Guliašas iš beržo lapų

Gu­lia­šas iš ber­žo la­pų

Liu­ci­ja Kin­de­rie­nė vi­są mė­ne­sį tu­ri gy­ven­ti iš 120 eu­rų pen­si­jos. Ši­tos su­mos tu­ri už­tek­ti ir ko­mu­na­li­niams mo­kes­čiams, ir vais­tams, ir mais­tui. Kol tą pa­čią su­mą gau­da­vo li­tais, ret­kar­čiais nu­si­pirk­da­vo ir mė­sos. Įve­dus eu­rą, kar­tais ir po­rą die­nų ten­ka pa­bū­ti ne­val­giu­siai. „Nors imk ir virk gu­lia­šą iš ber­žo la­pų“, – su kar­tė­liu iš­ta­ria mo­te­ris. Ji ry­žo­si vie­šai pra­bil­ti apie sa­vo skur­dą ir pra­šy­ti žmo­nių pa­gal­bos.

Vai­kys­tė­je mo­ti­na ją ra­gin­da­vo vog­ti. Bet Liu­ci­ja to ne­da­rė, ge­riau pa­si­rin­ko aug­ti vai­kų na­muo­se. „Vog­ti gė­da, o pra­šy­ti aš ga­liu ir at­si­klau­pu­si ant ke­lių“, – įsi­ti­ki­nu­si val­džios už­mirš­ta pen­si­nin­kė.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Jos vir­tu­vė, kam­ba­rys – vai­kų

Kuk­lus, bet la­bai tvar­kin­gas vie­no kam­ba­rio bu­tas Kel­mė­je, A. Mac­ke­vi­čiaus gat­vės mik­ro­ra­jo­ne. Čia mi­rė Liu­ci­jos Kin­de­rie­nės pri­glaus­ta be­da­lė mer­gi­na, pa­li­ku­si du ma­žus vai­kus. Čia užau­go tie vai­kai, ta­pę po­nios Liu­ci­jos glo­bo­ti­niais. Šiuo me­tu jie stu­di­juo­ja, tik ret­kar­čiais grįž­ta į na­mus. Ta­čiau jų glo­bė­ja ir to­liau mie­ga vir­tu­vė­je. „Čia ma­no val­dos, o kam­ba­rys – vai­kų“.

Vis­kas šia­me bu­te pirk­ta iš­si­mo­kė­ti­nai dar tuo­met, kai Liu­ci­ja dir­bo ir bu­vo svei­kes­nė. Prieš pen­kio­li­ka me­tų su­si­rgo on­ko­lo­gi­ne li­ga. Pra­šė Aukš­čiau­sio­jo, kad leis­tų paau­gin­ti glo­bo­ti­nius. Lei­do. Ta­čiau po kiek lai­ko vė­žys vėl at­si­nau­ji­no. Da­bar pri­stab­dy­tas, bet pri­si­dė­jo cuk­ri­nis dia­be­tas ir Par­kin­so­no li­ga.

Duo­na „ant bar­gos“

„Jei­gu bū­čiau stip­res­nė, nuei­čiau pas „Nor­fos“ di­rek­to­rę, at­si­klaup­čiau ant ke­lių, bu­čiuo­čiau į ran­ką, kad duo­tų duo­nos ant bar­gos“.

Iki lab­da­ros val­gyk­los li­gų iš­var­gin­ta mo­te­ris ne­pa­jėg­tų nuei­ti. Neat­me­ta, jog ei­tų ir prie kon­tei­ne­rių. Bet prie jų daug stip­res­ni už ją vy­rai mu­ša­si.

Iki pen­si­jos dar še­šios die­nos. O Liu­ci­ja ne­tu­ri nė cen­to. Pi­ni­gi­nė iš­tuš­tė­jo jau se­niau. Šal­dy­tu­vas ir­gi pus­tuš­tis.

Prieš ke­lias die­nas so­cia­li­nė dar­buo­to­ja nu­pir­ko pus­ke­pa­lį duo­nos. Va­kar duo­nos ke­pa­lu ir svies­to pa­ke­liu už tai, kad pus­va­lan­dį pa­bu­vo su jos neį­ga­liu sū­nu­mi, at­si­ly­gi­no kai­my­nė.

Liu­ci­ją vis at­si­me­na ir dar ke­lios kai­my­ni­nia­me na­me gy­ve­nan­čios mo­te­rys. Pa­si­da­li­ja pie­tums vir­ta sriu­ba, at­lie­ka­ma dar­žo­ve.

„Bet kas­dien kai­my­nai ne­šelps. Kar­tais bū­nu po pu­sant­ros, dvi pa­ras ne­val­giu­si, nes nie­ko ne­tu­riu. Kai gau­nu pen­si­ją, pir­miau­sia su­mo­ku vi­sus mo­kes­čius. Išei­na apie 70 eu­rų. 50 eu­rų lie­ka vais­tams, mais­tui ir hi­gie­nos pre­kėms. Man ir tua­le­ti­nis po­pie­rius – pra­ban­ga. Ką be­kal­bė­ti apie ge­res­nį mais­tą. Dak­ta­ras klau­sia, ko­dėl ne­si­lai­kau die­tos, ky­la cuk­rus. Ką aš ga­liu at­sa­ky­ti? Ką tu­riu, tą val­gau. Kar­tais, kai gau­nu ska­nes­nio, ge­res­nio mais­to, pa­si­jun­tu lyg ant spar­nų. Ne vien nuo li­gų, bet ir nuo pra­stos mi­ty­bos esu nu­si­lpu­si. La­biau­siai lau­kiu Ka­lė­dų. Tuo­met atei­na Bro­ny­tė iš „Ca­ri­to“. At­ne­ša ska­niai pa­val­gy­ti. Bū­na tik­ra šven­tė.“

Vai­kų na­mų ro­jus

Sto­gas virš gal­vos Liu­ci­jai – pa­ts bran­giau­sias da­ly­kas. To­dėl pir­miau­sia su­mo­ka vi­sus su juo su­si­ju­sius mo­kes­čius, kad neat­si­dur­tų gat­vė­je.

Tą mo­te­ris jau yra pa­ty­ru­si. Prieš ke­lis de­šimt­me­čius, kai su­lau­kė 18 me­tų ir tu­rė­jo išei­ti iš Vil­niu­je, Ne­men­či­nės plen­te, esan­čių vai­kų na­mų. Tuo­met pra­šė di­rek­to­rės: „Leis­kit man gy­ven­ti ly­gi­ni­mo kam­ba­ry­je.“ Ta­čiau di­rek­to­rė, su­kda­ma į šo­ną aša­ro­tas akis, paaiš­ki­no: „Jū­sų trys šim­tai, o aš tik vie­na jū­sų ma­ma, ne­tu­riu vi­siems trims šim­tams po kam­ba­rį.“ Pa­lai­mi­no ir iš­ly­dė­jo į ke­lią.

Vai­kų na­muo­se Liu­ci­ja sa­ko gy­ve­nu­si lyg ro­ju­je.

Mo­ti­na gė­rė, į na­mus ve­dė­si vy­rus, tris sa­vo vai­kus va­ry­da­vo vog­ti. Liu­ci­ja bu­vo vy­riau­sia. Pa­ti nuė­jo į Sa­vi­val­dy­bę ir pa­pra­šė, kad ją, se­se­rį ir bro­lį iš­vež­tų į vai­kų na­mus.

„Vai­kų na­mų ap­lin­ka man pa­si­ro­dė kaip rū­mai. Mus ap­ren­gė nau­jais dra­bu­žiais. Da­vė nau­jus san­da­liu­kus. To­kie gra­žūs jie man at­ro­dė, kad bi­jo­da­vau au­tis. At­si­neš­da­vau iki kla­sės du­rų, tik ei­da­ma į kla­sę apsiau­da­vau. Kai baig­da­vo­si pa­mo­kos, vėl nu­siau­da­vau. Į in­ter­na­tą pa­rei­da­vau ba­sa.“

Liu­ci­jai la­biau­siai pa­tik­da­vo vir­tu­vė. Ten bū­tų kė­lu­si ir gu­lu­si. Vis su­kio­jo­si ša­lia vi­rė­jos Zo­sy­tės.

Zo­sy­tė pa­mi­lo mer­gai­tę, bū­tų ją įsi­vai­ki­nu­si. Bet Liu­ci­ja pa­gal­vo­jo: „Man bus ge­rai. O kaip bro­liu­kui ir se­su­tei?“ Pra­šė, kad Zo­sy­tė įsi­vai­kin­tų vi­sus tris, tačiau ji tiek vai­kų paim­ti ne­ga­lė­jo.

Kel­mė pri­glau­dė ir pa­do­va­no­jo glo­bo­ti­nius

Išė­ju­si iš vai­kų na­mų, Liu­ci­ja at­va­žia­vo į Kel­mę. Įs­to­jo mo­ky­tis vi­rė­jos ama­to į Pre­ky­bos mo­kyk­lą. Ga­vo bend­ra­bu­tį. Pas­kui dir­bo res­to­ra­ne, duo­nos ke­pyk­lo­je.

Iš­te­kė­jo. Su­si­lau­kė sū­naus. Ta­čiau ne­nu­si­se­kė as­me­ni­nis gy­ve­ni­mas. Vy­ras la­biau my­lė­jo al­ko­ho­lį ne­gu šei­mą. Iš­sis­ky­rė. Dar kar­tą te­kė­ti ne­si­ry­žo. Ga­vo vie­no kam­ba­rio bu­tu­ką. Čia užau­gi­no sū­nų.

Pas­kui li­ki­mas su­ve­dė su 25 me­tų be­da­le mer­gi­na, tu­rė­ju­sia du ma­žus vai­kus. Mo­te­ris sir­go vė­žiu. Mi­rė jos bu­te, o sū­ne­lis vys­tyk­luo­se ir tre­jų me­tu­kų duk­ry­tė li­ko Liu­ci­jai. Ji pa­lai­do­jo vai­kų mo­ti­ną, pa­sta­tė kuk­lų pa­mink­lą, mo­kė vai­kus ka­pą lan­ky­ti ir pri­žiū­rė­ti.

Sten­gė­si dėl glo­bo­ti­nių. Ta­čiau ne vis­kas ėjo­si sklan­džiai. Nuo vys­tyk­lų jos au­gin­tas Man­tu­kas ne­kė­lė pro­ble­mų. O Vik­to­ri­ja, ta­pu­si paaug­le, įsi­gei­dė į vai­kų na­mus. Ten, bū­da­ma sep­ty­nio­li­kos, su­si­lau­kė duk­ry­tės. Jos tė­vas toks pat vaik­na­mio gy­ven­to­jas, kaip ir ji. Nie­kuo ne­ga­lė­jo pa­dė­ti.

O po­nios Liu­ci­jos šir­dis – neį­žei­di. Pa­mir­šo iš glo­bo­ti­nės pa­tir­tas nuo­skau­das. Vėl trokš­ta jai pa­dė­ti. Dvi­de­šimt­me­tė mer­gi­na mo­ko­si Šiau­liuo­se, pa­ti au­gi­na duk­ry­tę.

Man­tu­kas, pa­sak Liu­ci­jos, nie­ka­da jai nė­ra už­da­vęs šir­dies. Par­va­žia­vęs neį­ga­liai glo­bė­jai ir ko­jas nu­maz­go­ja.

Vai­kai gy­ve­na iš 150 eu­rų sa­vo pa­šal­pų. Vik­to­ri­ja sa­vo duk­re­lei dar gau­na 18 eu­rų vai­ko pi­ni­gų ir 57 eu­rus ali­men­tų iš Vai­kų iš­lai­ky­mo fon­do.

Liu­ci­ja ver­čia­si iš 120 eu­rų sa­vo pen­si­jos. Li­tais gau­da­vo 480. Rei­kė­da­vo spaus­tis. Bet bū­da­vo ge­riau. Ret­sy­kiais ir mė­sos ga­ba­lė­lį ga­lė­da­vo nu­si­pirk­ti.

„Iš­si­kep­da­vau kot­le­tu­kų, iš­si­vir­da­vau gu­lia­šo, – su nos­tal­gi­ja pri­si­me­na ge­res­nius lai­kus. – O da­bar nė­ra iš ko vir­ti gu­lia­šo. Ne­bet iš ber­žo la­pų...“

Nie­ko Liu­ci­jai ne­ga­li pa­dė­ti ir sū­nus. Gy­ve­na Klai­pė­do­je. Pats vos su­du­ria ga­lą su ga­lu. Aukš­tų­jų moks­lų ne­bai­gė. Darb­da­viai už pa­pras­tą dar­bą men­kai te­mo­ka.

Bro­lis jau mi­ręs. Pa­čiai Liu­ci­jai te­ko jį pa­lai­do­ti. Se­suo – li­go­ta, gy­ve­na Za­ra­suo­se.

Pa­gal­ve į te­le­vi­zo­rių

„Žiū­riu kar­tais te­le­vi­zo­rių – ir pro­tas mai­šo­si, – at­vi­rau­ja Liu­ci­ja. – Val­džios vy­rai po­strin­gau­ja apie tūks­tan­čius, mi­li­jo­nus, apie ge­rė­jan­tį gy­ve­ni­mą, švie­sią atei­tį. Pa­gy­ven­tų jie bent mė­ne­sį iš mū­sų ka­pei­kų. Gal ta­da su­pras­tų, ko­kio­je iš tie­sų švie­sio­je da­bar­ty­je gy­ve­na­me. Jau taip esi žmo­gus stre­se, dar la­biau ner­vi­na ir įaud­ri­na. Aną­dien pa­gal­vę į te­le­vi­zo­rių pa­lei­dau.“

Mo­te­riai pik­ta, jog kar­tais di­džiau­sias dė­me­sys ski­ria­mas lat­rams. Jie gy­do­mi nuo al­ko­ho­liz­mo. Už gy­dy­mą su­mo­ka vals­ty­bė. Anot Liu­ci­jos, ir jie žmo­nės. Bet dau­giau dė­me­sio rei­kė­tų skir­ti do­ram, dir­bu­siam žmo­gui. „O gal pa­tys esa­me kal­ti. Už akių šne­kam ant val­džios. O į akis – kaip la­pės. Esam sla­pu­kai, iš­vers­tas­kū­riai. Ki­to­se ša­ly­se žmo­nės už sa­vo li­ki­mą ko­vo­ja.“

Ga­lu­ti­nai įsi­ti­ki­nu­si, jog iš val­di­nin­kų nei di­des­nės pen­si­jos, nei dau­giau dė­me­sio ne­su­lauks, po­nia Liu­ci­ja nu­spren­dė pra­šy­ti pa­gal­bos žmo­nių. Tam žings­niui ją įkvė­pė kai­my­nių Va­le­ri­jos Bal­kai­tie­nės, Ge­no­vai­tės Gu­sa­ro­vos ir Vi­dos Mar­tin­kie­nės nuo­šir­dus su­si­rū­pi­ni­mas jos li­ki­mu ir pa­gal­ba.

„Vog­ti yra gė­da. O pra­šy­ti – ne­gė­da. Juk tur­tuo­lių Lie­tu­vo­je – tik sau­ja. Ki­ti vargs­ta. Vie­ni ma­žiau ne­gu aš, ki­ti gal dar la­biau... Gal ma­nęs ne­pas­merks, su­pras? Ne­si­ti­kiu, kad man žmo­nės pa­dės pi­ni­gais. Bet gal pa­si­da­lins at­lie­kan­čia dar­žo­ve, mė­sos ga­ba­lė­liu, varš­kės gu­mu­lė­liu ar ki­tais mais­to pro­duk­tais. Ir dar no­rė­čiau pa­pra­šy­ti išaug­tų dra­bu­žė­lių sa­vo glo­bo­ti­nės tre­jų me­tu­kų duk­re­lei.“

No­rintys ir ga­lin­tys pa­dė­ti Liu­ci­jai Kin­de­rie­nei jai ga­li­te pa­skam­bin­ti te­le­fo­nu: 8  427 51907.

Au­to­rės nuo­tr.

LI­KI­MAI: Liu­ci­ja Kin­de­rie­nė sa­ko, jog dau­giau­sia užuo­jau­tos su­lau­kian­ti iš pa­na­šaus li­ki­mo žmo­nių, tu­rin­čių neį­ga­lius ar­ti­muo­sius ir gau­nan­čius ma­žas pa­ja­mas. Šie žmo­nės su­ge­ba ir pa­si­da­lin­ti.

PA­GAL­BA: Laip­ti­nės kai­my­nė Ge­no­vai­tė Gu­sa­ro­va iš par­duo­tu­vės par­ne­šė ke­pa­lą duo­nos ir ga­ba­liu­ką svies­to. Pa­ra­ma Liu­ci­ją Kin­de­rie­nę gel­bės, kol su­lauks pen­si­jos, nes šal­dy­tu­vas – pus­tuš­tis.

PRA­ŠY­MAS: „Man pra­šy­ti – ne­gė­da, – sa­ko Liu­ci­ja Kin­de­rie­nė. – Ga­liu prieš ge­rą žmo­gų ir at­si­klaup­ti, ir į duo­ną tie­sian­čią jo ran­ką pa­bu­čiuo­ti. Ir sa­vo glo­bo­ti­nius mo­kau, jog vog­ti – gė­da. O pra­šy­ti ga­li­ma ir rei­kia, nors kar­tais tą da­ry­ti la­bai sun­ku.“