kalėdų Senio, bet ir patiems jais tapti, dažniau ištarti „ačiū“.