Naujausios
Įgimta meilė Tėvynei
Šiauliuose gyvenančios Onos Kriščiūnaitės-Gutkauskienės tėvas ir brolis — Vyčio Kryžiaus kavalieriai, padėję galvas už Tėvynę. Pokariu išdraskytos šeimos likimo vingiai — sunkūs ir skaudūs. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vyriausiasis sūnus Gediminas senelio žemėje atkūrė sodybą. Šeima grįžo ten, iš kur buvo išvaryta.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Užkastas Vyčio Kryžius dingo
„Didžiausias žmogui duotas turtas yra Dievas ir Tėvynė“, — taip vaikus auklėjo Vyčio Kryžiaus kavalierius, 1918— 1920 metų Lietuvos savanoris Julius Kriščiūnas.
O. Gutkauskienės tėvas į savanorius išėjo iš Žačių kaimo (Šiaulių rajonas). Grįžęs iš kovų, vedė mylimąją Veroniką, šeimoje vienas po kito gimė keturi vaikai: Boleslovas, Vytautas, Martynas ir Ona.
Moteris tebesaugo šiltus saugios vaikystės prisiminimus, tėvo svajones dukrą leisti į mokslus ir Šiauliuose pastatyti namą. Mena spintelę, kurioje buvo saugomas garbingasis apdovanojimas.
J. Kriščiūnas buvo medžiotojas, itin gerai pažinojo mišką. Puikiai grojo: jaunimas mamai ranką bučiuodavo, kad išleistų šokiuose palinksminti.
„Buvau mylima. Augau tarp brolių, niekur nuo jų nepasilikdavau, eidavau kaip aitvaras iš paskos“, — prisimena moteris.
Nauji šeimos trobesiai Žačių kaime buvo baigti statyti 1939— 1940-aisiais. „Man nebereiks“, — atsiduso tėvas, rusams okupavus Lietuvą. Svarbiausi šeimos dokumentai buvo užkasti: vienoje vietoje — žemės popieriai, senelio testamentas, kitoje — litai, mamos pertrūkęs žiedas, tėvo Vyčio Kryžiaus ordinas.
O. Gutkauskienė prisimena: jau vėliau, mamos paprašyti, kaimynai iškasė paslėptas vertybes. Dokumentus atidavė, o antrojo „lobio“ likimas nežinomas. Vyčio Kryžius dingo amžiams.
Tėvą nukovė namuose
Pirmosios tremties bangos Kriščiūnų šeimai pavyko išvengti. Vokiečių okupacijos metais tėvas dirbo įgaliotiniu. Grįžus rusų okupacinei kariuomenei, buvo areštuotas. Žmonai pavyko vyrą „išpirkti“: nuvažiavo į Meškuičių “stribyną“ su alaus bačka ir kepta žąsimi. Bet netrukus vėl nuskambėjo įspėjimas apie gresiantį areštą.
J. Kriščiūnas, garsėjęs kaip patriotas, pas kurį rinkdavosi visas aplinkinis jaunimas, apsisprendė išeiti į mišką. Sakė: „Geriau jau žūsiu savo žemėje“. Su tėvu išėjo ir sūnus Boleslovas. Buvo 1944-ieji.
O 1945-ųjų balandžio 1-ąją, su bendražygiais atėjęs aplankyti artimųjų, J. Kriščiūnas buvo nukautas. Dukra atsimena: mama iškūreno pirtį, vyrai žadėjo maudytis. Brolis Martynas budėjo sargyboje. Buvo tamsi naktis. „Tete, kažkas atvažiuoja“, — pasigirdo brolio balsas. Tėvas išbėgo į Amžinybę.
Po tėvo mirties vaikams teko anksti suaugti. Slapstymasis, tremties baimė, gyvenimas pas svetimus — tokia buvo kasdienybė.
„Dūšelė nuvedė prie bunkerio“
Brolis B. Kriščiūnas-Klajūnas, Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadas, partizanavo aštuonerius metus. Žuvo 1952 metų kovą, išduotas Gulbinų miško bunkeryje.
Užverbuotas partizanas buvo nurodęs Klajūno bunkerį, tik nežinojo tikslios vietos. Mišką nuodugniai šukavo dvi savaites. Negalėjusiems iš bunkerio pajudėti vyrams ant galvų pradėjo bėgti vanduo, trūko oro. Nebegalėdami kęsti, atidarė angą. Ši akimirka buvo lemtingas.
Kūnus iš Kužių parvežė į Šiaulius. Kur žuvusiuosius užkasė — nežinia.
Simboliniu kapu tapo prieš 15 metų rastas bunkeris. „Kaip aš ieškojau bunkerio! — prisimena sesuo. Žinojau, kad jis žuvo Gulbinų miške. Ėjau poterius kalbėdama. Sakiau: “Boleslovai, kur tu esi?“ Ir atvedė, ko gero, ta dūšelė tiesiai prie bunkerio.“
Bunkeris buvo pilnas vandens, ant jo užgulęs didelis beržas ir drebulė. Šalia gulėjo sušaudytas puodas, kyšojo nupuvę balkių galai.
Sesuo tarsi iš naujo prisilietė prie brolio. Atkūrė bunkerį, pasodinto berželių ir ąžuolų, pastatė kryžių iš šiame miške augusio ąžuolo. Bunkeris tapo simboliniu kapu: „Jo ten dūšelė išėjo...“
O. Gutkauskienė atverčia savo ir brolio bylų nuorašus. Boleslovo byloje rado jo niekinto kūno nuotrauką. Tokia buvo sesers akistata su brolio mirtimi.
2003 metais B. Kriščiūnas apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu.
Antrasis brolis Martynas neaiškiomis aplinkybėmis žuvo grįžęs iš tremties. O. Gutkauskienė spėja, kad jis buvo nužudytas.
Moteriai prieš akis iškyla prieš pat areštą atėjęs atsisveikinti Martynas. Buvo apsisprendęs išeiti miškan. Sakė, jog nebeturi kur dėtis, žmonės bijo belaikyti. Nebespėjo. Šešerius metus, trečdalį skirtos bausmės, jis atsėdėjo Karagandoje. Anksčiau laiko buvo paleistas kaip nuteistas nepilnametis.
Nuosprendis — 10 metų lageryje
Sesers likimas irgi buvo nulemtas, arešto diena artėjo. O. Gutkauskienė prisimena: po Klajūno žūties ėjo susitikti su jo bendražygiais, kurie atnešė brolio nuotraukų, išsaugotą knygą. Partizanai buvo prašę atvesti ir vieno iš jų seserį. Pastaroji apie susitikimą pasisakė pusseserei, kuri, vėliau paaiškėjo, buvo užverbuota. Per susišaudymą žuvo trys partizanai. Onai pavyko ištrūkti. Galvoje sukosi mintis: kur dėtis?
Suėmė tik po pusmečio, grįžusią iš darbo „Elnio“ gamykloje. 1953-iais nuteisė dešimčiai metų. “Nestora mano byla. Viskas buvo anksčiau išduota: su kuo susitikdavau, su kuo bendravau, — atsidūsta. — Buvau kaltinama ryšininkavimu, susitikimais su banditais. Juk miške buvo mano brolis.“
Archangelske, Ercevo lageryje O. Gutkauskienė kalėjo trejus metus ir tris mėnesius. Paleista po perteisimo. Leidimus palikti tremties vietas gavo tuo pačiu metu su broliu Martynu. Išsiuntė laišką Lietuvon: „Mama, mes grįšime. Grįžk kaip nors į mūsų namus.“ Iki tol Kriščiūnų namuose gyveno, kas norėjo.
1956 metais grįžę iš lagerio, rado mamą namuose su neįgaliu trečiuoju sūnumi Vytautu. Mama buvo nusipirkusi veršelį ir užsiauginusi karvę. Skurdo dienas palengvino pienas.
Vaikai grįžo į tėviškę
Tardymai, persekiojimai nenurimo ir Lietuvoje sukūrus šeimą. O. Gutkauskienės vyras — buvęs politinis kalinys, su broliu Martynu sėdėjęs Karagandoje. Vyrai lageryje buvo davę priesaiką, kad ves tik „savas mergaites“ — iš nukentėjusiųjų rato, taip palaikydami patriotizmą ir lietuvybę.
Pirmasis vedybinis „turtas“ — iš mamos gautos pagalvės. Į darbą niekas nenorėjo priimti, su tokia praeitimi buvo nereikalingi. Galiausiai O. Gutkauskienei Šiauliuose pavyko įsidarbinti mėsos kombinato žarnų skyriuje, sėklų sandėlyje, mokykloje valytoja, budinčiąja, statybose. Vaikystės svajonės mokytis buvo palaidotos.
Moteris atsimena: tardymams buvo išvežta net antram vaikui gimus. „Tąkart neištvėrusi pasakiau, jog laimingi tie, kurie žuvo. Man atrėžė, jog esu pati kalta: kam susitinku su draugais, ragino tramdyti vyrą, nesusirašinėti su niekuo. Klausiau, ar aš valdžią verčiu? “Poterių nekalbat susirinkę?“ — tokį gavau atsakymą.
O. Gutkauskienė šluosto ašaras. Skaudu grįžti į prisiminimus.
„Visą gyvenimą ėjome su banditų etikete. Netgi ir dabar kartais būna nejauku, — prisipažįsta. — Kas dabar vyksta? Visi prie lovio, lovys — didžiausias turtas. Atrodo, visi galėtų gyventi ir vienodai dirbti Lietuvai. Nėra vienybės.“
Moters veidas nušvinta kalbant apie vaikus ir anūkus. O. Gutkauskienės anūkas Benas — garsus raitelis, anūkė Gabrielė — krepšininkė. Sūnus Gediminas Žačių kaime atkūrė žirgynu garsėjantį ūkį. Sodybą norėjo pavadinti „Klajūno“ vardu, bet toks vardas jau buvo panaudotas.
„Smagu, kad tėvelio tėviškę vaikai atkūrė. Gal jo dūšelė mato ir džiaugiasi“, — viliasi Vyčio kryžiaus kavalieriaus dukra, tėvo atminimui sodyboje pastačiusi kryžių.
NUOTRAUKOS: O. Gutkauskienės artimieji išliko fotografijose.
PRIGIMTIS: „Tėvelio kova, brolio kova... Įgimta, ko gero, yra meilė Tėvynei ir ištikimybė“, — svarsto Ona Gutkauskienė.
KARYS: Savanoris Julius Kriščiūnas (dešinėje) — 1918— 1920 metų kovų dalyvis.
VADAS: Boleslovas Kriščiūnas-Klajūnas — Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadas.
TĖVAI: Onos Gutkauskienės tėvai — Veronika ir Julius Kriščiūnai.
APDOVANOJIMAS: Ona Gutkauskienė saugo brolio Boleslovo Kriščiūno Vyčio Kryžiaus ordiną. Garbingas tėvo apdovanojimas dingo karo sumaištyje.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.