Naujausios
Į Tolminkiemį — prisiliesti prie šaknų
Izolina Lingienė, Kristijono Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus įkūrėja ir pirmininkė, į Tolminkiemį ( Čystyje prudy) Kaliningrado srityje, važiuoja jau 26-eris metus ir jau ketvirtį amžiaus paskutinį gegužės šeštadienį į Mažąją Lietuvą veža šiauliečius.
Į Tolminkiemį važiuota ir praeitą šeštadienį. Tądien ne tik tvarkyta Tolminkiemio basžnytėlės aplinka, bet ir dalyvauta „Poezijos pavasario“ renginyje.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Kasmet — po šiauliečių autobusą
Izolina Lingienė prisiminė pirmąją savo kelionę į Tolminkiemį, kurią organizavo tokia Aldutė iš Dotnuvos.
Jau kitais metais Izolina iš tuometinių Šiaulių Inžinierių namų išsirūpino autobusą ir išvežė šiauliečių grupę.
Dabar šiauliškiai — patys aktyviausi Tolminkiemio lankytojai. Kasmet paskutinį gegužės šeštadienį čia atvyksta bent vienas šiauliečių autobusas.
„Daugiau miestais niekas nevažiuoja“, — sako Izolina ir juokiasi, kad “čia reikia vieno žmogaus, truputį trenkto“.
Izolina šiauliečiams išrūpina iškvietimus ir vizas, pati surenka pasus, atsispausdina anketas, veža į Rusijos konsulatą Klaipėdoje, kuriame ją jau pažįsta ir kartais, išgirdę, kad „falša net“, net nebetikrina pasų, rūpinasi draudimo klausimais, žodžiu, apsiima visus organizacinius rūpesčius.
Kauptukais ir dalgiais ginkluoti
„Važiuoju, kol sveikata leidžia ir savivaldybė remia“, — sako Izolina, kartu su kitais donelaitininkais jau dešimtmetį rašanti projektą “Kristijono Donelaičio palikimo saugotojai ir atminimo puoselėtojai“.
Šiauliečiai vežasi dalgius, grėblius, kauptukus ir kasmet tvarko Tolminkiemio bažnytėlės aplinką, kapus.
„Esu ūkininko dukra, tėveliai turėjo 35 hektarus žemės, tai moku ir dalgiu pjauti“, — sako Izolina ir juokiasi prisiminusi ankstesnę Rusijos muitininkų nuostabą, esą, “na ir kvailiai tie lietuviai, važiuoja į Rusiją šieno pjauti, lyg savo neturėtų“.
Dabar jau daugelis jų žino, kur ir ko važiuoja kauptukais ir dalgiais ginkluoti lietuviai, ir žiūri į šią misiją su derama pagarba.
„Jei būtų daugiau lėšų, — prasitaria Izolina, — dviem autobusais galėtume važiuoti šimtas žmonių — tiek norinčių yra“.
Dar prieš įvedant vizas paskutinį gegužės šeštadienį į Tolminkiemį suvažiuodavę minios — apie 600-800 žmonių iš visos Lietuvos.
Dėl ko žmonės vyksta į Tolminkiemį?
„Ten kitokia dvasia, ir visai kitaip žmonės pasijunta, iš ten sugrįžta su dideliu dvasiniu užtaisymu“, — sako Izolina.
Dėl to ir kelionės organizuojasi labai lengvai, žmonių nereikia agituoti, yra jau susidaręs nemenkas būrys nuolatinių važiuotojų, kurie laukia šios kelionės. Ir šįkart iš pusšimčio žmonių bene 20 buvo nuolatinių misionierių.
„Tarnausiu jums viernai“
Paklausta, kas verčia metai iš metų organizuoti ir vežti šiauliečius į Tolminkiemį, Izolina šypsosi, o tada iš atminties deklamuoja Mikelį Šikšnį: „Esu mergaitė paprasta iš būrų giminės, tarnausiu jums viernai, pakol širdis plazdės“. Taip sau yra prisiekusi Izolina.
Izolina Lingienė, baigusi Vilniaus universitete Ekonomikos fakultetą, maisto prekių mokslą, dirbo visuomeninio maitinimo srityje, buvo Šiaulių valgyklų tresto direktorė.
„Matyt, genai prasiveržė“, — juokiasi prekybininkė poetės dvasia. Iš jos giminės kilo daug muzikų, dailininkų, teatro žmonių.
Izolina mėgsta poeziją, rašo eiles ir atmintinai cituoja K. Donelaitį. Šio lietuvių literatūros pradininko eiles ( vokiškai rašytas) pasirinko ir savo gyvenimo kredo:
„Kiekvienam daryti gera savo darbu ir žodžiu, visad elgtis taip, kaip dera, ir teisingas būt geidžiu, nekerštauti niekada, gyvo padaro gailėti, Dievą, žmones jo mylėti — mano pareiga šventa“.
Lietuviškos dainos rusišku akcentu
Paskutinį gegužės šeštadienį Į Tolminkiemį suvažiuoja Kaliningrado srities mokyklų ar universitetų vaikai ir jaunuoliai, kurie mokosi lietuviškai.
Ir šįkart atvažiavo trys pilni autobusai — apie 100 vaikų. Moksleiviai dažnai rusišku akcentu dainuoja ar skudučiais ir lumzdeliais groja lietuvių liaudies dainas, šoka šokius, rengia literatūrines kompozijas, moksleiviai ir mokytojos skaito eiles.
Šiemet Tolminkiemyje vyko ir„ Poezijos pavasario“ renginys, atvežęs grupelę lietuvių kūrėjų.
„Aišku, ta lietuvybė... Ten gyvenantys lietuviai nutautėja, čia yra šauksmas tyruose“, — konstatuoja faktą Izolina Lingienė, todėl esą tuo labiau juos norisi palaikyti.
2014 metais Tolminkiemyje bus minimos K. Donelaičio 300-tosios gimimo metinės. I. Lingienė rūpinasi, kad iki to laiko poeto gimtuosiuose Lazdinėliuose žaliuotų 300 ąžuoliukų. Švenčiant poeto 275 metų jubiliejų, donelaitininkai pasodino 275 ąžuolus.
DVASIA: „Ten yra kitokia dvasia, ir visai kitaip žmonės pasijunta, iš ten sugrįžta su dideliu dvasiniu užtaisu“, — sako I.Lingienė.
MISIJA: „Kaip nevažiuoti? Juk mūsų poezijos pradžia buvo K. Donelaitis“, — sako Izolina Lingienė, ketvirtį amžiaus kasmet rengianti šiauliečių keliones į Tolminkiemį.
ŽOLĖ: Atvykusi į Tolminkiemį Izolina pati ima į rankas dalgį. „Esu ūkininko dukra, tėveliai turėjo 35 hektarus žemės, tai moku ir dalgiu pjauti“, — sako I. Lingienė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotraukos ir reprodukcija.
ATMINIMAS: Šiauliečiai prie K. Donelaičio kapo bažnyčios kriptoje.
SALELĖ: Tolminkiemis — salelė Kaliningrado srityje — yra vadinama „Čistyje prudy“, čia, išskyrus lietuvių tvarkomą aplinką, užkariauja gamta: dilgėles, krūmokšniai, žolės.
GANDRAI: Žmonių apleidžiamą kraštą pamėgo gandrai.
I. Lingienės archyvo nuotr.
BAŽNYTĖLĖ: Kristijono Donelaičio memorialinis muziejus buvo atidarytas 1979 metais atstatytoje liuteronų bažnyčioje. Bažnyčioje įrengta kripta, kurioje 1979 metais buvo perlaidoti poeto palaikai.
I. Lingienės nuotr.
„Man skaudu“
Boleslovas Vengrys, šiaulietis energetikas, žinomas keliautojas:
— Pats važiuoju gal 15 ar 17 kartą. Man skaudu. Ir šiemet atvažiavo keli autobusai iš Karaliaučiaus krašto, mišrių šeimų — ir vien jaunimas, vaikai, kalbantys rusišku akcentu, kiti — jau neturintys kalbinių įgūdžių, o mūsų autobuse daugulis — pelenų pribarstytais plaukais.
Važiuoju į Tolminkiemį, nes tai ne kasdienis renginys — specifinis, savotiškai sudėtingas, bet jis ir yra ta gija, tas tiltelis, jungiantis mus ir Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenę.
„Ta vieta yra Donelaitis“
Jūra Daulenskienė, gydytoja, Šiaulių garbės pilietė:
— Šiemet važiavau trečius metus iš eilės. Nežinau, kokia ten stebuklinga vieta, bet kiek ten jėgų atsiranda... Aš ravėjau takelį ir nepavargau, galėjau lenktis ir man kojų neskaudėjo. Tai čia fiziniai išgyvenimai, bet kaip ten gera dūšiai... Reikia būtinai važiuoti.
Antras dalykas, tai labai jaudina to krašto lietuviai pedagogai. Žinoma, beveik visos moterys „ovos“, ištekėjusios už rusų, bet kaip visi džiaugiasi lietuviškai kalbėdami.
Buvusi klebonija, našlių namų pamatai.... — ten tie sentimentų, ir visa telpa į vieną žodį „gera“.
Ta vieta yra Donelaitis. Tos vietos, bažnyčios Donelaičio statytos, ten jo dvasia, ten jis guli...
JĖGOS: Gydytoja, Šiaulių garbės pilietė Jūra Daulenskienė šį kraštą vadina stebuklinga vieta, kurioje atgija jėgos.
„Jei mes nevažiuosime, tai kas...?“
Vytautas Šalavėjus, „Saulėtekio“ gimnazijos lituanistas:
— Važiuoju šeštą kartą, šiemet vežiausi kartu sūnų, kad pamatytų tą kraštą. O jis traukia, lyg draudžiamas daiktas — į jį ne taip lengva papulti. Kiekvieną kartą važiuoju ne tik dėl to krašto, bet ir dėl pačių Donelaičio draugijos žmonių — iš jų per kiekvieną kelionę kažką naujo sužinau.
Ten reikia važiuoti. Jei mes nevažiuosime, tai kas tada važiuos?
„Pajutau, kad traukia“
Rūta Žirgulytė, Šiaulių P. Višinskio bibliotekos vedėja:
— Važiuoju turbūt šeštą kartą. Kai nuvykau pirmą kartą, pajutau, kad traukia ir važiuoju, kai tik galiu. Nes tai — dalis mūsų istorijos, kultūros, tai kraštas, išlaikęs lietuviškumą, todėl labai norisi palaikyti tuos žmones, kurie turi lietuviškas šaknis.
Jei patys lietuviai nesirūpinsime, iš ten gyvenančių žmonių to nereikia tikėtis.
Redakcijos archyvo nuotr.
Lietuvos parsivežti
Vladas Vertelis
Būtina važiuoti į Tolminkiemį, į Karaliaučiaus kraštą, nes ten Kristijonas Donelaitis, Martynas Mažvydas, Liudvikas Rėza, Vydūnas, didelis būrys kitų lietuvininkų šviesuolių, mūsų raštijos šaknys, moderniosios valstybės ir kultūros mazgai mazgeliai.
Ir dėl to — kad ne iš knygų, pasakojimų, ne iš diskusijų už apvalaus stalo sužinotum, suprastum, kad žmogui sava žemė reikalinga gal ne kaip oras, o kaip imunitetas nuo sunkių ligų, kad be laiko neiškeliautum.
Ir — pamatytum, o ne tik raštuose perskaitytumei, kaip žemės lopas be savo tautos tampa teritorija.
Dar ir dėl to, kad po keliolikos valandų toje žemėje taptum truputėlį kitoks.
Taip kalbėjo šiauliečiai kultūrininkai, aptvarkę Tolminkiemio bažnytėlės aplinką, šalia esančius kapus, klausęsi Karaliaučiaus krašto lietuvių mokinių koncerto, rašytojų iš Lietuvos, pabraidę po K. Donelaičio gimtųjų Lazdinėlių vietoje gerokai ūgtelėjusį ąžuolyną.
Važiavę pirmąkart sakė: grįžtam kitokie.
Gražūs tie Karaliaučiaus lietuviukai: pradinukai ir vyresni. Kaip ir šiapus Nemuno: dažno rankose mobilieji telefonai, fotoaparatai. Drąsūs, triukšmingi, smalsūs (Kodėl čia žmonės: aštuoniasdešimtmečiai, penkiasdešimtmečiai, jaunesni, žilagalviai ir su lazdelėmis — ravi, pjauna, veža?)
Gražus ilgas koncertas. Žodžius lydi mažesnis ar didesnis tarties akcentas, bet sklandžiai, gerai išmokus, sunkiai padirbėjus. Ir rusiškai įtikinamai skamba lietuvių klasikų mintys.
Kas esate, būrelio vaikų klausia Šiaulių universiteto profesorius Vytenis Rimkus.
„ Русско литовцы“ (Rusijos lietuviai) iškart atsako. Lietuviškai nekalba, sako, truputį supranta, pavardės daugelio — lietuviškos. Kaip ir Amerikoje, Australijoje išgirsime: American Lithuanians, Australian Lithuanians ( Amerikos, Austarlijos lietuviai).
Po kelerių metų pakils Irish Lithuanians, Scandinavian Lithuanians ( Airijos, Skandinavijos lietuviai).
„Per pastarąjį dešimtmetį užaugo lietuviukų karta, kurios noras mokytis lietuvių kalbos gerokai atvėsęs. Šiuo metu nesuskaičiuojama nė dviejų šimtų galinčių mokytis lietuviškai“, — apie Karaliaučiaus kraštą knygoje “Karalių miestas be karalių“ rašo filosofas Arvydas Juozaitis.
Dvejopi jausmai po koncerto bažnytėlėje. Džiugu ir graudu.
Profesorius Vytenis Rimkus, stiprybės sėmėsis ir tolerancijos mokėsis Sibiro tremty ir lageriuose, yra didesnis optimistas: kas gali pasakyti, kur veda globalūs vieškeliai, gal apsukę ratą jie atves prie gimtosios upės.
Gamta senojoje prūsų žemėje grįžta atgal. Atkariauja hektarą po hektaro, naikina kažkada buvusios civilizacijos vis dar pėdsakus ir kolonistų per dešimtmečius paliktus ženklus: apleistus namus, fermas, karines bazes ir poligonus. Polderiai — žemumų laukai — virto pelkėmis.
Minėtoje A. Juozaičio knygoje sakoma: „Šiuo metu nėra Europoje, ypač jos centre, kitos politiškai apibrėžtos teritorijos, kurioje gamta būtų susigrąžinusi sau pirmykštės valdovės sostą“.
Nereikia važiuoti į radiacija užterštą ir žmonių apleistą Černobylio zoną, pravažiuokim kaimyninės teritorijos keliais. Teritorija, kurioje nebėra žemės ūkio, per 80 proc. gyventojų susispietę keliolikoje miestų.
Žmonės ir po kelis dešimtmečius praleidę taške, kur baigiasi pasaulis ( nuo Vladivostoko iki Kaliningrado), taip ir neišmoko gyventi, kaip savo žemėje, gal ir niekada nemokėjo, gal ir negalėjo išmokti, todėl žemė virto teritorija, anklavu, kur kunkuliuoja tautų katilas.
Tačiau pasilenkęs prie Tolminkiemio žemės grumsto, žolės kuokšto supranti, kiek daug čia Lietuvos.
Daug jos gali surasti ir Gudijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Rusijoje, o grįžęs namo daugiau Lietuvos atrandi ir šalia Šiaulių ar Vilniaus.