I. Januševičiūtė-Spudienė: “Verslas turi atsidėkoti visuomenei už galimybę uždirbti pinigų“

I. Januševičiūtės-Spudienės asmeninio archyvo nuotr.
au paauglystėje Irma svajojo būti nepriklausoma ir turėti savo verslą.
Nemokami mokymai, parama sveikatos įstaigoms pandemijos metu, kaukių dalinimas biržiečiams už dyką, neįgalių žmonių įdarbinimas – tai socialiai atsakingo verslo pavyzdys. Iš Biržų kilusi verslininkė Irma Januševičiūtė-Spudienė laikosi principo: “Daryk gerus darbus ir tave lydės sėkmė“.
"BŽ" DOSJĖ

Irma Januševičiūtė- Spudienė – įmonės „DSP Plius“, besirūpinančios darbų sauga, savininkė ir direktorė. Baigė Biržų „Aušros“ vidurinę mokyklą, Vilniaus universitete — verslo administravimą ir vadybą. Šiuo metu studijuoja magistratūroje verslo vystymo kursą. Biržietė išrinkta Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų tarybos nare, Vilniaus verslo moterų tinklo viceprezidente. Ištekėjusi, augina tris vaikus.

Daugiau nei dvidešimt metų gyvenate Vilniuje. Tačiau prisiminkime laikus, kai dienas leidote gimtuosiuose Biržuose...

Gimiau Biržuose, augau labai gražioje vietoje – Paupio gatvėje ant Agluonos upės kranto. Jau 5-6 metų amžiaus išmokau plaukti, juk gyvenome vos už 30 metrų nuo upės. Be to, tėvelis savaitgaliais eidavo dirbti į miesto pliažą gelbėtoju ir labai gerai nardė.

8 metų pradėjau lankyti muzikos mokyklos fortepijono klasę. Nors tuo metu turėjau dar kitą aistrą – krepšinį. Pusę metų negalėjau pasirinkti – sportas ar muzika. Apsispręsti padėjo muzikos mokytoja, pastebėjusi, jog rungtynių metu gavusi rimtą piršto traumą galiu visam gyvenimui likti be pianino. Tėvai buvo nupirkę šį muzikos instrumentą, nors tais laikais mažai kas juos turėjo namuose. Groti pianinu buvo didžiausias malonumas, todėl krepšininkės karjeros nebesiekiau.

Įdomu, kad mūsų giminėje nebuvo žmonių su muzikiniu išsilavinimu, tačiau aš jaučiau tam didelę trauką. Nors buvo sunkių momentų, kai norėjau mesti fortepijono klasę, tačiau tėvai neleido. „Pradėjai, reiškia, turi pabaigti“ , – šį jų patarimą įsiminiau visam gyvenimui.

Jeigu kalbėtume apie mano verslumą, tai jis pradėjo formuotis Biržuose. Kai man buvo dešimt metų, prasidėjo kooperatyvų steigimo laikmetis. Mano tėtis su pusbroliu užsiėmė žvakių gamyba. Fabrikėlis veikė mūsų namo rūsyje.

Be to, gamindavome polietileninius maišelius, kurie daugiau kaip prieš trisdešimt metų buvo retenybė. Turėjome specialias stakles, tačiau rankinio darbo buvo nemažai – su kojomis suspausdavome maišelį.

Nors buvome su seserimi paauglės, dirbdavome iki 6 valandos ryto prieš pakrovimo dieną, nes reikėjo žūtbūt įvykdyti užsakymus. Kainininkus tekdavo rašyti ranka. Kai pagalvoji, dabar viską daro kompiuteris. Tėvai atidarė taupomojoje kasoje mums „knygutes“ ir už pagalbą uždirbti pinigėliai keliaudavo ten.

Be to, pas drauges ir gimines teko ravėti runkelius, pupeles. Visa tai išmokė nebijoti darbo. Už tai esu labai dėkinga tėvams. Mama dirbo pardavėja, tada parduotuvės vedėja, todėl prekybininko gyslelę paveldėjau iš jos.

Būdama 7 metų, jau mokėjau skaičiuoti mediniais skaitliukais ir sverti senovinėmis svarstyklėmis, nes mama leisdavo tą daryti parduotuvėje.

Apie vaikystę ir paauglystę išliko tik gražiausi prisiminimai. Visada didžiavausi, kad gimiau tokiame nuostabiame mieste kaip Biržai. Žinojau, kad kažkada turėsiu savo verslą ir to atkakliai siekiau.

Vilniuje studijavau verslo vadybą, rinkausi komersantės specialybę. Po Sovietų Sąjungos griūties mūsų šeimai buvo labai sunkūs laikai, mama neteko darbo, sušlubavo jos sveikata.

Tekdavo iš Vilniaus į Biržus tranzuoti, nes autobusui trūko pinigų. Vadybos studijų pirmajame kurse dirbau parduotuvėje, vėliau padavėja-barmene. Tačiau visos šios negandos užgrūdino, išmokė vertinti gyvenimiškąsias situacijas, į kurias patenka žmogus. Kas nematė „šilto ir šalto“, tas negali sukurti sėkmingo verslo.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/

Mokymai internetu