Naujausios
DVIDEŠIMT LAUKINIO KAPITALIZMO METŲ (3)
Iš Žemaitės ir P. Višinskio kaimo – emigracijon
Naujojo liberalizmo banga – pinigų, stipriausiųjų valdžia – didina valstybių ir visuomenės atskirtį. Plečiasi skurdžiausiųjų gretos, pilnėja turtingųjų aruodai.
Kalbama apie trijų greičių Europos Sąjungą, apie kelias Lietuvas: Vilnių, didesniuosius miestus, rajonų centrus ir pakraščius, kurie paliekami be mokyklų, medicinos punktų ir be kelių. Žmonės – be darbo.
Šiandien trečiasis ciklo „20 laukinio kapitalizmo metų“ straipsnis. Ušnėnai, Kelmės rajonas.
Pro Ušnėnus bėga geras plentas. Į Telšius, Klaipėdą, Šiaulius, Šilalę. Tačiau kaimo, kuriame keliolika metų gyveno Žemaitė ir Lietuvos raštijos puoselėtojas Povilas Višinskis, tarsi nėra.
Jokios lentos, jokio ženklo. Tik rodyklė į P. Višinskio memorialinį muziejų. Turistams. Tačiau vietos žmonės turi žemiškesnių reikalų. Vairuotojas, atvežęs briketų sunkvežimį, Ušnėnų neranda. Panašu, kad ir žmonių greitai neberas. Iš Ušnėnų vienas kelias – emigracijon.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Užkampio tyla
Prieš porą dešimtmečių tokiu laiku Ušnėnai knibždėjo pavasario gyvybe. Burzgė traktoriai. Į mokyklą traukė būriai vaikų. Žmonės skubėjo kas į kontorą, kas į fermas, laukus, dirbtuves.
Šiandien čia gūdaus užkampio tyla. Nors kaimas prie geriausio asfaltuoto kelio.
„Mano vyras atsisėda prie lango ir laukia, kol kas nors praeis. Sėdi dvi valandas. Nė vieno praeivio“, – pasakoja kaimo senbuvė Dalytė Lidienė.
Kaimo senbuviai dar mena, kaip Juozui Baltušiui buvo įteikta pirmoji kolūkio įsteigta Žemaitės premija.
Veikė čerpių cechas. Jame dirbo kelios dešimtys ušnėniškių. Per dvidešimt pastarųjų metų viskas išgriauta – parduotos plytos.
Šiandien Ušnėnuose – nė vienos darbo vietos. Tik rudeniop kelias savaites gali skinti uogas avietyne.
Nei parduotuvės. Nei kiosko. Nei kultūros namų. Net ženklų, žyminčių gyvenvietės pradžią ir pabaigą, nėra. Tik rodyklė į P. Višinskio muziejų.
„Vairuotojas iš Šiaulių atveža briketų ar anglių. Klaidžioja. Ušnėnų neranda“, – skundžiasi vietos gyventojai.
Viskas sugriauta. Toje vietoje, kur stovėjo kolūkio kontora, šabakštynas. Kažkoks ateivis nupirko iš pajininkų pastatą, nugriovė, išsivežė plytas. Paliko nesutvarkytą teritoriją.
Senūnija pasirūpino paasfaltuoti vieną gatvelę. O kitose – gilios duobės. Įrengė apšvietimą. Bet nuo viduržiemio gatvės nebuvo apšviestos.
„Ir nereikia, – nenusimena ušnėniškiai. – Niekas naktimis nevaikšto. O kas vaikšto, tam nereikia šviesos.“
Iš Kelmės į Ušnėnus – per Šiaulius
Nors pro Ušnėnus bėga geras plentas, susisiekimas, anot vietos gyventojų, – nulinis. Autobusų beveik nėra.
„Pokary buvo geresnis susisiekimas. Į Kuršėnus nenuvažiuosi. Kelmę pasieksi tik iš Užvenčio arba Šaukėnų. Jei vaiką anksčiau paleidžia iš mokyklos, važiuojam parsivežti“, – kalbėjo vieno iš trijų Ušnėnuose dar gyvenančių mokinių mama Judita Sparnauskienė.
Ušnėniškiams pikčiausia, kad nustojo važiuoti Šiaulių autobusas. Juo nukakdavo iki Beržėnų parduotuvės parsivežti duonos. Dabar mina dviračiais. Žiemą teks eiti pėstiems.
Vasarą susisiekimas dar labiau pablogėja, nes neveža mokinių.
Viena pas kardiologą į Kelmę važinėti turinti moteris rajono centrą pasiekia tik nukakusi iki Užvenčio. O vakare iš Kelmės į Užventį turi grįžti per Šiaulius.
Kol buvo geresnis susisiekimas, pulkelis ušnėniškių važiuodavo į Užventį bažnyčion. Dabar ir ši išeiga užsidarė.
Reikalų prispirti vyresnieji prašo į seniūnijos ar rajono centrą nuvežti jaunesnių kaimynų. Sumoka jiems po 40–50 litų už degalus ir sugaištą laiką.
Pasivaikščiojimas su Žemaitės proanūke
Prie P. Višinskio muziejaus darbuojasi keli vyrai. Šviečia naujas nendrinis stogas. Vyrai pjauna lentas. Keis lubas. Darbus akylai seka muziejaus prižiūrėtoja – rašytojos Žemaitės proanūkė Aldona Janavičienė.
Ši moteris – lyg kaimo motina. Jos pėdos Ušnėnuose įmintos nuo vaikystės.
„Kiekvieno charakterį žinau“, – kalba moteris, sutikusi pabūti gide po beišnykstantį savo promočiutės kaimą. Skarele apgobta galva, aukšta kakta... Ne eilinės kaimo moters supratimas apie čia besidedančius dalykus ir toks natūralus šnekumas. Tarsi vaikščiotume su pačia Julija Žymantiene.
Aldona žingsniuoja link Ventos lankų, kurias aprašė Žemaitė. Rodo savo erdvų mūrinį namą, pastatytą Žemaitės dukros Onos sodybvietėje, tėvelio Jono Jankaus dar išlikusią sodybą.
Prieiname jaunu mišku apsodintą Janavičių atgautą žemę. „Ušnėnuose vienintelis darbdavys – žemė“, – sako.
Maitina pašalpos, karvė ir vaikų parama
Tvarkingai išbraižytos kelios Ušnėnų gatvelės. Keliukai, palei kuriuos išsidėsčiusios gyvenvietės trobos. Čia ne Austrija ir ne Šveicarija. Asfalto nė ženklo nėra.
Savo mūrinuko kieme vaikštinėja Romualdas Abromavičius. Pusamžis vyriškis.
„Biržoje stoviu ir viskas, – paklaustas, kaip gyvena, rudom akim sužybsi vyras. – Koks čia gyvenimas iš pašalpos. Iki pensijos dar dešimt metų. O darbo nėra. Gerai, kad vaikai pinigų iš užsienio atsiunčia, kai didelė bėda. Tik svetimoj šaly ir jiems – neraškažius.“
Anksčiau Romualdas dirbo fermose, paskui Beržėnų skerdykloje.
Gatvelės pradžioje, kitame kieme, anūkėlio vežimėlį stumdo Romualdo žmona Audronė. Ji, kaip ir vyras, anksčiau dirbo kolūkio karvidėje. Dabar sako beturinti vienintelę maitintoją karvę. Parduoda beveik visą pieną.
Panašus ir jų marčios tėvo Alvydo Radavičiaus gyvenimas. Anksčiau dirbo Šiaulių „Elnyje“. Nelikus darbo, atsikraustė į kaimą, močiutės sodybon.
„350 litų pašalpos užtenka tik du sykius į parduotuvę nueiti, – kalba našlys, auginantis mokinę dukrą. – Dar gerai, kad turiu porą hektarų žemės ir arklį. Bent daržovių pirkti nereikia.“
Sukrauti lagaminai
Audronės ir Romualdo marti Donata Radavičiūtė, graži juodbruva 27 metų moteris, jau gyveno kelionės nuotaikomis. Kitą dieną su abiem vaikais ir vyru Mariumi turi išskristi į Norvegiją. Ten gyvena jau treji metai.
Marius dirba statybose. Ji su vaikais – namuose, nuomojamame būste.
Norvegijoje ir būstas, ir maistas brangus. Bet išgyvena, nes brangus ir darbas. Giminaičiams į Lietuvą atsiunčia pinigų. Jie nuperka lietuviškos duonos, rūkytų dešrų, kavos. Įduoda į Norvegiją važiuojantiems pažįstamiems.
Vyresnioji Donatos ir Mariaus dukra rudenį turės eiti į mokyklą. Pirmą klasę lankys Norvegijoje. Donata sako nežinanti, kaip ištvers svetimoje šalyje.
„Mėnesį pabūnu ir norisi atgal, į Ušnėnus, – pasakoja. – Žmonės ten labai draugiški, malonūs, šypsosi. Bet nėra, su kuo pabendrauti. Nemoku kalbos. Kai vaikai pradės eiti į mokyklą, mokysimės iš jų.
Lietuvių ten daug. Tik ne tame miestelyje gyvena. Sausio mėnesį skridom. Pilnas lėktuvas. Niekas nenori iš Lietuvos išvažiuoti. Bet kaip jauniems čia išgyventi? Turėtum mažiausiai į rankas gauti bent porą tūkstančių. O kas tiek moka? Vyras dirbo statybose. Sutaria vienokią algą, moka kitokią. Ir tos pačios turi eiti prašyti. Nervintis nežinant, sumokės ar nesumokės.“
Namai Ušnėnuose, darbas – svetur
Ušnėniškiai pasakoja, jog ištuštėjusius namus dabar nuperka miestiečiai. Ne kaimietišką gyvenimo būdą liudija tvoros ir užrašai „Piktas šuo“.
Per tvorą sušnenkame su jaunu vyriškiu. 36 metų Dovydas Kerberis. Trumpam grįžęs iš Stokholmo. Kieme naujas motoroleris – transporto priemonė Lietuvoje.
Sodyba Ušnėnuose jam ir jo mamai Danutei – tik nakvynei, kai pargrįžta į Lietuvą. „Niekada neturėjome kaimo. Esam gryni miestiečiai. Todėl pardavėme būstą Šiauliuose ir nusipirkome čia“., – pasakoja vyras.
Dovydas taip pat ruošiasi atgal į Švediją. Ten dirba jau dešimt metų.
„Jei Lietuvoje už mėnesį darbo mokėtų 15 tūkstančių litų, būtų galima gyventi, – kalba jaunas vyras. – Dabar valstybė tyčiojasi iš žmonių.“
Iš Šiaulių atsikėlusi ir Edita Gabalienė. „Norėjome atskiro gyvenimo. Nusibodo kamšatis Šiauliuose“, – pasakoja moteris, už 60 tūkstančių litų Ušnėnuose nupirkusi sodybą su 13 arų žemės.
Tokiame plote nepaūkininkausi. Bandė veisti šunis. Patyrė, jog neapsimoka. Brangu. Ir nėra rinkos.
Editos vaikai jau suaugę. Turi darbo. O ji su vyru gauna 630 litų pašalpos. „Vien už elektrą tenka sumokėti po 150 litų, – savo gyvenimo aritmetiką dėsto moteris. – Malkos kainuoja mažiausiai tūkstantį. Dar šiek tiek paremontuosim, pastatysim šiltnamį, o rudeniop važiuosim į užsienį.“
Edita prieš 23 metus dirbo siuvykloje. Pinigų užtekdavo išgyventi nuo algos iki algos. Neslėgė nesaugumo jausmas.
Paskui teko trankytis po užsienį. Norvegijoje dažė namus. Gaudavo po aštuoniasdešimt kronų už valandą. Per vasarą padirbdavo sezoninių darbų, žiemą iš to, ką uždirbo, išgyvendavo.
Dabar tiksliai nežino emigracijos krypties: „Anglija ir Airija jau užsidarė. Nebent Švedija ar Norvegija.“
Bulviasodis lietuviškoje žemėje
Vietos žmonės lenkia pirštus vardindami, kiek kurio vaikų uždarbiauja užsienyje. Tik kaimo keturbučio kieme sėslumą žyminčios nuotaikos.
Judita Sparnauskienė su marčia Dovile ir sūnumis Evaldu bei Nerijumi ruošėsi bulviasodžiui.
„Ne visiems ir užsienyje šypsosi laimė, – kalba Judita apie vyresnįjį sūnų Nerijų. – Dirbo Anglijoje, prie gėlių. Bet ne visuomet turėdavo darbo. Teko grįžti į Lietuvą.“
Sugrįžęs sūnus gavo darbo Šaukėnų duonos kepykloje. Už aštuonių kilometrų esančiame miestelyje ir pati Judita dirba tešlos formuotoja. Sūnus išvežioja duoną. „Turime tikras geras darbo vietas, – džiaugiasi moteris. – Su gera alga ir visomis socialinėmis garantijomis.“
Anksčiau Sparnauskių šeima vertėsi iš ūkio. Laikė karvių ir kiaulių. Tačiau išgyventi iš smulkaus ūkio nelengva. Reikia daug sveikatos. Dabar žemę išnuomojo. Nieko nėra geriau kaip turėti darbą.
Moteris apgailestauja, kad kaimuose nekuriama daugiau darbo vietų. Antai Beržėnuose yra daug tuščių pastatų. Galėtų pasitarnauti verslui. Bet vietos žmonės neturi pinigų. O ateivių maži kaimeliai nedomina.
Juolab kad ir tie kaimeliai traukiasi. „Kai aš augau, subėgdavo vaikų pilnos kaimo aikštelės, – pasakoja Judita. – Ir mano vaikai, kai augo, dar bėgiodavo pulkai mažylių. Dabar tik keli mokiniai.“
Kiti tik tranzitu beužsuka į Ušnėnus.
Autorės nuotr.
ŽEMĖ: „Žemė – vienintelė ušnėniškių darbdavė ir duondavė", – savo sodintame jaunuolyne kalbėjo Ušnėnų senbuvė Žemaitės proanūkė Aldona Janavičienė.
ŽEMĖ: Ušnėniškiai prie pensijų ir pašalpų prisiduria dirbdami žemę.
UŠNĖNAI: Nėra net rodyklės su Ušnėnų kaimo pavadinimu. Vienintelė informacija – rodyklė į Povilo Višinskio muziejų.
KELIAS: Stotelė – be informacijos apie pravažiuojančius autobusus. Į didmiesčius vedantis asfaltas, kuriuo važiuoja tik vienas kitas autobusas.
EMIGRANTĖ: Donata Radavičiūtė tik trumpam sugrįžo į Lietuvą. Rytoj su vyru bei šešerių metų ir devynių mėnesių vaikais išskrenda į Norvegiją, kur gyvena jau treji metai.
PASIDŽIAUGIMAS: Audronė Abromavičienė paskutinę dieną džiaugiasi anūkėliu. Rytoj sūnus ir marti išskrenda.
BULVIASODIS: Judita Sparnauskienė ir jos marti Dovilė ruošia bulves lietuviškai žemei. Judita lieka savo kaime, nes ji ir sūnus Nerijus turi darbo Šaukėnų duonos kepykloje.
TUŠTĖJIMAS: Vienas seniausiųjų kažkada Veikšams priklausiusių namų dabar tuščias. Išplautas, sutvarkytas ir net nerakintas. Kaime dar nėra prasigėrėlių nė vagių.