Geradarių Lietuvoje yra daug

Ge­ra­da­rių Lie­tu­vo­je yra daug

Išs­paus­di­nus pub­li­ka­ci­ją „Gu­lia­šas iš ber­žo la­pų“ ("Šiau­lių kraš­tas“, rug­sė­jo 9 die­na), ku­rio­je pa­sa­ko­ja­ma apie kel­miš­kę Liu­ci­ją Kin­de­rie­nę, gy­ve­nan­čią iš 120 eu­rų pen­si­jos, li­gų, var­go ir skur­do pil­na mo­ters gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja ne­pa­li­ko abe­jin­gų. Ne­ma­žai skai­ty­to­jų pa­no­ro pa­dė­ti. Nors bu­vo ir to­kių, ku­rie te­le­fo­nu iš­ko­ne­vei­kė.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

„Sriu­bos ne­pa­jėg­čiau nu­neš­ti, bet pi­ni­gais su­šelp­ti ga­liu“

Į Liu­ci­jos Kin­de­rie­nės var­gus kaip ir vi­suo­met pir­ma­sis su­rea­ga­vo 91 me­tų ty­tu­vė­niš­kis Al­bi­nas Pa­lai­kis, bu­vęs ra­jo­no sta­ty­bos or­ga­ni­za­ci­jos va­do­vas, gar­sė­jan­tis kaip ge­ra­da­rys, pa­sta­tęs pa­de­gė­liams tro­bas, nu­ve­žęs na­mu­ką į Ši­lu­tės ra­jo­ną ma­žiau­siam Lie­tu­vos vy­rui, varg­šus ap­do­va­no­jęs kar­vė­mis, šel­pęs ir glo­bo­jęs ne vie­ną bė­dos iš­tik­tą šei­mą.

„Kaip tie val­di­nin­kai, ku­rie sau ke­lia­si at­ly­gi­ni­mus, neužsp­rings­ta sve­ti­mu kąs­niu?“ – ste­bė­jo­si į re­dak­ci­ją at­va­žia­vęs A. Pa­lai­kis.

Jis re­dak­ci­jo­je pa­li­ko 100 eu­rų, kad per­duo­tu­me skurs­tan­čiai Liu­ci­jai. „Sriu­bos nu­neš­ti ne­ga­liu. Ne­pa­jėg­čiau už­lip­ti į ket­vir­tą aukš­tą. Bet ga­liu pa­si­da­lin­ti pi­ni­gais“, – sa­kė bu­vęs vers­li­nin­kas ir da­bar dar nuo­mo­jan­tis bu­vu­sios sta­ty­bos or­ga­ni­za­ci­jos ga­my­bi­nės ba­zės pa­tal­pas ki­tiems smul­kųjį ir di­des­nį vers­lą ku­rian­tiems žmo­nėms.

Liu­ci­ją jis pa­ža­dė­jo rem­ti iki Ka­lė­dų. 100 eu­rų da­vė už du mė­ne­sius. Dar šim­tą pa­ža­dė­jo at­vež­ti už lapk­ri­tį ir gruo­dį, kad mo­te­ris po 50 eu­rų per mė­ne­sį pri­si­dur­tų prie sa­vo pen­si­jos.

Pas­ta­ruo­ju me­tu jis rė­mė Lio­lių se­niū­ni­jo­je, Gai­liuo­se, gy­ve­nan­čią pen­kių vai­kų mo­ti­ną. Nu­pir­ko jos šei­mai tvar­kin­gą bu­tą.

„Vi­sus pri­ver­čiau dirb­ti, – da­li­ja­si įspū­džiais ger­da­rys. – Ma­ma ei­na pa­tal­ki­nin­kau­ti ūki­nin­kams. Gau­na pie­no ir mė­sos. Vy­riau­sia duk­ra – šei­mos fi­nan­si­nin­kė. Ant­ro­ji – dar­ži­nin­kė. Pas­ta­čiau šei­mai šilt­na­mį. Au­gi­na dar­žo­ves. Nu­pir­kau viš­tų. Ma­no ga­my­bi­nės ba­zės pa­tal­po­se ūki­nin­kai lai­ko grū­dus. Kai iš­si­ve­ža, lie­ka pri­bi­ru­sių. Nu­ve­žiau tuos li­ku­čius viš­toms. Tre­čo­ji duk­ra įpa­rei­go­ta vir­ti val­gį. O jau­niau­sia tu­ri pa­dė­ti vi­soms se­se­rims. Sū­nui pa­do­va­no­jau du triu­šius. Pri­va­lo juos pri­žiū­rė­ti. Vi­si įdar­bin­ti, vi­siems vis­ko už­ten­ka. Gal jau ir ma­no pa­ra­mos ne­be­rei­kės.“

A. Pa­lai­kis re­mia Ra­sei­nių ra­jo­ne tri­jų naš­lai­čių šei­my­ną.

Aukš­tas pa­rei­gas ėjęs, o vė­liau ir pa­ts vers­li­nin­ka­vęs Al­bi­nas Pa­lai­kis vargs­tan­čius at­jau­čia, nes ma­tė la­bai daug var­go. Dvy­li­kos me­tų pra­dė­jo dirb­ti.

Jo tė­vus no­rė­jo iš­trem­ti. Bet tė­vas nu­va­žia­vo į vals­čių, ati­da­vė vi­są sa­vo ūkį. „Lei­do pa­siim­ti vie­ną ark­lį, vie­ną kar­vę, ve­ži­mą ir bo­bą su vai­kais, – kaip vi­suo­met vaiz­džiai pa­sa­ko­ja ger­ada­rys. – Tė­vas dar „ap­si­vo­gė“. Nak­tį pa­si­pjo­vė dvi sa­vo užau­gin­tas kiau­les. Nu­sis­vi­li­no, su­si­dė­jo mė­są į ve­ži­mą ir iš­va­žia­vo­me į Ši­lu­tę. Ten to­kie ele­men­tai kaip mū­sų šei­ma ga­lė­jo dirb­ti dur­py­ne. Duo­ną duo­da­vo su kor­te­lė­mis. O kor­te­lę gau­da­vo tik dir­ban­tis šei­mos na­rys. Nuo dvy­li­kos me­tų pra­dė­jau dirb­ti.“

Kai mo­kė­si, jį la­bai glo­bo­jo ir rė­mė mo­kyk­los di­rek­to­rė – žy­dė, iš­ven­gu­si mir­ties. O vė­liau vis­ko pa­sie­kė sun­kiu sa­vo dar­bu. „Ži­nau tik vie­na, kad žmo­gų iš­tie­si­na dar­bas“, – iki šiol įsi­są­mo­ni­nęs ne­si­kei­čian­čią tie­są A. Pa­lai­kis.

Pa­rė­mė ta, ku­rios pen­si­ja 109 eu­rai

Kai po­niai Liu­ci­jai nu­ne­šiau ger­ada­rio do­va­no­tus pi­ni­gus, ant vi­ryk­lės ga­ra­vo du ka­ti­lai su iš­vir­tais bu­ro­kė­liais. Nuo ke­tu­rių ry­to mo­te­ris plu­šė­jo juos lup­da­ma. Pa­varg­da­ma, pa­sė­dė­da­ma ir vėl pa­si­kel­da­ma. Net­ru­kus ateis so­cia­li­nė dar­buo­to­ja. Pa­dės su­kon­ser­vuo­ti.

Bu­ro­kė­lių, mor­kų, bul­vių ir ki­tų dar­žo­vių, uo­gie­nės ir mė­sos Liu­ci­jai at­ve­žė Gir­ni­kų kai­mo gy­ven­to­jai Zi­ta ir Vy­tau­tas Vaiz­ber­gai.

Vė­liau, pa­skam­bi­nu­si į re­dak­ci­ją, Zi­ta Vaiz­ber­gie­nė sa­kys, jog pa­ti gau­na už Liu­ci­ją dar ma­žiau – tik 109 eu­rus pen­si­jos, nes taip pat kaip ir Liu­ci­ja pu­sę gy­ve­ni­mo sir­go. „Bet mes gy­ve­na­me kai­me. Tu­ri­me sa­vo gy­vu­lių ir dar­žo­vių. Be to, vy­ras gau­na kiek di­des­nę, 180 eu­rų pen­si­ją. Jei­gu jo ne­tek­čiau, ne­ži­nau, kaip gy­ven­čiau, tik­riau­siai vir­vę ant kak­lo tek­tų už­si­ner­ti.“

Vaiz­ber­gai po­nią Liu­ci­ją at­jau­tė, nes ir pa­tys yra ma­tę var­go. Nie­kuo­met ne­gy­ve­no per­tek­liu­je, o vai­kys­tė­je, kaip po­nia Zi­ta pa­sa­ko­jo, tek­da­vo val­gy­ti ir lu­pe­nas.

Ge­ra­da­rė iš Gir­ni­kų pra­šė ir ki­tų žmo­nių pa­rem­ti skurs­tan­čią Liu­ci­ją. De­ja, bu­vo iš­va­din­ta de­bi­le ir psi­che.

„Da­bar, ačiū Die­vui, ne­rei­kia ba­dau­ti, – džiau­gė­si ap­lan­ky­ta Liu­ci­ja. – Už pa­do­va­no­tus pi­ni­gus ga­lė­siu nu­si­pirk­ti vais­tų. Ma­ne kas sa­vai­tę pa­ža­dė­jo lan­ky­ti ti­ky­bos mo­ky­to­ja Da­lia Druk­te­nie­nė. At­ne­ša mais­to. Pa­si­da­li­ja, ką tu­rė­da­ma. Bu­vo atė­ju­si Bro­ny­tė iš „Ca­ri­to“. At­ne­šė mė­sos, šal­dy­tų uo­gų.“

At­lie­ka­ma dar­žo­ve ar ki­tu val­giu ir to­liau su Liu­ci­ja pa­si­da­li­ja kai­my­nės. So­cia­li­nė dar­buo­to­ja at­ne­ša mais­to pro­duk­tų, ku­riuos nu­per­ka už sim­bo­li­nę pu­sant­ro eu­ro kai­ną iš Sa­ma­rie­čių bend­ri­jos.

Po pub­li­ka­ci­jos mo­te­ris su­lau­kė ir dau­giau ge­ra­da­rių. Kai ku­rie nė ne­pri­sis­ta­tė. Tik at­li­ko sa­vo žmo­giš­ką­ją mi­si­ją ir išė­jo. „Vi­siems jiems esu neap­sa­ko­mai dė­kin­ga“, – su aša­ro­mis aky­se kal­bė­jo Liu­ci­ja.

Sa­kė lau­kian­ti ir per­lai­dos. De­vy­nias­de­šimt­me­tė mo­te­ris iš Gin­kū­nų kar­tu su to­kio­mis pat drau­gė­mis su­rin­ko 30 eu­rų. Ža­dė­jo at­siųs­ti pa­što per­lai­da.

Kiečių ša­ke­lė ir agur­kai iš kon­tei­ne­rio

Po­nia Liu­ci­ja pa­sa­ko­jo po to­kio vie­šu­mo pa­ty­ru­si ir skau­džių bei ku­rio­ziš­kų aki­mir­kų.

Ne­pa­žįs­ta­ma mo­te­ris pa­skam­bi­nu­si iš­ko­ne­vei­kė to­kiais žo­džiais, kad Liu­ci­ja nu­griu­vo nuo kė­dės. Ge­rai, kad tuo me­tu ša­lia bu­vo iš Klai­pė­dos par­grį­žęs jos glo­bo­ti­nis Man­tas. Ne­ži­nia, kaip bū­tų pa­si­bai­gęs šis po­kal­bis.

Vie­ną die­ną į du­ris pa­skam­bi­no mur­zi­na se­nu­tė. Ran­ko­je ji lai­kė mai­še­lį su api­pu­vu­siais agur­kais ir Kiečių (me­tė­lių) ša­ke­lę. „Vai­ke­li, pa­si­da­lin­siu tuo, ką pa­ti ra­dau kon­tei­ne­ry­je. Agur­kė­liai ap­ge­dę. Bet at­ne­šiau me­tė­lių ša­ke­lę, kad su­val­gius tau ne­skau­dė­tų pil­vo.“

Liu­ci­ja sa­ko ne­sup­ra­tu­si, ar rim­tai ta mo­čiu­tė no­rė­jo pa­dė­ti, ar pa­si­ty­čio­ti. Bet pa­dė­ko­ju­si jai, iš­bu­čia­vu­si, kaip ir vi­sus ge­ra­da­rius, ir iš­lei­du­si.

Dar bu­vo atė­jęs de­vynias­de­šim­ties me­tų se­nu­kas su ast­rų puokš­te. Pak­lau­si­nė­jo Liu­ci­jos, kiek jai me­tų. Kai pa­sa­kė, jog be­veik sep­ty­nias­de­šimt, at­vi­rai rė­žė: „Blo­gai at­ro­dai.“ Ma­nęs, gal li­go­ta mo­te­ris dar tik­sian­ti jam į žmo­nas. Išė­jo. Bet gė­les vis dėl­to pa­li­ko.

Daug vis­ko per pa­sta­rą­sias die­nas nu­ti­ko vie­šai apie sa­vo skur­dą iš­drį­su­sios pra­bil­ti Liu­ci­jos gy­ve­ni­me. Ir ne­ma­lo­nių, ir ma­lo­nių da­ly­kų. Ta­čiau ge­riau­sias da­ly­kas šio­je že­mė­je, kad dar yra ge­ra­šir­džių, ki­to bė­dai nea­be­jin­gų žmo­nių.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

GE­RA­DA­RYS: Jau daug me­tų vargs­tan­tiems žmo­nėms pa­gal­bą tei­kian­tis Al­bi­nas Pa­lai­kis yra pel­nęs daug ap­do­va­no­ji­mų už lab­da­rin­gą veik­lą.

DĖ­KO­JI­MAS: Liu­ci­ja Kin­de­rie­nė sa­kė esan­ti dė­kin­ga vi­siems, ku­rie su ja pa­si­da­li­ja tuo, ką tu­ri. „Ra­miau ga­lė­siu lauk­ti žie­mos, gal ne­teks ba­dau­ti“, – vi­lia­si mo­te­ris.