Naujausios
1996 metai. VACYS (tęsinys)
... Viskas prasidėjo tais metais, kai rusai pirmą kartą užėjo. Gegužės mėnesį tėvo arklius į bričką įsikinkę nusitrenkėme į Palatvį, į jaunimo vakaruškas. Šokom, dainavom, o linksmybėms pasibaigus pažįstamas paprašė jį su giminaite į Gilius parvežti – man pakeliui. Užvažiavom į kiemą, pasiūlė alaus. Monika, toks buvo draugo giminaitės vardas, vaišino sūriu su kmynais ir vis į mane pasižiūrėdama, šypsojosi ir ta šypsena tarsi tik man skirta atrodė. Važiavau namo, nieko nematydamas tik besišypsantį Monikos veidą. Sekmadienį vėl ją sutikau bažnyčios šventoriuje – žemė iš po kojų slydo, pasisveikinau, o daugiau pakalbinti nedrįsau. Kažkodėl anksčiau Monikos nepastebėdavau, tik dabar atrodė, jog ji kaip šviesulys žmonių minioje. Tu irgi ją turėjai pažinoti – jų didelė šeima buvo, septyni broliai ir dvi seserys. Aš, grįžęs iš bažnyčios, pasakiau tėvui, kad reikia piršlių ieškoti ir į Gylius važiuoti. Atsimeni, koks jis buvo, kaip kirviu nukirto: „Devynios dūšios ant dešimties hektarų – ne tau ji“.
Netrukus karas prasidėjo, vokiečiai atžygiavo, tačiau netrukus viskas nurimo, ramiai gyventi pradėjome. Aš nuo Monikos tarsi sienas atskirtas tapau – naktimis sapnuodavau, o prieiti, pakalbinti nedrįsdavau. Antrais karo metais Monika dingo, nebe pasirodydavo nei bažnyčioje, nei miestelyje. Neiškentęs nuvažiavau pas jos brolį – tas paaiškino, kad sesuo ištekėjo už miestiečio, kepyklos savininko, žinomo linksmuolio, muzikanto ir miesto merginų numylėtinio Broniaus. Širdį suskaudo taip, jog galvojau, kad nustos plakti.
Keturiasdešimt ketvirtųjų vasarą vėl pasirodė raudonieji rusai, sužinojau, kad Bronius išėjo į mišką, prie Kadicko būrio prisijungė. Aš kažkokio pykčio ar tai keršto jausmo genamas nuėjau į miestelį ir užsirašiau skrebų gaujon.
Vieną vakarą, po eilinio ūkininkų sodybų patikrinimo, prisikrovę maisto, užsukome pas Mikėnus išgerti alaus. Po antro putojančio kibiro , mūsų viršininkas Šarnas išsikvietė mane laukan ir pareiškė: „Žinok, jeigu pastatysi man dvi bačkas alaus su gera užkanda, tau gyvenimą prašviesinsiu.“Nesupratau, ką anas apspangęs marmaliuoja, bet jis greit viską paaiškino: „Vakar, kai tu namie sėdėjai, buvom apsupę Kadicko šaiką. Gaila, visi paspruko, tik vienas, slapyvardžiu „Kepėjas“ su skyle galvoje gulėti liko. Niekam nesakiau, įgrūdau jį linmarkon, nes sumaniau tau padėti. Tu gi, prisigėręs, raudi dėl tos jo Monikos. Tai va, jei bus dvi bačkos, siunčiu į Gilius savo vyrus, jie atitemps tavo išsvajotąją į būstinę, kiek pagąsdinsime, o tu naktį galėsi ją paleisti – turės gi, atsidėkoti. Iš pradžių norėjau Šarnui vožti į snukį, tačiau prieš akis Monikos šypsena atsirado, net jos lūpų šilumą pajutau. Sukirtom rankom.
Vėliau vyko, kaip numatyta – Moniką pavakare atgrūdo į miestelio skrebų būstinę, užrakino, o mus nelauktai išvarė lydėti pastotės – daug grūdų reikėjo į geležinkelio stotį pristatyti. Prie Šiukščių patekom į miškinių paruoštą pasalą – tik dviese su Girkoniu iš dešimties pasprukom. Kiek kartu pabėgėjęs ir Šarnas, visas kruvinas, nugriuvo ne savu balsu staugdamas. Kad miškiniai neišgirstų Ancius jį parabeliu pribaigė... Atbėgusius į miestą, mus garnizono kareiviai sulaikė, beveik visą parą uždarę laikė, kol išsiaiškino, kas mes tokie, ir tik kitą dieną paleido. Ėjau atgal į miestelį žemės po kojomis nejausdamas, nerimo dėl Monikos kankinamas, nes niekas nežinojo, kodėl ji suimta, tik kad bandito žmona ir tiek. Miestelyje leidausi nuo kalniuko link mūsų būstinės – ten, kitoje bažnyčios pusėje mesdavo žuvusius miškinius prieš vežant užkasti prie upės. Žvilgtelėjau į pašalę ir... pažinau gulinčią Moniką iš jos garbanų, ant jos dar pusnuogis vyras užmestas gulėjo. Kaip surakintas stovėjau ir girdėjau Monikos balsą: „Dabar aš amžinai tavo“. Nejudėjau, kol priėjo Valiokas ir mestelėjo tarsi granatą širdin: „Matai, kokią bobą turėjom, linksma būtų buvę, bet pasikabino praeitą naktį“.
Išėjau iš miestelio. Praklaidžiojau iki paryčių, kažkiek prisnūdau prie senųjų kapinių. Pabudino arklio prunkšimas – dar prieblandoje pamačiau artėjantį vežimą, o jame sėdintį ilgąjį Valioką ir dar du. Užsitaisiau automatą, palaukiau, kol priartės, nusitaikiau. Du sukniubo vežime, o Valiokas išsiritęs iš ratų pašlubčiodamas bėgo link krūmelių. Pasivijau, vožiau automato buože per nugarą – tas apvirtęs aukštielninkas įsistebeilijo į mane ir pralemeno: „Tu, Vaciau“. Norėjau iš karto pribaigti, bet supratau, kad jie jau Moniką turėjo užkasti. Įrėmiau vamzdį į krūtinę, paklausiau, kur moterį nuvežė. Valiokas paaiškino, dusdamas, kad užkasė naktį paupyje, įlankėlėj, kur didysis žilvitis auga... Spustelėjau gaiduką.
Nuėjęs prie upės, radau šviežiai sukastos žemės lopinėlį, sudėjau iš akmenų kryžių ir užpyliau smėliu. Automatą ir granatas sumečiau upėn. Kas po to vyko – neatsimenu. Atsigauti, suprasti, kas dedasi aplinkui, pradėjau tik ligoninėje, kaip ten atsiradau – nežinau. Paskui įkišo į kamerą, tardė, klausinėjo gydytojai, milicininkai ir civiliai, bet po pusmečio paliko ramybėje, pripažino lyg tai, kaip ir išdurnėjusiu – paleido į laisvę.
Kada grįžau į tėviškę, pati žinai. Parvažiavęs, išgirdau šnekas, kad Valioką ir Lapinską miškinių vadas Skaudžius nupylė. Vadinasi, niekas nesužinojo, kaip iš tikrųjų buvo, todėl ir gyvas, net laisvas likau. Vežime dar ir jaunoji Latienė sėdėjo, ją skrebai pavėžinti privertė. Nepažinau jos, dar tamsoka buvo, tad ir ji ant mano sąžinės.
Keletą metų nei miestelin, nei prie upės nėjau, tik kryželį, kurį sudėjau ant Monikos kapo, karts nuo karto sapnuodavau. Taip ir kankinausi, tik gerai išgėręs, galėdavau savo melodijas švilpiniuoti ir kažkokiame kitame, ramesniame pasaulyje pabūti.
Septyniasdešimt trečiais ar ketvirtais metais reikėjo važiuoti į gretimą rajoną grūdų į vagonus krauti. Geležinkelio stotyje nelauktai sutikau kunigą, kuris karo metais pas mus klebonavo. Jis mane pažino, palabino, ilgokai pakalbėjome. Atsisveikindamas pasiūlė: „ Matau, tavo dūšioje kažkas negerai. Atvažiuok kurį sekmadienį, po šv. Mišių pakalbėsim daugiau“. Keletą savaičių net nepagalvojau apie kunigo pasiūlymą, tačiau vieną naktį dar vieną kartą kryželį susapnavau, tik šį kartą jis buvo labai gražus, blizgantis, tarsi auksinis, o šalia jo klūpėjo Monika ir verkė. Kita diena kaip tik pasitaikė sekmadienis. Susiruošiau ir išvažiavau pas pažįstamą kunigą. Radau jį ligos patale – jau senatvė slėgė, o ir lageriuose dešimtį metų prasikankino. Mielai mane priėmė, šeimininkė arbatos atnešė. Kunigėlis paprašė gerai pagalvoti ir išsakyti, kas labiausiai širdį slegia.
Ilgai kalbėjau – gal keletą valandų; ir tai ką, esu pridaręs, ir tai, ką pergyvenau, ir tai, ką sapnuodavom. Kai baigėme kalbėti, ilgai tylėjome, paskui kunigas pasakė: „Aš ją prisimenu, Moniką iš Gilių. Kai šliūbavojau, ji visą laiką šypsojosi, kažkodėl tada negalėjau atrinkti, ar čia jos gero gyvenimo pradžia, ar pabaiga. O, pasirodo, va kaip“. Dabar eik, melstis tu, matyt, atpratai – aš už tave tai padarysiu. Pargrįžęs nueik ant Monikos kapo, gal tau Aukščiausias maldos ir atgailos žodžius padiktuos“.
Parvažiavęs į namus, palaukiau, kol sutems, ir dviračiu nuvažiavau prie upės. Monikos kapą nesunkiai radau, nors krūmokšnių aplinkui jau buvo prižėlę. Stovėjau, o galvoje ūžė žodžiai: „Būk šalia manęs, būk šalia“. Iš pradžių pagalvojau, kad reikia padaryti, kaip Monika prieš trisdešimt metų padarė, net į nulinkusį medį pasižiūrėjau, tačiau širdyje jaučiau, kad už mane meldžiasi žmogus, norintis padėti. Nutariau dar pagyventi taip, kad aplink mane gyvenantiems kuo daugiau gero padaryti. Klūpėjau šalia kapo, glosčiau ant jo augančią žolę, bučiavau žemę ir jaučiau, kaip nakties vėsa į šilumą virsta – žmogiško jausmo šilumą.
Nuo to laiko prie upės važiuodavau beveik kiekvieną naktį, kai prisnigdavo ant tilto pastovėdavau. Iš pradžių manęs baimindavosi čia užkastų partizanų artimieji, kurie nakčia žvakutes uždegdavo ar gėlių atnešdavo – paskui priprato, net pasisveikindavome. Nueidavau ir prie skrebyno rūsio, ten netoliese, senosios bažnyčios šventoriuje visokias šventes rengdavo. Sėdėdavau ant kalnelio krašto ir ašarodavau; niekas dėmesio nekreipdavo – išgėręs, o dar priekvailis.
Dabar, kai keitėsi laikai, ir ant miškinių kapų paminklą pastatė. Monikos kapelis liko kažkaip nuošalyje. Artimieji kryželį pastatė, kažkas visada gėlių padeda. Ir niekas nežino, kodėl Monika guli čia... Pavargau bekalbėdamas. Dabar svarbiausia. Spintelėje yra laiškas, kurį mūsų bendras pažįstamas kunigas man prieš savo mirtį parašė, užpernai. Atiduok jį klebonui Antanui ir viską perpasakok, ką girdėjai. Man šioje žemėje skirtas laikas baigiasi, jau jaučiu šilumą, sklindančią iš Monikos kapo. Spintoje yra drabužiai, Senė padės mane aprengti paskutinei kelionei. Ant aukšto padėti du grabai -mane įdėsit į tamsiai rudą. Aš susitariau su Liutke ir Antanėliu. Jie, nors ir pijokėliai, ką reikia padarys. Nuvešit sutemus mane prie upės, įlankėlėj ir užkasit tarp dviejų akmenų – aš juos, kai paskutinį kartą ten buvau, padėjau. Žinok, tai mirštančiojo prašymas. Jeigu tuščią karstą kapinėse užkasit – niekas nesidomės, nei artimųjų, nei draugų neturiu...
Į kambarį įėjo kunigas. Senoji pamatė, jog Vaciaus akys pasidarė blausios ir jis sušnabždėjo: „Būsiu šalia...“. Kunigui besiruošiant Senoji uždegė žvakę ir suklupo mirštančiojo kojūgalyje.
2000 metai. SENOJI
Pavasaris. Reikėtų pakrutėti, ką nors aptvarkyti, tačiau nesinori. Ir jėgų nebėra. Rytoj Vaciaus mirties metinės. Jau beveik penkeri metai, kaip jį palaidojome .Nei šiaip, nei taip – pakrūmėje. Tiesa, vieta pašventinta. Guli jis šalia tos, kurią labiausiai mylėjo ir kuriai baisiausiai nusidėjo. Reikės, kai vaikai atvažiuos, ant jų kapo kokį gražų krūmelį pasodinti. Niekas, be manęs, kas toje vietoje guli, nežino. Monikos artimieji jau mirę, o abu duobkasiai irgi Anapilin iškeliavo. Gal ir gerai, kad niekas nežino – jiems ten ramu. Vieta graži, upės vanduo čiurlena, tarsi Vaciuko melodijas atkartodamas. Tokį Dievulis mums čia, žemėje, gyvenimą davė, gal ten, aukštai, bus geriau...
Reikia pasimelsti. Ir pirmiausia už tuos, už kuriuos jau niekas nebesimeldžia.
Rašinys parašytas pagal projektą „Partizaninės kovos ir tremtis Biržų krašte: tremtiniai, kovotojai, rėmėjai, istorinės vietos bei reliktai.“
