
Naujausios
Didikų giminaitė ieško savo šaknų
„Šiaulių krašto“ redakciją pasiekė JAV gyvenančios aktyvios lietuvių bendruomenės narės Nijolės Zelwinder-Rožinskaitės laiškas. Išeivių palikuonė ieško savo šaknų, kurios glaudžiai susijusios su didikų Syrevičių (arba Sirevičių), valdžiusių ir Žagarės krašte, gimine.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Netikėtas laiškas iš JAV
Nijolė Zelwinder-Rožinskaitė laiške redakcijai rašo norinti surasti informacijos apie savo gimines Lietuvoje, iš kurios emigravo 1962 metais. Kol kas moteris žino tik tiek: senelė Kunagunda Sirevičiūtė gimė Žagarėje, mirė 1948 metais Šeduvoje. Jos vyras buvo Vincentas Rožinskas. K. Sirevičiūtės sesers vardas – Katrina. Ji su vyru gyveno Velikije Luki (Rusija). Tėvas pasakodavo, kad dažnai vykdavo tetos aplankyti.
N. Zelwinder-Rožinskaitės tėvas Bronius Rožinskas gimė 1912 metais balandžio 28 dieną Šeduvoje.
„Jeigu Jūs turite kokios informacijos, būčiau labai dėkinga, žinodama, nuo ko pradėti“, – laišką užbaigia JAV lietuvė.
Didikų Syrevičių ištakos
Didikų Syrevičių ištakos siejamos su Žagarės apylinkėmis, jie valdė ne vieną dvarą Žemaitijoje: Kolainiuose, Užventyje, Gerdžiogaloje ir kitur.
Dvarininkai Syrevičiai rašytiniuose šaltiniuose minimi XV amžiaus pabaigoje. Žagarę su Syrenės pilimi savo tyrinėjimuose kartu mini istorikai A. Bylenštainas, J. Šliavas.
1495 metais Didysis kunigaikštis Aleksandras rašte Žemaitijos seniūnui Stanislovui Janovičiui leido ponui Mikalojui Syrevičiui laikyti turgų jo Žagarės dvare. Prekybos privilegija suteikė teisę ne tik organizuoti turgų, bet ir steigti karčemas, amatininkų dirbtuves. Miestelis ėmė sparčiai augti.
Mikalojus Syrevičius buvo Senosios Žagarės bažnyčios, pastatytos apie 1495 metus, fundatorius. Jai sudegus, kita bažnyčia buvo atstatyta 1523 metais dvarininkės Marijonos Syrevičienės lėšomis.
Syrevičių giminė yra viena iš nedaugelio dvarininkų, kurių kilmė – vietinė, tai yra žiemgališka-žemaitiška.
Paslaptingi pokalbiai traukinių stotyje
Susisiekus elektroniniu paštu, Nijolė Zelwinder-Rožinskaitė praplėtė savo pasakojimą.
„Vasarą su tėte važiuodavome traukiniu į Šeduvą. Visuomet naktį. Baisogaloje traukinys stovėdavo ilgiau. Mano tėtė išlipdavo susitikti su moterimi, mūsų giminaite. Stovėdavo prie lango ir kalbėdavo. Bet tėvas nenorėjo man nieko pasakoti, bijojo“, – mena JAV gyvenanti lietuvė.
Rožinskų šeima gyveno Vilniuje, vėliau Trakuose nupirko mažą namelį gražiausioje vietoje prie Galvės ežero. Netrukus pradėjo statyti naują, didesnį namą. Senasis buvo nugriautas.
Kliūtys prieš kelionę
Ponios Nijolės tėvas Bronius Rožinskas buvo žinomas Lietuvos buriuotojas, daugelį metų brandinęs svajonę perplaukti Atlantą, bet Lietuvoje sovietiniais metais to nebuvo įmanoma padaryti.
1959 metais pasitaikė proga šeimai išvažiuoti į Lenkiją, ten B. Rožinskas Šcecine pradėjo statyti jachtą „Hermes II“. Lietuvis norėjo plaukti vienas, bet lenkų valdžios įstatymai to neleido. Pagal burių dydį reikėjo turėti keturių asmenų įgulą. Kadangi Šcecine galinčių kartu plaukti lietuvių neatsirado, jis pasikvietė lenkus.
Buriuotojas baiminosi, kad bet kuriuo momentu priekabi lenkų valdžia gali žygį sustabdyti. Prieš pat kelionę valdininkai surado „kabliuką“. Norint plaukti per Atlantą reikėjo sumokėti 35 tūkstančių zlotų muitą, nes jachta laikyta Lenkijos turtu. Po didelių B. Rožinsko pastangų muito mokestis buvo nuimtas. Tada susirgo vienas įgulos narys. Vis dėlto buriuotojai 1962 metų rugsėjo 7 dienos vėlų vakarą paliko Lenkiją.
Garbę prisiėmė lenkai
„Mama, mano ketverių metų brolis ir aš 1962 metais palikome Lenkiją ir garlaiviu „Batory“ atplaukėme į Ameriką. Tėtė iš Lenkijos išplaukė tų pačių metų rugsėjo mėnesį, o Floridą pasiekė jau 1963 metų kovą“, – apie išsiskyrimą per vandenyną pasakoja garsaus buriuotojo dukra Nijolė Zelwinder–Rožinskaitė.
Kelionės per Atlantą metu lenkų laivai su jų valstybės vėliava plaukiančią jachtos komandą sutikdavo palankiai, kvietėsi į svečius. Jie neabejojo ir dėl „Hermes II“ jachtos kapitono tautybės. Vieno pokalbio metu išgirdę, kad šis esąs lietuvis, lenkai apstulbo ir ėmė aiškinti, jog tokios valstybės kaip Lietuva nėra. B. Rožinskas ne juokais supyko, kilo konfliktas.
Kelionės per Atlantą sumanytojas savo ranka parašė pareiškimą: „Aš, lietuvis Bronius Rožinskas, gerbdamas ir mylėdamas savo tautą ir tėvynę Lietuvą, pasiryžau jachta perplaukti Atlanto vandenyną. Iš Lietuvos per Lenkiją vykdžiau savo kelionę. Su nuosava burine jachta perplaukiau Atlanto vandenyną, pasiekiau Floridą, iš ten per Panamos kanalą, Ramųjį vandenyną ir Los Angeles. Šią kelionę padariau lietuvių tautos garbei.“
Perplaukę Atlantą lenkai pareiškė, kad jie tai padarė vieni. Neaiškiomis aplinkybėmis dingo B. Rožinsko dokumentai. Majamio uoste „Hermes II“ įgulą pasitikę išeiviai iš Lenkijos tautiečius nugabeno į Vašingtoną ir pasirūpino, kad Baltuosiuose rūmuose juos pasveikintų tuometinis JAV prezidentas Johnas Kennedy. Broniaus Rožinsko tarp jų nebuvo.
Susiklosčius tokioms aplinkybėms apie lietuvio buriuotojo žygį per Atlantą sovietmečiu Lietuvoje nebuvo žinoma.
Lietuva visada išliko širdyje
„Baigiau Detroito universiteto farmacijos fakultetą. Dažnai lankiau Lietuvą. Lietuva man visuomet pasiliko Tėvyne. Kartais ateina mintis sugrįžti į Lietuvą, bet JAV turiu dukrą, žentą, anūkę. Gal per vėlu, nežinau. Galvoju, kad kiekvienas lietuvis išeivijoje dažnai tą patį galvoja. Mano brolis neatsimena Lietuvos, todėl jam lengviau“, – savo išgyvenimus ir mintis atskleidžia N. Zelwinder-Rožinskaitė.
Nors gimtą šalį moteris paliko dar būdama vaikas, visą gyvenimą išsaugojo lietuvių kalbą, papročius.
Vadovavo lietuvių bendruomenei
13 metų N. Zelwinder-Rožinskaitė vadovavo JAV lietuvių bendruomenės Detroito skyriui. Tas laikmetis sutapo su Lietuvos Nepriklausomybės atgavimu. Detroito tautinių šokių grupės pirmą kartą dalyvavo Dainų šventėje Vilniuje, Amerikoje sulaukta tautinių šokių kolektyvo iš Lietuvos, vėliau ir didesnių šokių bei dainų ansamblių, atvyko įžymūs operos ir estrados solistai, lankė mokslininkai, verslininkai, valdžios atstovai.
Prasidėjo jaunimo kelionės iš JAV į Lietuvą ir atvirkščiai. Jaunimas turėjo progą pažinti Lietuvą ir jos gyvenimą, kūrėsi jaunos šeimos, užsimezgė naujos draugystės. Buvo įsteigti šalpos fondai Lietuvai. Detroito lietuviai ištiesė pagalbos ranką Lietuvoje sergantiems žmonėms.
„Išeivijos lietuvių širdys atsivėrė taip trokštančiai laisvės Lietuvai, o pasiilgusiems Tėvynės lietuviams nusitiesė keliai į tėvų ir protėvių kraštą“, – pasakoja N. Zelwinder-Rožinskaitė.
Jei turite kokios informacijos apie Nijolės Zelwinder-Rožinskaitės gimines, artimuosius, galite rašyti tiesiai jai elektoriniu paštu: nzelwinder@gmail.com arba kreiptis į „Šiaulių krašto“ redakcijos Joniškio biurą.
Asmeninės nuotr.
SENELĖ: Žagarėje gimusi Nijolės Zelwinder-Rožinskaitės senelė Kunagunda Sirevičiūtė su savo vyru Vincentu Rožinsku.
ISTORIJA: Nijolės Zelwinder-Rožinskaitės tėvas Bronius Rožinskas (kairėje) – studijų metais.
BURIUOTOJAS: Bronius Rožinskas buvo žinomas Lietuvos buriuotojas, perplaukęs Atlantą, startuodamas iš Lenkijos 1962 metais, nes sovietmečiu Lietuvoje to nebuvo įmanoma padaryti.