Naujausios
Ir policininkai išgyvena skausmą
Arūnas Norkus – pirmasis ir vienintelis psichologas Šiaulių apskrities policijoje, kurioje dirba apie 1100 darbuotojų. Psichologas spėja, kad tiek ašarų, kiek išlieta per du jo darbo mėnesius, kabinetas nebuvo matęs. Iki šiol psichologo etatai tėra tik Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Tauragės ir Šiaulių apskričių komisariatuose.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Kreipiasi kasdien
– Kodėl toks mažas dėmesys skiriamas psichologinėms policijos sistemoje dirbančiųjų problemoms?
– Policijos departamentas visada turėjo savo psichologus. Anksčiau tekdavo darbuotojams važinėti, dabar bus lengviau. Šiuo metu apskrityje dirba apie 1100 darbuotojų. Skaičius galbūt atrodo labai didelis, bet ne kiekvienam iš jų reikia psichologo pagalbos.
– Ar pakanka vieno psichologo visai apskrities policijai?
– Žinoma, kad ne. Ir penkių būtų per mažai.
Pirmosiomis savaitėmis važinėjau po apskritį, prisistačiau, kas aš, ko galima iš manęs reikalauti. Dabar vyksta psichologiniai mokymai, mikroklimato tyrimai, grupiniai, individualūs konsultavimai.
Asmeniškų kreipimųsi sulaukiu beveik kas dieną. Dažniausiai dėl santykių problemų: santykio su savimi, su aplinkiniais – kolegomis, šeimos nariais, draugais.
Kasdien gaunu laiškų. Jei problemos nedidelės, iš karto atsakau, kas rekomenduojama. Jei didesnės, siūlau kalbėtis asmeniškai.
Sulaukiu klausimų ir dėl darbinių reikalų. Pavyzdžiui, kaip kalbėtis su paaugliais, kodėl jie vienaip ar kitaip elgiasi.
– Ar pareigūnai nesibaimina eiti pas psichologą, kad vėliau nekiltų nemalonumų?
– Tam tikro nepasitikėjimo yra. Gąsdina „psicho-“. Nesigilinama, ar tai psichiatras, psichologas, psichoanalitikas. Mūsų visuomenėje apskritai nėra įprasta eiti pas psichologą. Vakaruose kiekvienas turi savo stomatologą, asmens gydytoją, kirpėją ir psichologą.
– Ar asmuo, kuris nešiojasi ginklą, nerizikuoja prarasti darbo, apsilankęs pas psichologą?
– Dviejų žmonių pokalbio turinį kažkiek paviešinti leidžia tik dvi sąlygos: kai yra rizika sau pačiam ir rizika vaikams. Visa kita lieka tarp manęs ir žmogaus, su kuriuo kalbame. Nebent žmogus pasisakys: „Pareisiu namo ir nusišausiu“. Tada, žinoma, būtų reaguojama.
Psichologą pagal įstatymus galima paduoti į teismą už netinkamą darbą ir asmens duomenų paviešinimą.
Niekas nenori mirti
– Prieš keletą savaičių kolektyvą sukrėtė kolegos savižudybė. Kaip padėjote išgyventi netektį?
– Buvo padaryta viskas, kas priklauso iš psichologinės pusės. Smulkmenų negaliu komentuoti.
Savižudybė nebūna dėl vienos priežasties, ji – daugiaklodis reiškinys. Niekada nerasi atsakymo, dėl ko, kokia buvo paskutinė priežastis.
Silpnumo akimirka trumpa. Kartais užtenka 5 minučių pokalbio išgelbėti gyvybę. Niekas nenori mirti. Savižudybė – ne nusimarinimas, o sąmonės sau atėmimas, kad nejaustum psichinio skausmo, kuris beviltiškas. Nori nebekentėti, nebejausti, nebeišgyventi. Kalbantis šis skausmas sumažėja.
– Lietuva tebepirmauja pagal savižudybių statistiką. Kokios priežastys?
– Priklauso nuo daug priežasčių: politikos, ekonomikos, visuomenės psichologinės sveikatos ir tokių specifinių dalykų, kaip alkoholio prieinamumas.
Žmonės nusivylę, neturi vilties, dvasinė būsena įtempta, nes nežino, kaip situacija pasikeis. Žmogui reikia stabilumo, kad džiaugtųsi gyvenimu.
Dabar visi šaukia: „Išaugo avaringumas!“ Sakoma – galbūt policininkai blogiau dirbo sausio mėnesį. Ne. Dirbo, kaip dirbę. Žmonės labiau nervinasi, daugėja destruktyvaus elgesio, nukreipto į save: rizikingas vairavimas, savižudybės, padidintas alkoholio vartojimas, chuliganizmas.
Šie dalykai susiję tiesiogiai, pokytis visuomenėje iš karto pasijaučia.
Pareigūnai irgi išgyvena skausmą
– Policininko darbe daug brutalumo, streso tenka susidurti su žmogui sunkiai suvikiamo žiaurumo nusikaltimais. Kaip susitvarkyti su negatyviais jausmais?
– Didžioji dalis darbuotojų – vyrai. O berniukai nuo mažens auklėjami neverkti, neinkšti, nes bus nevyriška. Policininko darbe turi būti atsparus, tvirtas, valingas, nesiskųsti. Vyrai užsideda šarvus, kurie vėliau išauga į problemą.
Pareigūnai irgi išgyvena skausmą, yra pažeidžiami, bet negali to parodyti. Šis kabinetas per tuos du mėnesius jau matė tiek ašarų, kiek, ko gero, nėra matęs.
– Daugiau problemų kyla namuose ar darbe?
– Vienas su kitu susiję. Jei yra problema šeimoje, ji atsinešama į darbą. Jei darbe – kartais parsinešama į šeimą. Neįmanoma atsiriboti.
– Tada problemos malšinamos alkoholiu, smurtaujama?
– Šios blogybės nesvetimos kiekvienai struktūrai. Mūsų visuomenėje yra kritinių taškų, kaip iš lėktuvų „iškrentantys“ girti merai. Iš vieno fakto negalima daryti apibendrinimo. Buvo šalta savaitė, bet negalime sakyti, kad Lietuvoje yra atšiaurus klimatas.
– Policininkas susiduria ir su visuomenės spaudimu. Tebėra gajos beraščių, kyšininkų, nieko nedarančiųjų etiketės.
– Stereotipai yra patogūs, nes žmonėms nereikia mąstyti, vertinti. Paprasčiau prisidengti stereotipu – viską žinau.
Šiauliuose vykdomas eksperimentas: pareigūnai kiekvieną dieną lanko žmones namuose, mokyklose, darbovietėse, įstaigose. Bendrauja, kad visuomenė pamatytų, jog pareigūnai yra tokie pat žmonės, tik dirba darbą, kuriame reikia vilkėti uniformą. Kai žmogų pažįsti, atsiranda pasitikėjimas, mažėja stereotipai.
– Ar psichologui išsakomos pareigūno problemos nesukelia spaudimo iš vadovybės?
– Policija – specifinė sistema. Čia ne sovietinė armija, negalima žeminti pavaldinio. Psichologas į tai labai kreipia dėmesį: atliekami psichologiniai mikroklimato tyrimai, tokie dalykai iš karto išlįstų.
Iki šiol nebuvo išsakyta išgyvenimų dėl santykių su viršininku.
Vokiečių, anglų, JAV policijos administracijose atlikti specifiniai tyrimai rodo, kad išsilavinimas yra reikšmingas faktorius išgyventi stresą. Kuo aukštesnis išsilavinimas, tuo mažesnis stresas, tuo mažesnis profesinis nuovargis.
– Kiek policininkas gali būti silpnas?
– Momentinio silpnumo būna kiekvienam žmogui – tai natūralu, nuoširdu ir tikra.
Manoma, jeigu pareigūnas nueis pas psichologą, išgyvens neigiamus jausmus tai atsilieps tarnybai. Ne.
Sukrečiančius nusikaltimus policininkas išgyvena taip, kaip kiekvienas žmogus. Pasibaisėja, ir sielą skauda, ir paverkia. Tam ir atėjau į šią organizaciją – kad padėčiau susitvarkyti.
Policijos departamentas Trakuose turi reabilitacijos centrą, į kurį po sukrėtusių įvykių pareigūnai siunčiami reabilitacijai.
Mano, naujoko, pastebėjimu iš šalies, ši sistema humanizuojasi. Pagal sistemų teoriją, kiekviena sistema pati save išsivalo ir išsigydo. Kartu atsigaus ir visuomenė. Tik ji – didesnė sistema ir reikia daugiau laiko. Gali aklinai mišką iškirsti, jis vis tiek jis atauga. Taip ir visuomenėje.
PRIEŽASTIS: „Savižudybė – daugiaklodis reiškinys. Įsivaizduokite Cheopso piramidę, ten sudėta daugybė rutuliukų. Neaišku, kuris suveikia. Niekada nerasi atsakymo, dėl ko, kokia buvo paskutinė priežastis“, – sako psichologas Arūnas Norkus.
PAGALBA: Arūnas Norkus telefono neišjungia visą parą, pareigūnai gali bet kada į jį kreiptis. Psichologas jau yra sulaukęs skambučių savaitgaliais. Simboliška, bet net jo kabineto numeris – 112.
Jono TAMULIO nuotr.