Naujausios
Diskoteka lietuviškai
„Kiaulė grikiuos!“ — sušunka armonikierius Arūnas. Jo akordams tuojau pat pritaria smuikas, basetlė (liaudiškas kontrabosas) ir būgnas. Kone šimtas jaunuolių susiburia į salės vidurį ir trypia muzikantų paskelbtą šokį. Tai ne prieškario Lietuvos vakaruškos ir ne folkloro ansamblio repeticija. Tai — liaudiškų šokių diskoteka Šiauliuose, į kurią suvažiuoja ir iš Švedijos, ir iš Klaipėdos.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
Su trenksmu ir daina
Šiaulių kultūros centro salėje skamba liaudiška muzika. Pulkas susirinkusiųjų šoka, trypia, net grindys kilnojasi. Vieni čia apsilankė pirmąkart. Kiti nepraleidžia nė vienos vakaronės. Liaudiški šokiai Šiauliuose organizuojami jau trejus metus.
Mažai kalbų, daug šypsenų. Muzikantui karšta. Jis vieną po kito skelbia šokius: „Gransveras“, „Polka keturinė“, „Griečenikė“. Porinius šokius keičia ratu šokami „Oira“ bei „Našliukas“. Pabaigai — „Suktinis paskutinis“ arba „Blindos polka“.
Nutilus muzikai niekas neskuba išsiskirstyti. Linksmai pabuvus, norisi gražiai ir atsisveikinti. Geriausiai tam tinka liaudiška daina. Pavyzdžiui, „Lietuvos broliai į vainą jojo“ arba „Per Vilniaus miestą“.
Diskotekų pradžia — natūrali
Liaudiškų vakaronių sumanytoja Šiaulių kultūros centro Etninės kultūros skyriaus metodininkė Diana Martinaitienė, sako, kad šokių poreikis atsirado natūraliai. Etnokultūros dvasia jaunimas užsikrečia vos kartą pašokęs ar sudainavęs.
Be to, pastūmėjo ir tradicinių šokių festivalis „Patrepsynė“.
„Varžytuvėse pamatėme nepaprastą vaikų ir jaunuolių norą šokti. Supratome, kad vieno renginio per metus jiems nepakanka. Be to, varžytuvės — tai jaudulys ir siekis nugalėti. Jaunimui reikia tiesiog pasišokti sau be jokio varžymosi“, — pasakoja D. Martinaitienė.
Sukviesti šokėjus ir muzikantus nėra labai sunku. Pakanka pranešti apie būsimą vakaronę studentams, kai kuriems mokytojams ir pažįstamiems folkloro ansambliams. Visi, kas tik gali, suvažiuoja ir dar draugų pasikviečia.
Vakaronės turi savotišką „pilkąjį kardinolą“ — D. Martinaitienės vyrą tautodailininką Albertą Martinaitį. Jis kiekvieną vakaronę sugalvoja po naują pramogą patiems mažiausiems. Kartais į orą paleidžia kelis skraidančius „sukučius“. Kartais nudrožia medinius vilkelius. Dažnai pagamina įvairių dovanų geriausiai šokantiems ar iš toliausiai atvykusiems svečiams.
„Mėsiedas“
Nuo Kalėdų iki Užgavėnių trunka pokalėdinis linksmybių metas, vadinamasis „mėsiedu“. Žmonės tuo metu daug valgydavo mėsos. Žinoma, sočias puotas palydėdavo vakaronė su muzika, šokiais, rateliais, žaidimais.
Tokios liaudiškos vakaronės — „mėsiedai“, „gegužinės“, „vieversinės“ — vyksta ir dabar. Kaune, Vilniuje jos prasidėjo prieš septynerius metus. Šiauliuose — nuo 2008-ųjų — bent kartą į mėnesį.
Ketvirtadienį Šiaulių kultūros centre kaip tik ir vyko vakaronė „Mėsiedas“. Šoko ne tik vietiniai. Atvyko svečių iš Raudėnų (Šiaulių rajonas), Telšių. Šokiuose dalyvavo ir studentų iš Kazachstano. Jiems lietuviški tradiciniai šokiai buvo naujovė.
Žemaitijoje tokias vakarones vadindavo nibrėmis, šiaurės rytų Lietuvoje — kuokynėmis, vidurio ir pietų — gūžynėmis, Dzūkijoje — kalėduškomis. Prisišokę, imdavo žaisti netikras vestuves — kad tik linksmiau ir juokingiau.
Pašokti, o kartais ir pagroti į Šiaulius atvyksta liaudiškos kultūros mėgėjai iš Kelmės, Pasvalio, Klaipėdos, Panevėžio, Šilalės ir kitų rajonų bei miestų. Dažnai dalyvauja pačių šokėjų pakviesti mieste viešintys svečiai iš užsienio.
Išskridę — sugrįžta
Šiaulietė Marija Smailytė šiuo metu studijuoja Vilniuje. Trečiakursė. Į šokius atvyko su mama. Folkloru susidomėjo dar būdama trylikos, prisijungė prie universiteto folkloro ansamblio „Vaiguva“. Sostinėje ji lanko studentų folkloro ansamblį „Ratilio“.
Mergina sako, kad sostinėje liaudiškų šokių vakaronės vyksta kiekvieną ketvirtadienį. Šaltuoju sezonu — patalpose ant Tauro kalno, o vasarą — skverelyje prie šv. Kotrynos bažnyčios. Muzikantai ir šokėjai ten susirinko taip pat natūraliai. Vienas griebė armoniką. Kitas — smuiką. Likusieji pradėjo šokti.
„Į šias vakarones svečių atvyksta iš Latvijos, Estijos, todėl nenuostabu, kad visi jau išmoko kitų tautų liaudiškų šokių. Geriausia, kad tokie šokiai nereikalauja jokių repeticijų, ypatingų fizinių duomenų. Visi šoka, kaip moka. Niekas nesityčioja“, — pasakoja Marija.
Simona Grudžinskaitė — kuršėniškė. Ji studijavo Šiaulių universitete, o dabar — Švedijoje. Kiek įmanoma daugiau laiko praleidžia gimtinėje ir stengiasi nepraleisti vakaronių: „Lėktuvo bilietai pigūs — 50 litų į vieną pusę“.
Mergina Švedijoje įsijungia į lietuvių bendruomenės veiklą. Stengiasi ten sukurti tautiškumo dvasią, tačiau visada laukia žinių iš draugų, kada Šiauliuose vėl bus šokiai: „Laukiu ne tik šokių. Jei pakviestų dainuoti ar dalyvauti kokioje šventėje, daryčiau viską, kad kuo greičiau atsidurčiau Lietuvoje ir apsivilkčiau žalvariu papuoštą liaudišką kostiumą“.
Apie prasmę ir motyvaciją
Inga Nagytė į šokius atvyko iš Telšių. Buvusi ŠU studentė dabar atvažiuoja kone į kiekvienus liaudiškus šokius. „Siūlau pasiimti patuogius batus, vondens ir išsišuokti visus stresus, įkyrias myntis ir šep gera pabūt“, — žemaitiškai taria I. Nagytė, tarsi akmenuką nuo kalno paridena, o šis išjudina vis didesnius.
Inga dabar dirba Tryškių seniūnijos kultūros centro meno vadove. Vietiniai vaikai apie liaudiškus šokius žinojo tik iš privalomų choreografijos pamokų. Dabar miestelyje jau ne kartą vyko tokie šokiai.
Inga pasakoja, kad ledai pajudėjo neiškart. Kai Tryškių jaunimas pirmą kartą nuvažiavo į vakaronę Šiauliuose, viskas pasikeitė tarsi burtų lazdele pamojus. Atsirado linksmumas, noras ir motyvacija. Tapo nesvarbu, ar kapela, ar mobilaus telefono įrašas groja — kojos pačios kilnojasi.
Šiaulietis Vladas Simonauskis stengiasi nepraleisti nė vienos „vakaruškos“: „Populiarioji kultūra manęs netenkina. Čia — galimybė linksmai pašėlti.“
Šokių mėgėjas mano, kad savo tautos kultūrą žmogui reikia pažinti, nes ten slypi jo būties pagrindai: „Dauguma iš mūsų nuo to tarsi “nutrūkę„. Dvasia sunkiai išsitenka šiuolaikybėje.“
Anot Vlado, šokis ir daina padeda išgirsti sąskambius ne tik muzikoje ir gyvensenoje. Prisiliesti prie savo šaknų — vertinga. Be tautinių pagrindų žmogus, Vlado nuomone, yra padrikas.
„GRANSVERAS“: Poromis — vienas paskui kitas. Vienas mėgiamiausių vakaronių šokių.
TRENKSMAS: Muzikantai „užgula“ instrumentus taip, kad pavargsta ne mažiau už šokėjus.
POKALBIS: Tautodailininkas Albertas Martinaitis ir buvusi folkloro ansamblio „Vaiguva“ narė Simona Grudžinskaitė kalba apie akmeninius amuletus bei lietuvybę šiapus ir anapus Baltijos.
SVEČIAI: Šoka nuolatiniai vakaronių svečiai iš Raudėnų.
DVASIA: Šiaulietis Vladas Simonauskis mano, kad žmogaus dvasia daug „sotesnė“, jeigu jai nesvetima liaudies kultūra.
„MALŪNĖLIS“: Linksmas liaudies šokis — atsvara kitokioms diskotekoms.
PAŽINIMAS: Studentams iš Kazachstano naujovė buvo ne tik liaudiški šokiai, bet ir paprasčiausias polkos žingsnis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.