Naujausios
"Respublikos" redakcijos skiltis
Kaip gera būti mokesčių mokėtojų tarnu.
Gauni tarnybinį butą. Gyvenk. Mokesčių mokėtojai apmokės. Gauni tarnybinį telefoną. Net ne vieną. Plepėk, komanduok, kiek nori. Pliaukšk nesvarbu su kuo. Kolega, pavaldiniu, žmona ar medžiotojų būrelio nariu. Mokesčių mokėtojai apmokės. Naudojiesi interneto paslaugomis. Mokesčių mokėtojai apmokės. Gauni tarnybinį automobilį. Ne turguje pirktą. Naują. Važinėk kiek nori. Mokesčių mokėtojai apmokės. Kuo svarbesnis tarnas, tuo blizgesnė jo mašina. Mokaisi užsienio kalbų. Mokesčių mokėtojai apmokės. Išvažiuoji užsienin į tarnybinę komandiruotę. Aišku, labai svarbią. Nes nesvarbių užsienio komandiruočių nebūna. Mokesčių mokėtojai visus svarbumus apmokės. Kartais pasiimi ir sutuoktinę. Kad ir ji pasidžiaugtų mūsų tarno prestižu.
O kaip gyvena statistinis mokesčių mokėtojas? Tarnų samdytojas? O jis butą nuomojasi. Vos įstengia sumokėti už nuomą ir komunalinius mokesčius. O jis važinėja suklerusiu automobiliuku. Džiaugiasi, kad darda. O jis turi nuosavą telefoną. Labai taupiai kalba. O jis jau nedrįsta pasvajoti apie kažkokias užsienio keliones. Nes už jas pats mokės. Taip pat ir už kalbų kursus. Jei norės nepasiklysti kokiame nors oro uoste.
Dabar atsakykite. Kas panašesnis į poną, o kas - į jo tarną? Kuris pretenduoja į elitą. Ne tą tikrą. Į vienadienį snobiškąjį? Atsakymas aiškus.
Tik kažkas neaišku sename dvare (ką tik 1000 metų minėjusiame). Jei samdomi liokajai gyvena geriau už juos pasamdžiusius ponus. Tarsi kuriame demokratiją, o iš tiesų - feodalizmą. Tik apverstą aukštielninkai. Liokajai blizga, pučiasi, o dvarininkėliai mokesčių mokėtojai baigiami nualinti. Kaip ne aukštielninko feodalizmo baudžiauninkai.
Būti mokesčių mokėtoju mūsų šalyje prestižiška. Taip įtikinėja tarnai. Aukščiausiu lygiu. Ir tik aukščiausiu.
Susigundysi tapti prestižiniu, greitai socialiai užsilenksi. Atsidursi tame socialiniame sluoksnyje, kuris vaikštinėja į dėvėtų rūbelių parduotuves. Vis pasidairydamas, ar pažįstami nepamatė. Kam save apgaudinėti? Einame į dėvėtų rūbelių parduotuves ne todėl, kad esame bohemiškai nusiteikę. Esą ieškome ypatingų skudurėlių, kad realizuotume savo menines fantazijas. Toli gražu. Nebent beveik visa tauta jau tapo menininke. Einame todėl, kad brangesnių rūbų neįperkame.
Susigundysi tapti prestižiniu, greitai tapsi tuo sluoksniu, kuris važinėja ne automobiliu. Kosėjančia, čiaudėjančia metalo klipata (tik dėl prestižo už tokias nustatyti didesni mokesčiai nei už naujas). Liokajaus mašinos prosene. Ir greitkelyje pro tave prašvilps koks nors neva tavo tarnas. Paniekinamai žvilgtelėjęs į tave ir tavo pridususią klipatą. Nors iš tiesų prazvimbė ne kažkoks tikrai elitinis asmuo. Tik mokesčių mokėtojų išlaikytinis. Bet mes net nedrįstame pavymui šūktelėti “ei, tarniuk, ko iš manęs šaipaisi? Džiaukis, kad tave išlaikau!”
Ar ne keista? Mes patys vos išsilaikome. Vos išlaikome savo gyvenimus. Kai kurių gyvenimai jau trinte sutrinti. Sugriauti, sumaigyti! Tačiau mūsų išlaikytiniai ypač išpopinti.
Jų atviras godumas ir nesiskaitymas atima iš žmonių viltį. Kad šioje šalyje kas nors pasikeis. Nebent dar padidės mokesčiai. Juk godiems visada norisi dar daugiau.