Naujausios
MANO ŠIMTMETIS
Iš atminties neišsitrynė nei žmonės, nei įvykiai
Artimieji kitais metais 100 metų sukaktį švęsiančią Juzefą Bartkienę iš Kelmės vadina enciklopedija, nes ji prisimena visus faktus, pavardes, vardus ir datas. Senolė juokaudama sako, jog žino, kur švęs šimtmetį – visus sukvies į Vilniaus televizijos bokštą.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Atmintis – praeities saugykla
„O kam man ta lazda? Aš pati galiu“, – pasižiūri į sūnėną Vaclovą Rimeikį, pas kurį gyvena, ir į jo siūlomą lazdelę Juzefa Bartkienė. Ji pakyla eiti į kiemą pasėdėti ant suolelio.
Netoliese krypuoja 16 metų jos nedidukas šuo Žirnis. Įsitaiso netoli savo šeimininkės.
„Močiutė mūsų – šaunuolė, turi savo nuomonę ir nebijo jos pasakyti, yra kantri ir rami. Niekada daug nekalba, nepasakys, to, ko nereikia, neįžeis. Mums ji visą gyvenimą buvo lyg mama, kur begyventume – Vilniuje, Kaune, ji mus susiranda, žiūrėk, jau kokią žąsį ar užaugintų daržovių atveža“, – pasakojo močiutę globojantys dukterėčia Irena Kuprienė, atvažiavusi paviešėti iš Vilniaus, ir sūnėnas Vaclovas iš Kelmės.
Pasakodami kai kuriuos močiutės gyvenimo faktus juos pasitikslina. Ponia Juzefa tuoj pat išvardija pavardes, vardus, datas, įvykius ar nutikimus. Jos atmintyje gausu, atrodytų, smulkiausių detalių iš jaunystės, karo metų, pokario ir kitų metų.
„Mūsų enciklopedija – ji viską atsimena“ , – šypsosi ponas Vaclovas.
Ne visi išplaukė į Ameriką
Ponia Irena atsineša praėjusio amžiaus nuotrauką, kuri yra seniausias šeimoje išlikęs giminės atvaizdas. Nuotraukoje – ponios Juzefos močiutė Morta su savo vaikais: trimis dukterimis ir sūnumi, viena iš jų yra mama Barbora.
„Netrukus visi išplaukė gyventi į Ameriką, tik dvi seserys pabijojo plaukti, nors bilietai ir joms buvo nupirkti. Mūsų mama ir močiutė Juzefa. Kiti giminės taip ir liko gyventi už Atlanto, bet seserų nepamiršo, padėdavo“, – pasakojo I. Kuprienė.
Moteris sako, kad iš visų penkių vaikų, kurių susilaukė J. Bartkienės mama, jie su broliu yra vieninteliai anūkai, kiti atžalų nesusilaukė.
„Sunkūs laikai buvo. Karas, pokaris, slapstėmės, bėgome visą laiką. Gyvenome baimėje. Vienas vargas. Nebuvo vaikų“, – sakė senolė.
Paklausus, gal žino ilgaamžiškumo paslaptį, ponia Juzefa nuleido akis ir, pagalvojusi, atsakė: „Nežinau. Tikrai nežinau. Gyvenimas sunkus buvo. Daug vargo teko“.
Dukterėčia paskaičiuoja, kad ilgaamžių giminėje netrūko: beveik devynis dešimtmečius gyveno jos mama, kita sesuo. Senolės Juzefos mama išgyveno iki 86 metų.
Vaikystėje – tarnystė
J. Bartkienės mama Barbora kilusi iš Ušnėnų kaimo, į kurį atitekėjusi su vyru Laurynu Žymantu gyveno ir kūrė Žemaitė, kaimynystėje gimė rašytojas Povilas Višinskis.
„Pagal visas detales, pagal situacijas manome, kad Žemaitės personažas Katrė iš kūrinio „Marti“ buvo mūsų močiutės Mortos prototipas. Jie gyveno kaimynystėje“, – mano ponia Irena.
Senolė vardija, kad iš dešimties močiutės šeimos vaikų, jos tetos ir dėdės – daug iškeliavo geresnio gyvenimo ieškoti į Ameriką, Latviją.
„Varginga vaikystė buvo. Šeimoje mes buvome keturios mergos ir vaikiukas. Aš vyriausia, o vaikiukas jauniausias. Viena ir likau iš visų“, – skaičiuoja senolė.
Atsimena, kai būdama dar nedidukė mergaitė ilgą laiką sirgo žarnyno liga. Tėvams teko vežti pas gydytojus operuoti. Vaikystė senolės atmintyje paliko sunkaus laikmečio įspaudą: 10-ies metų buvo išleista tarnauti.
Teko atlikti visus buities darbus: šluoti, bulves skusti, nešioti vandenį. Didesnei buvo patikėta melžti karves, šerti kiaules, rugius rišti ir kitus darbus dirbti.
„Jaunystėje smagiausi būdavo šokiai. Dabar laikas greitai lekia – čia pirmadienis, čia šeštadienis, o tada savaitės būdavo ilgos: lauki nuo sekmadienio iki sekmadienio tų šokių ir sulaukti negali. Muzikantai gražūs kapeloje. Oi, kaip smagu buvo“, – šypsosi senolė Juzefa.
Karas prasidėjo sekmadienį
„Karo metai buvo baisūs. Kai karas prasidėjo, žinau, buvo sekmadienis. Pirmadienį pradėjo šaudyti. Kaimynai susiėjome į sklepą, susinešėme lovas. Į kiemą atėjo toks žmogelis, rusas – pamaitinome. Jis mums sako, kad bėgtume, nes ateis mūsų sušaudyti. Kas ką nutvėrėme ir išlėkėme į alksnynus slėptis“, – prisiminė karo pradžią senolė.
Išsikasę apkasus keliese su kaimynais kurį laiką slėpėsi ir stebėjo situaciją. Kiekviena diena prilygo išbandymui, nežinojo, kas vyksta, kas laukia, ką reikia daryti. Išlaukę keletą dienų patraukė į Duburiškės dvarą Kentriuose, kur ir gyveno.
Rado apverstą dvarą – suprato, ieškota gyventojų. Po kelių dienų namo parsirado išsigandęs šuo, į kiemą parėjo katė su kačiukais.
„Ten būti nebegalėjome. Atėjo kaimynas ir perspėjo, kad kažkas ateis mūsų paimti. Išbėgome. Reikėjo kažkaip gyventi, niekas nieko nedavė, viską reikėjo užsidirbti. Lengvų metų nebebuvo. Pokaris – didelio vargo metai“, – sudrebėjo senolės balsas.
Netekčių karo metais pavyko išvengti, visą laiką slapstėsi, tad ir į tremtį nebuvo išsiųsti.
Susituokė paslapčia
Su septyneriais metais vyresniu vyru Liudu Bartkumi buvo pažįstami daug metų, nes ponia Juzefa tarnavo jo tėvų dvare. Už vyro ištekėjo karo pabaigoje apie draugystę prieš vedybas daug nepasakojo.
„Kokia čia veselė karo metais? Nuėjome į Užvenčio bažnyčią, klebonas šliūbo neduoda – bijo. Pasislėpus reikėjo ieškoti, kur šliūbą paimti.
Tuo metu gyvenome Šiauliuose prie Šv. Jurgio bažnyčios. Vienas kunigas duoda šliūbą, bet neduoda metrikacijos. Tai susiradome, kuris nebijojo sutuokti“, – prisiminė ponia Juzefa.
Šiltinei nepasidavė
Praėjus metams po karo, priduria, kad tai buvo apie gegužės pradžią, pasijuto blogai. Prasidėjo vidurių šiltinės epidemija. Liga neaplenkė ir ponios Juzefos.
„Atvežė daktarą, karininką. Kojos mano nupiltos pūslelėmis, širdis pyksta. Daktaras bijo ir prieiti prie manęs, kad neužsikrėstų, bet šimto rublių paimti nepabijojo. Tada pasakė, kad reikia vežti mane į ligoninę“, – prisiminė moteris.
Suskaičiavo, kad 17 parų išgulėjo ligoninėje. Vardija, kokį maistą tada, apie 1946 metus, davė ligoninėje: pusryčiams stiklinę juodos arbatos, riekę juodos duonos ir sviesto, pietums – pusę silkės, forminės duonos riekę ir šaltibarščių, kuriuose plaukiojo du „pavasarinio cibulio laiškiukai“.
„Vyras man atnešdavo normalaus maisto iš kitos valgyklos, tai ir išgyvenau tas 17 parų. Pasveikti pasveikau, bet nebebuvau sveika kaip iki tol. Sveikatos vis trūko“, – sakė ponia Juzefa.
Pas gydytojus per šimtmetį dažnai lankytis neteko, didesnių ligų nebeužklupo. Pagalvojusi prisimena, kad kartais „užeidavusios slogos“. Pastaraisiais metais ėmė kilti kraujospūdis, prastėti rega, tačiau girdi ponia Juzefa puikiai.
Vyro netekusi gyveno ūkiškai
Vyras Liudas buvo baigęs agronomo mokslus, tad dirbo kolūkyje, kur ir žmona. Pasak ponios Juzefos, jo sveikata suprastėjo prieš tris dešimtmečius, ilgai sirgo plaučių uždegimu, mirė 1981 metais. Tikina, kad netekusi vyro daug dirbo ir prisitaikė prie pasikeitusio gyvenimo.
„Turėjau karvę, veršiukų. Porą bekonų per metus parduodavau, žąsų turėjau. Vienais metais spalį iš manęs pavogė penkias žąsis. Buvo tokios didelės, pakelti negalėjau. Iš aplinkinių kažkas, matyt“, – prisiminė senolė.
Kol turėjo jėgų, vertėsi ūkiškai, tačiau senkant jėgoms ją globoti ėmėsi vieninteliai dukterėčia ir sūnėnas, kurie ją meiliai vadina „babuliuku“. Šie šypsosi, kad „babuliukas“ nieko prieš ir į pirtį nueiti, ir per šventes su visais pavakaroti, ir per savo gimimo dieną – gruodžio 31 – pakelia šampano taurę.
Jono TAMULIO nuotr.
POMĖGIS: Juzefa Bartkienė mėgsta išeiti į lauką.
ARTIMIEJI: Juzefą Bartkienę globoja Vilniuje gyvenanti dukterėčia Irena Kuprienė ir kelmiškis sūnėnas Vaclovas Rimeikis.
RELIKVIJA: Prieš išvykdami į Ameriką nusifotografavo J. Bartkienės močiutė Morta (centre) su vaikais. Antra iš kairė yra ponios Juzefos mama – Barbora, kuri pabijojo išplaukti su šeima už Atlanto.
SUNKUMAI: „Lengvų metų niekada nebuvo, o patys sunkiausi buvo: karas, pokaris – vis bėgome, slapstėmės, sunku buvo išgyventi“, – prisiminė kitais metais šimto metų sukaktį minėsianti Juzefa Bartkienė.