
Naujausios
Guliašas iš beržo lapų
Liucija Kinderienė visą mėnesį turi gyventi iš 120 eurų pensijos. Šitos sumos turi užtekti ir komunaliniams mokesčiams, ir vaistams, ir maistui. Kol tą pačią sumą gaudavo litais, retkarčiais nusipirkdavo ir mėsos. Įvedus eurą, kartais ir porą dienų tenka pabūti nevalgiusiai. „Nors imk ir virk guliašą iš beržo lapų“, – su kartėliu ištaria moteris. Ji ryžosi viešai prabilti apie savo skurdą ir prašyti žmonių pagalbos.
Vaikystėje motina ją ragindavo vogti. Bet Liucija to nedarė, geriau pasirinko augti vaikų namuose. „Vogti gėda, o prašyti aš galiu ir atsiklaupusi ant kelių“, – įsitikinusi valdžios užmiršta pensininkė.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Jos virtuvė, kambarys – vaikų
Kuklus, bet labai tvarkingas vieno kambario butas Kelmėje, A. Mackevičiaus gatvės mikrorajone. Čia mirė Liucijos Kinderienės priglausta bedalė mergina, palikusi du mažus vaikus. Čia užaugo tie vaikai, tapę ponios Liucijos globotiniais. Šiuo metu jie studijuoja, tik retkarčiais grįžta į namus. Tačiau jų globėja ir toliau miega virtuvėje. „Čia mano valdos, o kambarys – vaikų“.
Viskas šiame bute pirkta išsimokėtinai dar tuomet, kai Liucija dirbo ir buvo sveikesnė. Prieš penkiolika metų susirgo onkologine liga. Prašė Aukščiausiojo, kad leistų paauginti globotinius. Leido. Tačiau po kiek laiko vėžys vėl atsinaujino. Dabar pristabdytas, bet prisidėjo cukrinis diabetas ir Parkinsono liga.
Duona „ant bargos“
„Jeigu būčiau stipresnė, nueičiau pas „Norfos“ direktorę, atsiklaupčiau ant kelių, bučiuočiau į ranką, kad duotų duonos ant bargos“.
Iki labdaros valgyklos ligų išvarginta moteris nepajėgtų nueiti. Neatmeta, jog eitų ir prie konteinerių. Bet prie jų daug stipresni už ją vyrai mušasi.
Iki pensijos dar šešios dienos. O Liucija neturi nė cento. Piniginė ištuštėjo jau seniau. Šaldytuvas irgi pustuštis.
Prieš kelias dienas socialinė darbuotoja nupirko puskepalį duonos. Vakar duonos kepalu ir sviesto pakeliu už tai, kad pusvalandį pabuvo su jos neįgaliu sūnumi, atsilygino kaimynė.
Liuciją vis atsimena ir dar kelios kaimyniniame name gyvenančios moterys. Pasidalija pietums virta sriuba, atliekama daržove.
„Bet kasdien kaimynai nešelps. Kartais būnu po pusantros, dvi paras nevalgiusi, nes nieko neturiu. Kai gaunu pensiją, pirmiausia sumoku visus mokesčius. Išeina apie 70 eurų. 50 eurų lieka vaistams, maistui ir higienos prekėms. Man ir tualetinis popierius – prabanga. Ką bekalbėti apie geresnį maistą. Daktaras klausia, kodėl nesilaikau dietos, kyla cukrus. Ką aš galiu atsakyti? Ką turiu, tą valgau. Kartais, kai gaunu skanesnio, geresnio maisto, pasijuntu lyg ant sparnų. Ne vien nuo ligų, bet ir nuo prastos mitybos esu nusilpusi. Labiausiai laukiu Kalėdų. Tuomet ateina Bronytė iš „Carito“. Atneša skaniai pavalgyti. Būna tikra šventė.“
Vaikų namų rojus
Stogas virš galvos Liucijai – pats brangiausias dalykas. Todėl pirmiausia sumoka visus su juo susijusius mokesčius, kad neatsidurtų gatvėje.
Tą moteris jau yra patyrusi. Prieš kelis dešimtmečius, kai sulaukė 18 metų ir turėjo išeiti iš Vilniuje, Nemenčinės plente, esančių vaikų namų. Tuomet prašė direktorės: „Leiskit man gyventi lyginimo kambaryje.“ Tačiau direktorė, sukdama į šoną ašarotas akis, paaiškino: „Jūsų trys šimtai, o aš tik viena jūsų mama, neturiu visiems trims šimtams po kambarį.“ Palaimino ir išlydėjo į kelią.
Vaikų namuose Liucija sako gyvenusi lyg rojuje.
Motina gėrė, į namus vedėsi vyrus, tris savo vaikus varydavo vogti. Liucija buvo vyriausia. Pati nuėjo į Savivaldybę ir paprašė, kad ją, seserį ir brolį išvežtų į vaikų namus.
„Vaikų namų aplinka man pasirodė kaip rūmai. Mus aprengė naujais drabužiais. Davė naujus sandaliukus. Tokie gražūs jie man atrodė, kad bijodavau autis. Atsinešdavau iki klasės durų, tik eidama į klasę apsiaudavau. Kai baigdavosi pamokos, vėl nusiaudavau. Į internatą pareidavau basa.“
Liucijai labiausiai patikdavo virtuvė. Ten būtų kėlusi ir gulusi. Vis sukiojosi šalia virėjos Zosytės.
Zosytė pamilo mergaitę, būtų ją įsivaikinusi. Bet Liucija pagalvojo: „Man bus gerai. O kaip broliukui ir sesutei?“ Prašė, kad Zosytė įsivaikintų visus tris, tačiau ji tiek vaikų paimti negalėjo.
Kelmė priglaudė ir padovanojo globotinius
Išėjusi iš vaikų namų, Liucija atvažiavo į Kelmę. Įstojo mokytis virėjos amato į Prekybos mokyklą. Gavo bendrabutį. Paskui dirbo restorane, duonos kepykloje.
Ištekėjo. Susilaukė sūnaus. Tačiau nenusisekė asmeninis gyvenimas. Vyras labiau mylėjo alkoholį negu šeimą. Išsiskyrė. Dar kartą tekėti nesiryžo. Gavo vieno kambario butuką. Čia užaugino sūnų.
Paskui likimas suvedė su 25 metų bedale mergina, turėjusia du mažus vaikus. Moteris sirgo vėžiu. Mirė jos bute, o sūnelis vystykluose ir trejų metukų dukrytė liko Liucijai. Ji palaidojo vaikų motiną, pastatė kuklų paminklą, mokė vaikus kapą lankyti ir prižiūrėti.
Stengėsi dėl globotinių. Tačiau ne viskas ėjosi sklandžiai. Nuo vystyklų jos augintas Mantukas nekėlė problemų. O Viktorija, tapusi paaugle, įsigeidė į vaikų namus. Ten, būdama septyniolikos, susilaukė dukrytės. Jos tėvas toks pat vaiknamio gyventojas, kaip ir ji. Niekuo negalėjo padėti.
O ponios Liucijos širdis – neįžeidi. Pamiršo iš globotinės patirtas nuoskaudas. Vėl trokšta jai padėti. Dvidešimtmetė mergina mokosi Šiauliuose, pati augina dukrytę.
Mantukas, pasak Liucijos, niekada jai nėra uždavęs širdies. Parvažiavęs neįgaliai globėjai ir kojas numazgoja.
Vaikai gyvena iš 150 eurų savo pašalpų. Viktorija savo dukrelei dar gauna 18 eurų vaiko pinigų ir 57 eurus alimentų iš Vaikų išlaikymo fondo.
Liucija verčiasi iš 120 eurų savo pensijos. Litais gaudavo 480. Reikėdavo spaustis. Bet būdavo geriau. Retsykiais ir mėsos gabalėlį galėdavo nusipirkti.
„Išsikepdavau kotletukų, išsivirdavau guliašo, – su nostalgija prisimena geresnius laikus. – O dabar nėra iš ko virti guliašo. Nebet iš beržo lapų...“
Nieko Liucijai negali padėti ir sūnus. Gyvena Klaipėdoje. Pats vos suduria galą su galu. Aukštųjų mokslų nebaigė. Darbdaviai už paprastą darbą menkai temoka.
Brolis jau miręs. Pačiai Liucijai teko jį palaidoti. Sesuo – ligota, gyvena Zarasuose.
Pagalve į televizorių
„Žiūriu kartais televizorių – ir protas maišosi, – atvirauja Liucija. – Valdžios vyrai postringauja apie tūkstančius, milijonus, apie gerėjantį gyvenimą, šviesią ateitį. Pagyventų jie bent mėnesį iš mūsų kapeikų. Gal tada suprastų, kokioje iš tiesų šviesioje dabartyje gyvename. Jau taip esi žmogus strese, dar labiau nervina ir įaudrina. Anądien pagalvę į televizorių paleidau.“
Moteriai pikta, jog kartais didžiausias dėmesys skiriamas latrams. Jie gydomi nuo alkoholizmo. Už gydymą sumoka valstybė. Anot Liucijos, ir jie žmonės. Bet daugiau dėmesio reikėtų skirti doram, dirbusiam žmogui. „O gal patys esame kalti. Už akių šnekam ant valdžios. O į akis – kaip lapės. Esam slapukai, išverstaskūriai. Kitose šalyse žmonės už savo likimą kovoja.“
Galutinai įsitikinusi, jog iš valdininkų nei didesnės pensijos, nei daugiau dėmesio nesulauks, ponia Liucija nusprendė prašyti pagalbos žmonių. Tam žingsniui ją įkvėpė kaimynių Valerijos Balkaitienės, Genovaitės Gusarovos ir Vidos Martinkienės nuoširdus susirūpinimas jos likimu ir pagalba.
„Vogti yra gėda. O prašyti – negėda. Juk turtuolių Lietuvoje – tik sauja. Kiti vargsta. Vieni mažiau negu aš, kiti gal dar labiau... Gal manęs nepasmerks, supras? Nesitikiu, kad man žmonės padės pinigais. Bet gal pasidalins atliekančia daržove, mėsos gabalėliu, varškės gumulėliu ar kitais maisto produktais. Ir dar norėčiau paprašyti išaugtų drabužėlių savo globotinės trejų metukų dukrelei.“
Norintys ir galintys padėti Liucijai Kinderienei jai galite paskambinti telefonu: 8 427 51907.
Autorės nuotr.
LIKIMAI: Liucija Kinderienė sako, jog daugiausia užuojautos sulaukianti iš panašaus likimo žmonių, turinčių neįgalius artimuosius ir gaunančius mažas pajamas. Šie žmonės sugeba ir pasidalinti.
PAGALBA: Laiptinės kaimynė Genovaitė Gusarova iš parduotuvės parnešė kepalą duonos ir gabaliuką sviesto. Parama Liuciją Kinderienę gelbės, kol sulauks pensijos, nes šaldytuvas – pustuštis.
PRAŠYMAS: „Man prašyti – negėda, – sako Liucija Kinderienė. – Galiu prieš gerą žmogų ir atsiklaupti, ir į duoną tiesiančią jo ranką pabučiuoti. Ir savo globotinius mokau, jog vogti – gėda. O prašyti galima ir reikia, nors kartais tą daryti labai sunku.“