Naujausios
Duona, kruopos ir orumas
Bet kuris politikas, ekonomistas ar verslininkas drąsiai rėžia, kad iš 800 litų išgyventi neįmanoma. O brangstant maistui, degalams ir elektrai, su kiekviena diena išgyventi darosi dar labiau neįmanoma. Tačiau lietuviai gyvi.
Ar mityba kaulais ir kruopomis nepažeidžia oraus gyvenimo principo, kurį mums garantuoja Konstitucija? Teisininkai mano, kad lietuviai jau galėtų bylinėtis su Lietuva.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Šaldytuvo testas
Kiek jums kainuoja pripildyti šaldytuvą savaitei? Tokį klausimą pateikiau savo bičiuliams, gyvenantiems užsienyje.
„Būna tokių savaičių, kad reikia pataupyti, tada per savaitę, perkant maistą turguje ar prekybos centre, išleidžiame apie 50 svarų (apie 200 litų), geresnėmis savaitėmis galime išleisti iki 100 svarų (400 litų) ar net daugiau“, — parašė šiaulietė Ugnė, nuo rudens su draugu gyvenanti ir dirbanti Londone.
Buvusi šiaulietė Jurgita, gyvenanti nedideliame Švedijos mieste, su vyru paskaičiavo, kad maistui, neskaitant vyno ir skanėstų, dviese išleidžia apie 1000 -- 1200 kronų (apie 380— 400 litų) per savaitę.
Kristina iš Danijos keturių asmenų šeimai „baziniams“ produktams (be mėsos) per savaitę išleidžianti apie 500 — 800 Danijos kronų (apie 365 litų). Dar prisideda ir vyras, paprastai perkantis mėsą ir tai, ką uždėti ant sumuštinių, nes vaikai mokykloje valgo savo sumuštinius.
Tokią statistiką esą patvirtina ir šių metų duomenys, pagal kuriuos danų šeima maistui išleidžia apie 10 procentų visų pajamų, savaitei skirdama kiek per 400 litų .
Čekis pigiausiame prekybos centre
Kristina atsiuntė ir naujausią čekį, kurį gavo pigiausiame prekybos tinkle „Lidl“.
Už raudonųjų vynuogių 500 gramų sumokėta 8,15 lito, kilogramą obuolių — 4,5 lito, pusę kilogramo pievagrybių — 4,98 lito, neekologiško pieno (1,5 proc.) litrą — 2,5 lito, 500 gramų grietinės (18 proc.) — 4 litus, 2 kilogramus miltų — 4,5 lito, 500 gramų dribsnių — 3,6 lito, kilogramą cukraus — 3,15 lito, pusę kilogramo ruginės duonos su grūdais — 2,25 lito, dar pirko marinuotų daržovių, razinų, sulčių, skalbiklio — už viską sumokėjo 127 litus.
Kristina pateikė ir brangesnės parduotuvės čekį, tačiau kainos jame — ne ką aukštesnės, nei Lietuvoje.
Lietuvių šeima išleidžia 130 litų per savaitę
Mini žurnalistinis tyrimas parodė, kad maisto produktų kainos turtingesnėse šalyse yra panašios, kaip Lietuvoje, ir kad šeima vidutiniškai per savaitę išleidžia apie 400 litų, keturių asmenų šeima — iki 700 litų.
Vos prieš kelias dienas pateikti naujausi SEB grupės ekspertų „Baltijos šalių namų ūkių finansų apžvalgos“ tyrimai rodo, kad vienas namų ūkis Lietuvoje per savaitę maisto produktams prekybos centruose išleidžia vidutiniškai 130 litų. Tai yra apie 3 kartus mažiau, esant panašioms maisto produktų kainoms, negu Danijos, Švedijos ar Anglijos gyventojai.
Žinoma, kitą dalį produktų lietuvaičiai perka turguje, kiti parsiveža iš ūkiškai gyvenančių tėvų ar užsiaugina patys sode ar darže.
Tyrimas rodo, kad netgi didėjant kainoms, žmonės maistui ketina išleisti tą pačią pinigų sumą.
Tokių yra 85 procentai
„Išlaidos maistui per dvejus-trejus paskutinius metus lieka vienodos, vadinasi, versdamiesi per galvą lietuviai sugeba išleisti tiek pat, nors maisto produktų kainos ir didėja. Vadinasi, jie turi mažinti arba produktų kiekį, arba bloginti kokybę“, — sako Odeta Bložienė, “Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė.
Pasak O. Bložienės, apie 85 procentų visų dirbančių Lietuvos gyventojų uždirba apie 1500 litų į rankas — tokias pajamas gauna vienas namų ūkis, kuris yra vidutiniškai 2,5 žmogaus.
„Teisė išgyventi? Nėra tokios teisės“
Henrikas Mickevičius, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius, sako, kad Lietuvoje nėra teisės išgyventi:
— Todėl, kad dominuojanti mūsų politinio, ekonominio, Laisvosios rinkos instituto elito nuomonė yra, kad tokių teisių nėra ir būti negali. Kad ekonomika turi veikti laisvai ir valstybė tik turi sudaryti sąlygas, kad nebūtų varžomi žmonės, norintys daryti verslą.
Lietuvoje galioja kraštutinės rinkos fundamentalizmo pakraipa.
— Ar visose postkomunistinėse šalyse taip yra?
— Ne. Mes dažnai laikome pavyzdžiu Estiją, sakome, kad estams gerai sekasi. Iš tiesų Estijoje daug skurdo, yra didžiulis atotrūkis tarp turtingų ir skurstančių žmonių. Bet yra kitas pavyzdys. Slovėnijos modelis yra socialiai orientuotas. Ten kalbama apie socialines ir ekonomines žmonių teises, ir ta valstybė tikrai pasižymi žymiai stipresne vidurine klase, ten nėra atotrūkio tarp turtingų ir skurstančių.
— Ar galima svarstyti teisę į išgyvenimą žmogaus teisų kontekste?
— Galima, bet nepriimta. Iš tiesų Lietuva yra pasirašiusi Tarptautinį socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės paktą. Valstybės, šio Pakto šalys, pripažįsta kiekvieno teisę į pakankamą savo ir savo šeimos gyvenimo lygį, įskaitant teisę turėti pakankamai maisto, drabužių ir būstą, taip pat į nuolatinį gyvenimo sąlygų gerinimą.
Valstybės pareiga — imtis visų įmanomų priemonių, kad ta teisė būtų užtikrinta. Todėl, norint įrodinėti, kad ši teisė pažeista, reikėtų pirma įrodyti, kad valstybė nesiima visų įmanomų priemonių.
BŪTINUMAS: Atlikti tyrimai rodo, jog pirmojo būtinumo prekėmis, kurių eina įsigyti į prekybos centrą, lietuviai laiko duoną ir jos gaminius (38 procentai).
BIUDŽETAS: „Su tokiom pajamom galimos trys pagrindinės išlaidų grupės: būstas, maistas ir transportas. Visų kitų išlaidų arba nėra, arba jos minimalios“, — sako Odeta Bložienė, “Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė.
Redakcijos archyvo nuotr.
REALYBĖ: „Lietuvoje nekalbama apie tai, kaip užtikrinti padorų gyvenimo lygį žmonėms“, — sako Henrikas Mickevičius, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius.
Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
KOMENTARAS
Reikia pradėti bylinėtis
Petras Ragauskas, teisininkas, teisėtyrininkas konstitucionalistas:
— Konstitucijoje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas. Tai reiškia, kad privalu sudaryti sąlygas oriai gyventi.
Konstitucinis teismas yra išaiškinęs, kad mūsų valstybė yra socialiai orientuota — tai reiškia, kad ji turi priedermę prisiimti tam tikrų įsipareigojimų naštą. Kita vertus, tas solidarumo principas sujungiamas su asmenine individualia atsakomybe už savo likimą.
Riba, ką valstybė privalo padaryti, sunkiai nustatoma. Konstitucijoje yra nuostata, kad asmuo turi teisę į teisingą atlyginimą. Kas tas teisingas, orumo nežeminantis atlyginimas? Ar 800 litų — tai riba, siejama su minimaliu orumo užtikrinimu? Ar žemina orumą, kai visą gyvenimą dirbęs neišgyvena iš pensijos?
Turime tam tikrus mechanizmus, kompensacijas už šildymą ir karštą vandenį, bet realiai niekas neužsiima tyrimu, už kiek žmogus gali pragyventi.
Ar maitintis kruopomis ir kaulais — jau žemiau orumo ribos? Viena, orumas — vidinės žmogaus savijautos klausimas. Tačiau, jei žmogui trūksta visaverčio maisto, yra pažeidžiamas ne tik jo orumas, bet daug svarbiau — teisė į jo fizinį integralumą. Nes tinkamai nesimaitinant, žmogaus sveikata silpsta, o pensija, kuri jam tikrai neleidžia normaliai maitintis, teisiškai galėtų būti prilyginta žmogaus žalojimui.
Politikai patys pripažįsta, kad už 800 litų negalima išgyventi. Tada formaliai, teisininko akimis, reikėtų kreiptis į teismą ir išieškoti trūkstamą dalį iki oraus, nežeminančio pragyvenimo.
Pensininkų ar žmogaus teisių gynimo visuomeninės organizacijos galėtų padėti parengti ir laimėti pirmąsias bylas šioje srityje. Pavyzdžiui, jei žmogus mokėjo sąžiningai socialinio draudimo mokesčius, jis turi teisę į orų pragyvenimą, o, sakykime, 2011-aisiais ta riba yra 1000 litų. Jei tokia byla atsirastų, teismai vėliau lengvai štampuotų sprendimus — tereikia pirminio impulso, reikia žmonių, kurie pirmieji išdrįstų tą pasakyti.
Paskui valstybinė socialinė draudimo sistema turėtų persitvarkyti.
Petras Ragauskas
Asmeninio albumo nuotr.