Gydymas vilnonėmis "kaldromis"

Apie vis­ką nuo pra­džių. Prieš ke­lis mė­ne­sius ma­ma lan­kė­si vie­na­me kon­cer­te Bir­žuo­se. Žiū­ro­vai bu­vo pa­pra­šy­ti už­pil­dy­ti kaž­ko­kias neaiš­kias an­ke­tas. Kuo pri­si­sta­tė an­ke­tų da­lin­to­jai, ma­ma ne­pa­me­na, bet na ir kas... Juk jie kvie­tė da­ly­vau­ti lo­te­ri­jo­je, kas at­si­sa­ky­tų! An­ke­to­je rei­kė­jo įra­šy­ti sa­vo var­dą, pa­var­dę, te­le­fo­no nu­me­rį, am­žių (da­bar su­pran­tu, kad ši da­lis bu­vo svar­biau­sia). Ma­ma an­ke­tą už­pil­dė ir pa­mir­šo. Lo­te­ri­jos or­ga­ni­za­to­riai – pui­kūs psi­cho­lo­gai: ty­čia pa­si­rin­ko an­ke­tas da­lin­ti vie­to­je, kur vy­ko la­biau vy­res­nio am­žiaus žmo­nių mėgs­ta­mo at­li­kė­jo kon­cer­tas.

Praė­ju­sią sa­vai­tę ma­ma su­lau­kė te­le­fo­no skam­bu­čio iš mo­ters, ku­ri pri­si­sta­čiu­si vie­nos įmo­nės at­sto­ve, nu­džiu­gi­no: ma­ma – vie­na iš lai­mė­to­jų. Džiu­gią nau­jie­ną pra­ne­šu­si mo­te­ris ma­mą pa­kvie­tė į ren­gi­nį, ku­ria­me jos lauks pri­zas, vai­šės ir ne­mo­ka­mas bioe­ner­gi­jos pa­tik­ri­ni­mas. Skam­bė­jo vi­lio­jan­čiai. Taip pat sa­kė, kad bū­ti­na atei­ti dvie­se, ta­čiau ly­din­tis as­muo tu­ri bū­ti vy­res­nis ne­gu 40 me­tų. Abu gaus do­va­nų. Ta dar la­biau su­vi­lio­jo.

Nors ke­tu­rias­de­šimt me­tų dar ne­tu­riu, nu­spren­džiau pa­ly­dė­ti ma­mą. Gal neiš­va­rys? Juk gau­si­me do­va­nų, pa­si­vai­šin­si­me ir dar pa­ma­tuos bioe­ner­gi­ją – vis­kas ne­mo­ka­mai! In­ter­ne­te pa­si­do­mė­jau, kas tai yra bioe­ner­gi­jos pa­tik­ri­ni­mas, ta­čiau per daug ne­si­gi­li­nau: na, kaž­koks svei­ka­tos ro­dik­lių tes­tas ir tiek, nie­ko čia blo­go. Be to, tai pui­ki pro­ga pra­si­blaš­ky­ti niū­rų ru­dens va­ka­rą.

Po ke­lių va­lan­dų jau gal­vo­jo­me ki­taip…

At­vy­ku­sios į "ren­gi­nį", ku­ris vi­siš­kai nea­ti­ti­ko šio žo­džio reikš­mės, pa­ma­tė­me sen­jo­rų (apie 70 me­tų am­žiaus) po­rą ir "ren­gi­nio" ve­dė­ją, ku­ri kvie­tė mus pri­sės­ti.

– Tai čia taip ma­žai atė­jo žmo­nių? – gar­siai nu­si­ste­bė­jau.

– Atė­jo atė­jo, – per­trau­kė "ren­gi­nio" ve­dė­ja, tar­si leis­da­ma su­pras­ti, kad ateis dau­giau žmo­nių. Bet taip ir li­ko­me sė­dė­ti ke­tu­ri lai­mė­to­jai ir lau­kė­me ne­ži­nia ko… Mo­te­ris pri­si­sta­tė įmo­nės, ku­rios pa­va­di­ni­mo iki šiol nie­ka­da ne­su gir­dė­ju­si, at­sto­vė. Įtei­kė "iš­sva­jo­tus" pri­zus – po vil­no­nių vid­pa­džių po­rą lai­mė­to­jams: ma­mai ir sen­jo­rui iš ki­tos po­ros. Aš ir vy­rą at­ly­dė­ju­si mo­te­ris ne­ga­vo­me nie­ko, nors te­le­fo­nu bu­vo ža­dė­ta. Tas pas kaip ir su ža­dė­tu vai­šių sta­lu. Mums pa­siū­lė po puo­de­lį ar­ba­tos ir stik­liu­ką bren­džio, jo su ma­ma at­si­sa­kė­me. Sup­ra­tau, kad čia vi­sai ne toks ren­gi­nys, apie ku­rį taip gra­žiai suo­kė į jį kvie­tu­si mo­te­ris. Su ma­ma jau no­rė­jo­me išei­ti, bet pa­gal­vo­jo­me, kad kaž­kaip ne­man­da­gu…

Pra­dė­jo ma­tuo­ti mū­sų bioe­ner­gi­ją. Pa­sa­kiau ren­gi­nio ve­dė­jai, kad man dar nė­ra 40 me­tų, juk skam­bi­nu­si mo­te­ris aiš­kiai pa­sa­kė, kad jau­nes­niems šis tes­tas neat­lie­ka­mas. Bet bioe­ner­gi­jos "tik­rin­to­ja" pa­ti­ki­no:

– Ne­ga­li bū­ti, tik­rai ne­ga­lė­jo jums taip pa­sa­ky­ti, gal ne taip iš­gir­do­te, tes­tą ga­li­ma at­lik­ti tiems, ku­riems jau virš tris­de­šimt.

Bu­vau tik­ra, kad ge­rai iš­gir­dau, bet ne­si­gin­čy­jau, ne­bu­vo pra­smės.

"Tes­tuo­to­ja" pra­dė­jo nuo ma­mos. Ran­ko­se lai­ky­da­ma bioe­ner­gi­jos ma­tuok­lį, ne­di­de­lį prie­tai­są su skai­čių ska­le, pa­pra­šė ant tam tik­rų vie­tų už­dė­ti kiek­vie­ną ran­kos pirš­tą. Už­dė­jus pirš­tą, ma­tuok­lio ro­dyk­lė ju­dė­jo prie vie­no ar ki­to skai­čiaus. Ir taip sa­vo pirš­tų ant­spau­dus pa­li­ko­me vi­si. "Tik­rin­to­ja" ant la­po ra­šė­si kiek­vie­no mū­sų bioe­ner­gi­jos rod­me­nis. Pa­si­ro­do, vi­sų re­zul­ta­tai la­bai pra­sti – tik­ri­ni­mo me­tu ji tą pa­mi­nė­jo ne kar­tą. Atė­jo lai­kas in­terp­re­ta­ci­jai. Su­rin­ku­si vi­sus tes­to duo­me­nis, mo­te­ris kiek­vie­nam paaiš­ki­no re­zul­ta­tus.

– Jū­sų duo­me­nis la­bai blo­gi, tur­būt tu­ri­te daug li­gų. O ir on­ko­lo­gi­nių pro­ble­mų ma­tau yra, – su ap­si­mes­ti­ne užuo­jau­ta ma­mai į akis tėš­kė "bioe­ner­ge­ti­kė".

Ma­ma nu­stė­ro, o aš įsiu­tau:

– Ką jūs kal­ba­te, ko­dėl gąs­di­na­te ne­bū­tais da­ly­kais? Ma­ma ne­ser­ga jo­kio­mis on­ko­lo­gi­nė­mis li­go­mis!

– Bet juk ro­dik­liai nemeluoja… - tei­si­no­si tik­rin­to­ja.

Keis­ta, kad vi­sų da­ly­vių bioe­ner­gi­jos pa­tik­ros re­zul­ta­tai bu­vo ne­ko­kie. Esu per­pus jau­nes­nė už ki­tus tris pa­tik­ros da­ly­vius, bet ma­no bioe­ner­gi­jos ro­dik­liai bu­vo be­veik to­kie pa­tys kaip ki­tų. Neį­ti­kė­ti­na. Tik­rin­to­ja ro­dė po­pie­riaus la­pą, ku­ria­me su­ra­šy­ta, ko­kie tu­rė­tų bū­ti idea­lūs rod­me­nys. Kaž­ko­dėl, tik­ri­nant kiek­vie­ną iš mū­sų, bioe­ner­gi­jos ma­tuok­lio ro­dyk­lė to­kių skai­čių ne­pa­sie­kė, ne­tgi nea­ti­ti­ko pa­ten­ki­na­mų nor­mų.

– Bet ne­nu­si­min­ki­te, mes ga­li­me jums pa­dė­ti! – de­monst­ra­ty­viai nu­trauk­da­ma už­klo­tą nuo po juo pa­slėp­tų "vais­tų", nu­ra­mi­no ren­gi­nio ve­dė­ja. Rek­la­ma yra su­pran­ta­mas da­ly­kas, bet toks jos pa­tei­ki­mas yra ne­pa­tei­si­na­mas. Kam ap­gau­di­nė­ti ir gąs­din­ti žmo­nes, esą jie ser­ga on­ko­li­gi­nė­mis ar dar ko­kio­mis iš­gal­vo­to­mis li­go­mis? Šis spek­tak­lis bu­vo skir­tas tam, kad "li­go­niai" nu­pirk­tų ste­buk­lin­gus vil­nos pa­ta­lus, ku­rie ne­va pa­keis jų bioe­ner­gi­jos ro­dik­lius ir iš­gy­dys li­gas, ku­rio­mis jie net ne­ser­ga.

Mo­te­ris il­gai pa­sa­ko­jo apie dar ne­gir­dė­tą pa­ta­ly­nės ga­lią. Ro­dės, kad ta gy­do­mų­jų pa­ta­lų aukš­ti­ni­mo ti­ra­da nie­ka­da ne­si­baigs. Iš­pyš­ki­nu­si min­ti­nai iš­mok­tą tes­tą, ku­rį, nea­be­jo­ju, jau kar­to­jo ne vie­na­me "ren­gi­ny­je", ve­dė­ja pa­klau­sė:

– Na, tai kas no­ri įsi­gy­ti šiuos nuo­sta­bius pa­ta­lus ir pa­ge­rin­ti sa­vo bioe­ner­gi­ją?

Pa­sib­jau­rė­jau vis­kuo, ką ta­me spek­tak­ly­je pa­ma­čiau ir iš­gir­dau. Mi­li­jo­ną kar­tų ge­riau sė­dė­ti na­mie ir žiū­rė­ti į tuš­čią sie­ną, ne­gu pa­tek­ti į to­kią vie­tą, ku­rio­je pa­si­jau­ti vi­siš­ka kvai­le, nes su­pran­ti, kad esi mul­ki­na­ma. Tai vai­di­ni­mas, ku­rio ak­to­rė ti­ki­si, kad tau­re­lė bren­džio at­pa­lai­duos sen­jo­rų sme­ge­nis ir šie nai­viai ati­duos vi­sus pi­ni­gus var­dan ge­res­nės svei­ka­tos.

La­bai gai­la sen­jo­rų po­ros, ku­rie nu­si­pir­ko dvi ste­buk­lin­gas pa­gal­ves, kai­nuo­jan­čias dau­giau už vie­ną mi­ni­ma­lią Lie­tu­vos sen­jo­rų pen­si­ją. No­rė­jo vi­so pa­ta­lų komp­lek­to, bet šis jiems pa­si­ro­dė per bran­gus – bū­tų te­kę su­mo­kė­ti dar tiek pa­t…

Pa­ne­gi­ri­kos vil­nų pa­ta­lams at­li­kė­ja ap­si­džiau­gė: ap­mul­ki­nu­si žmo­nes, ką tik pa­si­di­di­no sau at­ly­gi­ni­mą. Ti­kė­da­ma­si, kad sek­si­me sen­jo­rų pa­vyz­džiu, pa­klau­sė, ką no­rė­tu­me įsi­gy­ti mes. Kai pa­sa­kiau, kad ačiū, nie­ko ne­rei­kia, mo­te­ris su­py­ko:

– Tai gi tiek li­gų! Ką, jums svei­ka­ta ne­rū­pi? Pa­gal­vo­kit…

– To­dėl ir ne­pirk­si­me, nes dar su­ge­ba­me gal­vo­ti, – at­rė­žiau ir pa­dė­ko­ju­sios už "vai­šes" su ma­ma išė­jo­me.

Praė­jo sa­vai­tė, vis dar ne­ga­liu pa­mirš­ti to va­ka­ro. Bjau­ru, kad siek­da­mi par­duo­ti ne­rea­lius pi­ni­gus kai­nuo­jan­čias pre­kes, par­da­vė­jai nau­do­ja­si sen­jo­rų pa­tik­lu­mu, smog­da­mi jiems į skau­džiau­sią vie­tą – jų svei­ka­tą. Ži­no, kad dėl jos jie pa­si­ry­žę ati­duo­ti viską… Ma­ma po "bioe­ner­ge­ti­kės" diag­no­zių blo­gai jau­čia­si jau ke­lin­tą die­ną. Pa­ti­kė­ju­si bioe­ner­gi­jos ma­ta­vi­mo prie­tai­so ro­dik­liais, da­bar iš­si­gal­vo­ja sau li­gas ir ner­vi­na­si: o gal tikrai…?

Kol žmo­nės pirks, tol to­kie par­da­vė­jai ir jų pre­kės eg­zis­tuos. O kaip jas par­duo­ti, pri­gal­vo­ja­ma dau­gy­bė bū­dų. Žmo­giš­ku­mo šia­me, "ren­gi­nio" skrais­te už­slėp­ta­me pre­kių pri­sta­ty­me, ne­bu­vo nė la­šo. Ne­va pa­tik­ri­nus svei­ka­tą, žmo­nės iš­gąs­di­na­mi ne­bū­to­mis li­go­mis, o ta­da nu­ra­mi­na­mi, kad išei­tis yra – rei­kia įsi­gy­ti ste­buk­lin­gus pa­ta­lus. Ir vi­sai ne­pa­gal­vo­ja­ma, kaip toks akių dū­mi­mas ga­li iš tik­rų­jų pa­veik­ti žmo­gaus svei­ka­tą. Juk, nė vie­nas ne­nu­džiug­tų, su­ži­no­jęs apie jam iki tol dar ne­ži­no­mas, nors ir iš­gal­vo­tas diag­no­zes. Ir ne iš gy­dy­to­jo, o tik pa­ta­lų par­da­vė­jo lū­pų. O juk jis ma­ta­vo bioe­ner­gi­ją tik tam, kad jo siū­lo­ma pre­kė ta­ria­mam li­go­niui tap­tų bū­ti­na.