Dėstytoja „mūzą“ atrado nuleidusi akis

Dės­ty­to­ja „mū­zą“ at­ra­do nu­lei­du­si akis

„Pa­sau­lis po ko­jo­mis“ – taip va­di­na­si Šiau­lių uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jos, Bal­tų cent­ro va­do­vės, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­rės Re­gi­nos Kva­šy­tės fo­tog­ra­fi­jos pa­ro­da, ati­da­ry­ta Pa­sau­li­nės tu­riz­mo die­nos pro­ga. Fo­tog­ra­fi­jo­se vaiz­duo­ja­mi ke­lio­nė­se po įvai­rias ša­lis už­fik­suo­ti po­že­mi­nių ko­mu­ni­ka­ci­jų (van­den­tie­kio ar ka­na­li­za­ci­jos) šu­li­nių dang­čiai.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

Žvilgs­nis į dang­čius – ke­lio­nė­se

Pir­mo­ji šu­li­nio dang­čio nuo­trau­ka į Lie­tu­vių kal­bo­ty­ros, li­te­ra­tū­ros ir ko­mu­ni­ka­ci­jos ka­ted­ros do­cen­tės R. Kva­šy­tės ko­lek­ci­ją pa­te­ko 2002-ai­siais, kai po kal­bi­nin­kų kon­fe­ren­ci­jos išė­jo su ko­le­go­mis pa­vaikš­ti­nė­ti po Ry­gos se­na­mies­tį ir prie pat Duo­mo aikš­tės pa­ma­tė po­že­mi­nių ko­mu­ni­ka­ci­jų šu­li­nio dang­tį, skir­tą Ry­gos 800 me­tų ju­bi­lie­jui.

Nuo to lai­ko R. Kva­šy­tė vi­sur, kur ke­liau­ja, Lie­tu­vo­je ar už­sie­ny­je, sten­gia­si pa­žiū­rė­ti po ko­jo­mis, ar ne­pa­ma­tys ko įdo­maus. Tai ta­po sa­vo­tiš­ku dang­čių ko­lek­cio­na­vi­mu nuo­trau­ko­se.

Ke­liau­ti mėgs­tan­ti dės­ty­to­ja šyp­te­li – bū­tų ne­ra­šiu­si sa­vo aka­de­mi­nio laips­nio ant į pa­ro­dą kvie­čian­čio pla­ka­to, bet pa­gal­vo­jo – bū­tent moks­li­nių kon­fe­ren­ci­jų, iš­vy­kų me­tu ten­ka pa­žin­ti įvai­rias ša­lis.

Šiau­lių So­cia­li­nių, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų ir me­nų fa­kul­te­to ant­ro­jo aukš­to ga­le­ri­jo­je eks­po­nuo­ja­mos van­den­tie­kio ar ka­na­li­za­ci­jos šu­li­nių dang­čių fo­tog­ra­fi­jos iš 15 pa­sau­lio ša­lių: Aust­ri­jos, Bel­gi­jos, Es­ti­jos, Is­pa­ni­jos, Ka­na­dos, Kroa­ti­jos, Lat­vi­jos, Len­ki­jos, Lie­tu­vos, Liuk­sem­bur­go, Ny­der­lan­dų, Slo­va­ki­jos, Slo­vė­ni­jos, Šve­di­jos ir Vo­kie­ti­jos, 26 mies­tų, ku­riuo­se pa­ro­dos au­to­rė yra bu­vu­si.

R. Kva­šy­tė iš­ski­ria Vo­kie­ti­ją – kiek­vie­na­me ša­lies mies­te, ku­ria­me ji lan­kė­si, po ko­jo­mis at­ra­do tik­rų pa­veiks­lų. Nors yra ap­ke­lia­vu­si kur kas dau­giau ša­lių, ne vi­so­se dės­ty­to­ja ra­do ver­tų fo­tog­ra­fuo­ti. Įdo­mių dang­čių šiau­lie­tė ne­pas­te­bė­jo ir Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se, nors ten lan­kė­si ne kar­tą.

Pa­ro­do­je ro­do­mas tik vie­nas Šiau­liuo­se esan­čių dang­čių. Jis pa­na­šus į To­ron­to mies­to (Ka­na­da) dang­tį. Ne­ti­kė­tas Ry­go­je esan­tis dang­tis su lie­tu­viš­ku už­ra­šu – „Aly­tus. „Dzū­ki­jos van­de­nys“.

Dang­čiai ku­ria mies­to įvaiz­dį

Dės­ty­to­ja R. Kva­šy­tė at­krei­pia dė­me­sį, jog kai ku­rie po­že­mi­nių ko­mu­ni­ka­ci­jų šu­li­nių dang­čiai tar­si me­no kū­ri­niai: ga­li­ma pa­ste­bė­ti pie­ši­nių, raš­tų įvai­ro­vę, jie daž­nai bū­na su mies­tų her­bais ar jų de­ta­lė­mis, ant pro­gi­nių dang­čių bū­na dau­giau teks­to, tam tik­ros da­tos.

„Kai ne­šiau da­ry­ti nuo­trau­kas, mo­te­ris, ku­ri prii­mi­nė­jo už­sa­ky­mą pa­klau­sė: „O! Čia man­da­los?“ Ka­dan­gi vie­na nuo­trau­ka bu­vo pra­sly­du­si, nu­ne­šiau pa­da­ry­ti ant­rą kar­tą. Ten jau ki­tas žmo­gus prii­mi­nė­jo ir pa­ko­men­ta­vo, kad at­ro­do be­veik kaip pi­ni­gai“, – įspū­džiais pa­si­da­li­jo R. Kva­šy­tė.

„Ko­kia si­tua­ci­ja Lie­tu­vo­je mus pri­ver­tė, kad anks­čiau vaikš­čio­jo­me iš­kė­lę gal­vas, o da­bar nu­lei­dę ir pa­ma­tė­me kas po mū­sų ko­jo­mis? Kas pri­ver­tė mus nu­leis­ti gal­vas?“ – klau­sė pa­ro­dos ati­da­ry­me da­ly­va­vęs Me­nų ka­ted­ros pro­fe­so­rius dr. Gied­rius Šiukš­čius.

Jo pa­ste­bė­ji­mu, po­že­mi­nių ko­mu­ni­ka­ci­jų dang­čiai yra di­zai­no ob­jek­tai, juo­se at­si­spin­di mies­to he­ral­di­ka ir sim­bo­li­ka, juo­se ga­li­ma įkū­ny­ti mies­to sa­vas­tį, ori­gi­na­lu­mą.

Pro­fe­so­rius no­rė­tų, kad šią pa­ro­dą pa­ma­ty­tų ir pa­si­mo­ky­tų mies­to Sa­vi­val­dy­bės at­sto­vai, nes Šiau­liams la­bai trūks­ta ma­žo­sios ar­chi­tek­tū­ros, sim­bo­li­kos įpras­mi­ni­mo, ku­ris pra­tęs­tų mies­to įvaiz­dį.

Pro­fe­so­rius at­krei­pia dė­me­sį, jog Va­ka­rų Eu­ro­pos mies­tuo­se sim­bo­liai at­spaus­ti ant ka­na­li­za­ci­jos vamz­džių, mo­zai­kos iš­dė­lio­tos ant trin­ke­lė­mis grįs­tų ša­li­gat­vių, gat­vių ati­tva­rų, tu­rėk­lų.

R. Kva­šy­tė sa­kė no­rin­ti pa­ska­tin­ti kiek­vie­ną žiū­rė­ti po ko­jo­mis ir at­ras­ti sa­vo pa­sau­lį.

Tai – tre­čio­ji dės­ty­to­jos fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­da. Pir­mo­ji pa­ro­da apie me­tų lai­kus bu­vo pri­sta­ty­ta prieš de­šimt me­tų, mi­nint Hu­ma­ni­ta­ri­nio fa­kul­te­to pen­kias­de­šimt­me­tį.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

AT­RA­DI­MAI: Nu­lei­du­si akis dės­ty­to­ja Re­gi­na Kva­šy­tė at­ra­do įdo­mų fo­tog­ra­fi­jos ir me­no ob­jek­tą – po­že­mi­nių ko­mu­ni­ka­ci­jų (van­den­tie­kio ar ka­na­li­za­ci­jos) šu­li­nių dang­čius, su­ren­gė jų nuo­trau­kų pa­ro­dą.

DANG­ČIAI: Šu­li­nė­lių dang­čiai tar­si me­no kū­ri­niai: juo­se pie­ši­nių, raš­tų įvai­ro­vė, daž­nai bū­na su mies­tų her­bais ar jų de­ta­lė­mis.