Grįžę į kaimą nepraranda vilties

Grį­žę į kai­mą ne­pra­ran­da vil­ties

Aš­tuo­ne­rius me­tus dir­bu­si Is­pa­ni­jo­je Dai­va Že­mec­kie­nė grį­žo į sa­vo kai­mą Kel­mės ra­jo­ne, Lu­pi­kų kai­me. Ke­ti­no ke­lis mė­ne­sius paau­gin­ti sau­lė­ta­me kraš­te gi­mu­sią duk­re­lę ir vėl skris­ti ten. Bet pa­si­li­ko įveik­ti Lie­tu­vos kai­mo ne­vil­ties. Su­kū­rė ne­di­de­lį sa­vo vers­lą. Yra kai­mo par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kė ir par­da­vė­ja, dir­ban­ti vi­sas sep­ty­nias sa­vai­tės die­nas. Bet li­ki­mu ne­si­skun­džia, nors vis dar pa­siilgs­ta Is­pa­ni­jos.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ne­di­de­lė kai­mo par­duo­tu­vė. Vis­kas tel­pa pa­lei vie­ną sie­ną su­sta­ty­to­se len­ty­no­se. Sa­vi­tar­nos čia nė­ra. Par­duo­tu­vės sa­vi­nin­kė Dai­va Že­mec­kie­nė, su ku­ria at­si­sė­do­me pasikalbėti prie ša­lia pre­kys­ta­lio pa­sta­ty­to sta­lo, maž­daug kas pen­kios mi­nu­tės ky­la ap­tar­nau­ti klien­tų.

Žmo­nės per­ka ne­daug. Tik po vie­ną ki­tą pro­duk­tą. Aky­lai skai­čiuo­ja tu­ri­mus me­ta­li­nius pi­ni­gė­lius. Apy­jau­niam vy­rui pri­trūks­ta ci­ga­re­tėms. Ke­lias aki­mir­kas svars­to – gal grą­žin­ti at­gal vais­van­de­nių bu­te­lį. Ta­čiau per­si­gal­vo­ja – ap­sieis be rū­ka­lų.

Jo kraš­tie­tis įei­na jau kiek svir­du­liuo­da­mas. No­ri deg­ti­nės ar­ba stip­raus alaus. Bet ne­tu­ri pi­ni­gų. Par­da­vė­ja „ant bar­gos“ ne­duo­da. Vy­ras – at­kak­lus. Ban­do pa­veik­ti mal­dau­jamu žvilgs­niu. Tik pa­gąs­di­nus, kad pa­skam­bins žmo­nai, išei­na.

D. Že­mec­kie­nė jau­čia pa­rei­gą paauk­lė­ti. Ji – Lu­pi­kų se­niū­nai­tė.

Kar­tais Dai­vą par­duo­tu­vė­je pa­kei­čia jos vy­ras. Tuo­met gir­tuok­lė­liai tik pra­ve­ria par­duo­tu­vės du­ris ir už­da­ro. Ži­no, kad ne­su­minkš­tins šir­dies.

Alus – per­ka­miau­sia pre­kė. Abe­jo­ja, ar be jo iš­si­lai­ky­tų kai­mo par­duo­tu­vė­lės. Bam­ba­lį gė­ra­lo per­ka net mo­te­rys. Pap­ra­šo ga­ba­lė­lio deš­ros, duo­nos, ba­to­no, ki­ta dar sau­sai­nių... Ir bū­ti­nai bam­ba­lio alaus.

Dai­va dir­ba sep­ty­nias die­nas per sa­vai­tę nuo aš­tun­tos ry­to iki aš­tuo­nių va­ka­ro, po 12 va­lan­dų. Tik sek­ma­die­niais par­duo­tu­vę už­da­ro anks­čiau, šeš­tą va­lan­dą va­ka­ro. Tiek dirb­da­ma „su­si­ren­ka“ sau mi­ni­ma­lų, kar­tais šiek tiek di­des­nį at­ly­gi­ni­mą.

Pir­ki­mo – ne ma­rios. Kiek dau­giau pir­kė­jų va­sa­rą. Pas tė­vus ato­sto­gau­ti su­grįž­ta vai­kai ir anū­kai, iš už­sie­nio trum­pam par­va­žiuo­ja emig­ran­tai. Ru­de­nį ir žie­mą – ny­kiau, dau­giau ju­dė­ji­mo tik sa­vait­ga­liais.

Aš­tuo­ne­rius me­tus Dai­va Že­mec­kie­nė gy­ve­no Is­pa­ni­jo­je. Iš­va­žia­vo 2000-ai­siais. Kar­tu su bro­lio šei­ma.

Pra­džia bu­vo la­bai sun­ki. Sky­nė apel­si­nus, rin­ko vy­nuo­ges. Kar­tais darb­da­viai ap­gau­da­vo, už dar­bą ne­su­mo­kė­da­vo. Kal­bos ne­mo­kan­tys lie­tu­viai ne­ga­lė­jo nie­kam pa­si­skųs­ti. Te­ko kęs­ti net al­kį. Iš men­kų pa­ja­mų suau­gu­sie­ji pir­miau­sia steng­da­vo­si pa­mai­tin­ti ma­žą bro­lio sū­ne­lį.

Įsi­dar­bi­no siu­vyk­lo­je, pa­gal pro­fe­si­ją. Ke­le­tą mė­ne­sių ver­tė­si iš men­ko pa­lai­di­nu­kių ir kel­nių siu­vė­jos at­ly­gi­ni­mo. Mo­kė­si is­pa­nų kal­bos. Kai pra­mo­ko, ga­vo dar­bo vieš­bu­ty­je.

„Ga­vo­me iš­si­nuo­mo­ti pi­gų būs­tą. Dar­be mus mai­ti­no. Mais­to be­veik ne­rei­kė­jo pirk­ti. Nors gau­da­vo­me tik mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą, ver­tė­mės ne­blo­gai“, – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė.

Dai­vai pa­ti­ko Is­pa­ni­jos gam­ta, sau­lė ir la­bai drau­giš­ki, at­jau­čian­tys žmo­nės. Ap­sis­to­jo ir dir­bo Del­teb­re mies­te, ku­ria­me gy­ve­na apie 17 tūks­tan­čių žmo­nių. Tik 13 ki­lo­met­rų iki van­de­ny­no!

„Jei­gu man pa­skam­bin­tų bu­vęs darb­da­vys, tur­būt mes­čiau vis­ką ir iš­va­žiuo­čiau“, – trum­pam emo­ci­joms pa­si­duo­da Dai­va ir tuoj pat su­vo­kia, jog nie­kuo­met to ne­pa­da­rys. Juk ir par­va­žia­vo čia tam, kad duk­ra kal­bė­tų lie­tu­viš­kai, kad pa­žin­tų sa­vo se­ne­lius ir tė­vų že­mę.

Jos duk­re­lė gi­mė Is­pa­ni­jo­je. Kol lau­kė­si, mo­te­ris sa­ko jau­tu­sis kaip prin­ce­sė. Ten la­bai rū­pi­na­si mo­ters nėš­tu­mu. Ren­gia nėš­čių­jų su­si­rin­ki­mus, mo­ko spe­cia­lių pra­ti­mų spor­to sa­lė­je ir ba­sei­ne. Jei­gu ko­kią die­ną nea­tei­ni, pa­si­gen­da, skam­bi­na. Po gim­dy­mo ir­gi dė­me­sio ne­trū­ko.

Dai­va nu­spren­dė grįž­ti į Lie­tu­vą šiek tiek paau­gin­ti duk­re­lės, pa­skui vėl dar­buo­tis Is­pa­ni­jo­je. Pla­nus pa­kei­tė tė­ve­lio mir­tis. Ne­no­rė­jo pa­lik­ti vie­nos ma­mos.

Dai­vos vy­ras Čes­lo­vas Že­mec­kas – pa­ten­kin­tas. Jam ge­rai ir Lie­tu­vo­je. Pa­tin­ka kai­mas, gy­vu­liai.

Ta­čiau nau­ja pra­džia vėl stū­mė į ne­vil­tį. Dar­bo ne­bu­vo. Jau­nai šei­mai te­ko vers­tis iš 50 li­tų vai­ko pi­ni­gų.

Gel­bė­jo tai, kad šei­ma tu­rė­jo pil­ną tvar­tą gy­vu­lių, sa­vų dar­žo­vių, pie­no, mė­sos.

„Ne­rei­kė­jo kaip Is­pa­ni­jo­je žiū­rė­ti į sve­ti­mas ran­kas, pra­šy­ti pa­gal­bos. Po tru­pu­tį pra­si­kū­rė­me. Ga­vau dar­bo par­duo­tu­vė­je. Vy­ras įsi­dar­bi­no kū­ri­ku bend­ruo­me­nės na­muo­se, – apie nau­ją pra­džią Lie­tu­vo­je pa­sa­ko­ja Dai­va. – Iki šiol tu­ri­me ūke­lį. Gy­ve­ni­mu ne­ga­li­me skųs­tis. Tu­rim vi­sas ga­li­my­bes ug­dy­ti duk­rą. Ve­žio­jo­me ją į „Ya­ma­hos“ mo­kyk­lė­lę, da­bar lei­džia­me į Me­no mo­kyk­lą.“

Ne vi­si kai­me to­kie stip­rūs ir at­spa­rūs pa­gun­doms kaip Že­mec­kų šei­ma. Liūd­na žiū­rė­ti, kaip sa­vo gy­ve­ni­mą žu­do tris­de­šimt­me­čiai ir jau­nes­ni žmo­nės. Akis pra­mer­kė – ir rei­kia alaus. Įp­ro­čiai ei­na iš kar­tos į kar­tą.

Dai­va kal­bė­jo, kad kai­mas ap­leis­tas ir pa­mirš­tas. Žmo­nės pik­ti dėl ne­dar­bo ir nuo­la­ti­nio pi­ni­gų sty­giaus. Bend­ruo­me­nės na­muo­se vyks­ta kon­cer­tas. Bi­lie­tas tik du eu­rai, o sa­lė – pus­tuš­tė. Ne­tu­ri kai­mo žmo­nės nuo­tai­kos. Ta­čiau Dai­va ne­pra­ran­da vil­ties – gy­ve­ni­mas tu­ri ge­rė­ti.

Au­to­rės nuo­tr.

IŠ­TI­KI­MY­BĖ: Nors var­go, kol įsi­tvir­ti­no Is­pa­ni­jo­je, o pra­mo­kus sve­ti­mą kal­bą, pa­ju­to šios ša­lies gy­ve­ni­mo pri­va­lu­mus, Dai­va Že­mec­kie­nė grį­žo į Lie­tu­vą, ne­pa­li­ko vie­nos ma­mos, sa­vo kai­mo ir vėl įsi­tvir­ti­no gim­ti­nė­je, gy­ve­ni­mą pra­dė­ju­si nuo nu­lio.

RŪ­PES­TIN­GU­MAS: Prie sa­vo par­duo­tu­vės Dai­va Že­mec­kie­nė pa­rū­pi­no įren­gi­nį pri­riš­ti ark­liams, nes su to­kia trans­por­to prie­mo­ne iš ap­lin­ki­nių kai­mų kar­tais at­va­žiuo­ja pir­kė­jai.