Geradarys Adolfas

Šis Kiauliškių kapinaitėse esantis kryžius – A. Bėliako padarytas geras darbas gimtinei.

Kiauliškių kapinaitėse verkiant reikėjo naujo kryžiaus. Apsilankius jose žvilgsnis vis užkliūdavo už krypstantį į šoną, savo amželį atitarnavusį kryžių. Tarpusavyje pasišnekėdavome: reikia, labai reikia naujo kryžiaus. Kalbinome keletą ūkininkų, kurie žadėjo pastatyti. Ale, jiems savi rūpesčiai, savos išlaidos. Kryžiaus statymas vis būdavo nukeliamas į ateitį.

Vasaros pradžioje pastebėti kapinaitėse vyrai, kurie kažką darbavosi prie centrinio kryžiaus. Rašinio autorė su sese vyrus užkalbino. Pasirodo, vietiniu save vadinantis paminklų meistras Adolfas Bėliakas su talkininkais lieja pamatus naujam kryžiui. Smarkiai nustebome. Mes vietiniai neprisiruošiame kryžiaus pastatyti, o čia žmogus, gyvenantis Panevėžyje, jau stato. Aišku, iškilo klausimas: kiek tai kainuos? Būtina žmogui atmokėti, svarbu, kad kryžius stovėtų. Bėliakas A. nesileido net į kalbas: „ Nereikia jokių pinigų! Aš vietinis, man rūpi gimtos vietos…Mano tėvelis čia palaidotas, mamytė. Gal pažinojote? “ Paminėjus jų vardus, mums “nušvito”: pažinojome gerai. Adolfo mamytė giedojo Suosto bažnyčios chore nuostabiai sodriu alto balsu. Kiekvieną sekmadienį į bažnyčią atvažiuodavo autobusu, o Adolfo tėvelis iki mirties iš Velykionių kaimo į bažnyčią, bet kokiu oru, važiuodavo dviračiu. Nebaisus jam buvo 9 kilometrų atstumas, nei prastas oras. Tokie tat buvo Bėliako Adolfo tėveliai.

Skaistkalnės miestelio bažnyčioje vykstant lietuviškoms Šv.Mišioms Kanapinės atlaiduose, klebonas Algis Neverauskas pranešė, kad gryžtant iš Skaistkalnės užsuks į Kiauliškių kapinaites atlikti paskutinį darbą Suosto parapijoje: pašventins naują, juodo marmuro, 3 metrų aukščio kryžių.

Suosto kaimo bendruomenės atstovai klebono jau laukė. Aldona Vėjelienė gėlių puokšte papuošė trijų pakopų kryžiaus papėdę, Kurkauskienė Janina parūpino žvakutę. Kryžiaus šventinimo apeigose dalyvavo pats meistras Adolfas su savo broliu Valensu, kuris kiek gali prisideda prie brolio gerų darbų įgyvendinimo. Adolfas B. Suosto parapijoje ypatingai nusipelnęs žmogus. Dar 2009 metais Suosto bažnyčiai švenčiant Kryžiaus Išaukštinimo atlaidus buvo pašventintas Adolfo B. padovanotas baltojo Krasnojarsko marmuro, trijų metrų kryžius. Po keleto metų Suosto bažnyčiai iš meistro dar viena dovana: varpas.

Pašventinus kryžių, Vėjelienė A. ir Kolopailienė A. įteikė kardelių žiedus, bei nuoširdžiai dėkojo Bėliakui A. už nuostabią dovaną. Ir palinkėjo, kad kūrybinių minčių šaltinis niekad neišsektų. Simonavičienė Regina padovanojo, iš jos sodo avilių, bitelių prinešto, kvapnaus medaus stiklainį. Paskutinį kart matant kleboną A. Neverauską, negailėta jam gražių žodžių.

Grįžtant iš kapinaičių, rūpestingoji Simonavičienė R. ir meistras Bėliakas A. užsuko į kapinaites, esančias Suosto bažnyčios šventoriuje. Juk čia palaidoti Chodkevičiai, prezidento Antano Smetonos uošviai. Kiek įmanoma šis kapas yra suostiečių prižiūrimas. Tačiau, „prižiūrėtojos“ sensta. Jaunimo – neprisiviliosi. O ir kiek jų likę kaime? Ką čia padarius, kad prie kapo reiktų mažiau priežiūros? Ir vėl kreiptąsi su didžiuliu prašymu į Adolfą: gelbėk, padėk! Ką atsakė Adolfas, paslaptis. Pagyvensime, pamatysime…

Ruošiant rašinį laikraščiui atėjo džiugi žinia: Stebuklas! Chodkevičių kapavietė jau sutvarkyta!

Už tokias Adolfo dovanas mes negalime atsidėkoti nei žodžiais, nei pinigais. Tikime, kad jam už visą gerą, ką nuveikė kraštiečių labui, atlygins Maloningasis Viešpats.