Dovanų – kalėdinė fotosesija, rankų darbo eglės žaisliukai, valgomos puokštės...

Eg­lės VA­RA­NAUS­KAI­TĖS nuo­tr.
Fo­tog­ra­fė, įvai­rių gro­žy­bių kū­rė­ja Eg­lė Va­ra­naus­kai­tė.
Ka­lė­dos – ste­buk­lų me­tas. Jis ga­li ne tik nu­džiu­gin­ti ori­gi­na­lio­mis do­va­nė­lė­mis, šven­ti­nė­mis puokš­tė­mis, bet ir iš­ra­din­gų kraš­tie­čių fo­to­se­si­jo­mis. Tai, ir ne tik, mums pa­siū­ly­ti ga­li jau­no­ji bir­žie­čių kar­ta, su­grį­žu­si po stu­di­jų did­mies­čiuo­se. „Bir­žie­čių žo­dis“ kal­bi­na bu­vu­sią gim­na­zis­tę, Pa­pi­lio se­niū­ni­jos gy­ven­to­ją, auk­sa­ran­kę Eg­lę Va­ra­naus­kai­tę, daž­nai į mus žvel­gian­čią pro fo­toa­poa­ra­to ob­jek­ty­vą.

Di­džio­ji aist­ra – fo­tog­ra­fi­ja

Yra žmo­nių, ku­riuos gy­ve­ni­mo ta­kais ve­da kū­ry­ba... Ją ga­li­ma įžvelg­ti, iš­trauk­ti į pa­vir­šių, pa­ro­dy­ti ki­tiems bet ku­rio­je si­tua­ci­jo­je. Kar­tais tai pa­de­da gy­ven­ti ir net iš­gy­ven­ti. Pa­pi­lio kraš­to duk­ra Eg­lė Va­ra­naus­kai­tė – vie­na iš to­kių.

Mįs­lin­gai šyp­so­da­ma­si ji tars­te­li, jog yra ki­lu­si iš tų vie­tų, kur gy­ve­no jos se­ne­liai ir pro­se­ne­liai, kur sie­los lais­vės ne­var­žo mies­tų be­to­ni­niai na­mai, kur ki­taip te­ka sau­lė ir ūžau­ja vė­jai, kur stūk­so va­di­na­ma­sis pė­duo­ta­sis ak­muo. Mer­gi­na pri­si­pa­žįs­ta – trau­kia lais­vė ir ra­my­bė. O ją do­va­no­ti ga­li tik kai­mas. Pa­siek­ti mies­tą šiais lai­kais – ne pro­ble­ma.

Eg­lė daž­nai su­ka į Bir­žus, o iš ten ir į ki­tus Lie­tu­vos mies­tus. Mer­gi­nos di­džio­ji aist­ra – fo­tog­ra­fi­ja, jau ta­pu­si jos pa­grin­di­niu dar­bu. Nuo vai­kys­tės sva­jo­ju­si apie šią me­no ša­ką, E. Va­ra­naus­kai­tė troš­ki­mą įgy­ven­di­no. Tie­sa, prieš tai, bai­gu­si Bir­žų „Sau­lės“ gim­na­zi­ją, Šiau­liuo­se stu­di­ja­vo in­ter­je­ro api­pa­vi­da­li­ni­mą ir flo­ris­ti­ką. Bet ne­nu­ri­mo, kol ne­ra­do skel­bi­mo apie fo­tog­ra­fi­jos kur­sus. Kaip ir dau­gu­ma, pra­dė­jo nuo pei­za­žų... Da­bar ji sėk­min­gai stab­do jau­na­ve­džių iš­skir­ti­nės die­nos aki­mir­kas, krikš­ty­nų mi­nu­tes ar tie­siog fo­tog­ra­fi­jos dė­ka pa­de­da pri­si­min­ti ki­to­kių šven­čių va­lan­das. Dar­bo ne­stin­ga. Ne­žiū­rint to, kad daž­niau­siai Eg­lės au­to­mo­bi­lis su­ka iš Bir­žų, ji sva­jo­ja sa­vo gim­ti­nės mies­te ati­da­ry­ti fo­tog­ra­fi­jos na­mus... Mer­gi­na ne­sle­pia, jog fo­tog­ra­fi­ja jai do­va­no­ja daug nau­jų pa­žįs­ta­mų, net drau­gų. Tik fo­tog­ra­fi­jai ačiū už ga­li­my­bę ke­liau­ti, už pa­ma­ty­tas nau­jas ša­lis, kul­tū­ros ir ar­chi­tek­tū­ros pa­mink­lus, tik ji, pa­sak Eg­lės, mo­ko pa­žvelg­ti ki­tu kam­pu. E. Va­ra­naus­kai­tė ne­mėgs­ta „sto­vin­čio van­dens“ – ji ne­pa­liau­ja­mai fo­tog­ra­fi­jos me­no mo­ko­si, pa­sak jos, pas ge­riau­sius ir gar­siau­sius fo­tog­ra­fus.

Kraš­tie­čius džiu­gi­na puokš­tė­mis ir žais­lais

Ar­tė­jant Ka­lė­dų, Nau­jų­jų me­tų šven­tėms Eg­lę už­val­do ki­tas po­mė­gis – ar­ti­mų­jų, drau­gų, bi­čiu­lių šir­dis ji džiu­gi­na įsta­bio­mis šven­ti­nė­mis puokš­tė­mis ir dai­liais minkš­tu­čiais žais­liu­kais, ku­riuos jau se­no­kai pa­mė­go ne tik vai­kai, bet ir suau­gu­sie­ji. Ant Eg­lės dar­bo sta­lo ga­li­ma už­tik­ti de­šim­tis ža­vių paukš­tu­kų, gy­vu­liu­kų, žvė­re­lių ar tie­siog iš to­lo akį trau­kian­čių rau­do­nų pirš­ti­nai­čių ar šir­de­lių. Mer­gi­na sa­ko, jog me­no gys­le­lę ji pa­vel­dė­ju­si iš sa­vo pro­se­nių.

Žais­liu­kų siu­vi­mas uži­ma ne­ma­žai lai­ko. Vis­ką rei­kia pa­da­ry­ti ran­ko­mis – nu­si­pieš­ti, iš­si­kirp­ti iš po­pie­riaus, o vė­liau iš pa­si­rink­tos me­džia­gos, su­siū­ti, pri­kimš­ti vi­dų, pa­dai­lin­ti pri­siu­vant aky­tes, spar­ne­lius, uo­de­gy­tes ir kt. Šį­met la­bai po­pu­lia­rios pe­ly­tės, vi­si no­ri to­kį gy­vū­nė­lį tu­rė­ti ir ki­tam pa­do­va­no­ti. E. Va­ra­naus­kai­tė lai­ko prie sa­vo dar­bo sta­lo ne­skai­čiuo­ja. Vie­nam žais­liu­kui kar­tais pri­rei­kia vie­nos ar net dvie­jų va­lan­dų.

Eg­lė sa­ko, jog pra­di­nių siu­vi­mo ži­nių ji įgi­jo be­si­mo­ky­da­ma Ang­li­nin­kų pra­di­nė­je bei Pa­pi­lio pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je. Vi­sa ki­ta – iš sa­vęs, iš gi­mi­nės ge­nų...

Gal to­dėl Eg­lė ne­svars­ty­da­ma pir­me­ny­bę tei­kia šei­mai, ar­ti­miems žmo­nėms, nes tik jie vi­sa­da pa­lai­ko, pa­de­da, ap­gau­bia mei­le ir šir­dies ši­lu­ma.

Ar lie­ka lai­ko kny­goms? Ar Eg­lė tu­ri to­kią, ku­ri jai pa­dė­jo gi­liau pa­žin­ti pa­sau­lį? Taip. Tai prieš pen­ke­rius me­tus skai­ty­tas Jen­ny Down­ham ro­ma­nas „Kol dar gy­va“. Po to­kių psi­cho­lo­gi­nių kny­gų, pa­sak Eg­lės, žmo­gus pra­de­da ki­taip mąs­ty­ti.

Ir dar... Eg­lei Va­ra­naus­kai­tei pa­tin­ka žmo­nes džiu­gin­ti. Tai da­ry­ti jai pa­de­da ku­ria­mos val­go­mos puokš­tės, ku­rios la­bai pa­tin­ka tiek mo­te­rims, tiek vy­rams, tiek vai­kams (ir kas gi ne­no­rė­tų že­muo­gė­mis kve­pian­čios do­va­nos).No­ri­si ti­kė­ti, kad Ka­lė­dos – tik­rai ste­buk­lų me­tas, su­grą­ži­nan­tis į gim­ti­nę jau­nus, ta­len­tin­gus, džiaug­tis ir džiu­gin­ti ga­lin­čius sa­vo vai­kus. Tad at­si­svei­kin­da­ma Eg­lei lin­kiu daug įdo­mių Ka­lė­di­nių ir Nau­jų­jų me­tų bei ki­to­kių fo­to­se­si­jų ne tik už ra­jo­no ri­bų, bet ir gim­tuo­siuo­se Bir­žuo­se, kur ne­to­li pro­se­nių na­mai, kur lau­kia šir­dies drau­gas, kur taip rei­kia jau­nat­viš­kų idė­jų, žais­min­gu­mo, džiaugs­mo, at­si­nau­ji­ni­mo.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.