Naujausios
„Dagilėliai“ grįžo su aukso laurais ir perlais mamoms
Vakar apie pusę pirmos nakties į Šiaulius iš Kinijos sugrįžo berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“, chorų konkurse-festivalyje pelnęs pirmąją vietą ir aukso apdovanojimą. Tėvai, mokytojai ir buvę „dagiliukai“ chorą sutiko su duona ir fejerverkais, vainikavo ąžuolo vainikais. „Dar negaliu patikėti, kad mes ten buvome“, – sako choro vadovas Remigijus Adomaitis.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
„Buvome egzotika“
XII tarptautiniame chorų konkurse-festivalyje Kinijos sostinėje Pekine dalyvavo 188 chorai iš 43 šalių. „Dagilėlis“ buvo vienintelis choras, pakviestas iš Baltijos šalių, vienintelis berniukų ir jaunuolių choras.
„Kinams buvome egzotika – po koncertų vaikus kalbino ir prašė kartu fotografuotis“, – dalijasi įspūdžiais maestro R. Adomaitis.
Šiauliečiai varžėsi jaunimo chorų kategorijoje tarp 20 kolektyvų. Laimėta pirmoji vieta ir aukso apdovanojimas. „Dagilėlis“ apdovanotas ir išskirtiniu Taikos ir draugystės prizu.
Choro vadovas sako, jog jautė nerimą. Po 33 valandų kelionės ir laiko skirtumų „dagiliukai“ pirmomis dienomis jautė didelį nuovargį. Repeticijoms buvo skirta vos po 15 minučių arba iš viso nebuvo kada prasidainuoti. Kai viešbutyje paprašė salės repetuoti, išgirdo, jog valanda kainuos 100 dolerių.
Reikėjo varžytis su jaunimo mišriais chorais, o ypač kinų mišrūs chorai yra labai stiprūs. Neseniai Rygoje vykusioje pasaulinėje chorų olimpiadoje kinai nusileido tik latviams.
„Bet vyrai sugebėjo susikaupti ir atskleidė tai, kas buvo įdiegta, tada, kai to reikėjo“, – gyrė choristus vadovas.
„Dagilėliui“ teko garbė pirmiesiems dainuoti festivalio atidarymo koncerte pagrindinėje Pekino koncertų salėje, vadinamoje Didžiąja liaudies sale. Televizija skelbė, jog festivalį atidarė „angeliškais balsais berniukai iš Lietuvos“.
Rengėjai atidarymo koncertui iš choro repertuaro išsirinko garsiąją „Lion sleeps tonight“.
„Man didžiausias komplimentas buvo, kai kolegos manė, jog iš pradžių skamba džiunglių garsų įrašas, o ne gyvas atlikimas – vadinasi, džiungles imituojame autentiškai“, – pasidžiaugia R. Adomaitis.
Kinai „siurbia“ europinę patirtį
„Šis festivalis – tai vienintelis Kinijoje rengiamas valstybinio lygio tarptautinis chorų festivalis, – pabrėžia choro vadovas. – Rengiantis jam mums labai padėjo Lietuvos ambasada Kinijoje, globojo ir per visą festivalį.“
Kinijos vyriausybė finansavo transporto, nakvynės, maitinimo išlaidas. Tik kelionė brangiai kainavo, rėmėjai jai surinko daugiau nei 100 tūkstančių litų. Skyrė lėšų ir miesto Savivaldybė.
Dar vyko Tarptautinės chorų federacijos organizuota Pasaulio jaunimo chorų ugdymo konferencija.
Maestro buvo pakviestas vesti meistriškumo pamokas chorvedžiams, kurie turėjo progos ir pasimokyti, ir „Dagilėlį“ pamatyti, ir kartu dainuoti.
R. Adomaitį stebino seminaro dalyvių skaičius.
„Pas mus seminaruose 20–30 dalyvauja, ir atrodo, daug, o ten susirinko 700, – prisimena chorvedys. – Man tai buvo iššūkis ir džiaugsmas, nes plojo, rankas iškėlė aukštyn, o tai tas pats, kaip pas mus ploti atsistojus.“
Stebino, kaip kinai „siurba“ europietišką patirtį, kaip rūpinasi chorinio meno plėtra, rengia daugybę regioninių konkursų.
„Jie koncertuose, seminaruose viską filmuoja, neklausia, ar galima“, – pasakoja R. Adomaitis.
Mokėsi ir kinų kalbos
Choristai, vadovo žodžiais, išmoko ir su lazdelėmis valgyti, ir derėtis. Perlų turguje rinko mamoms perlų vėrinius ir sugebėjo nusiderėti šešis ir daugiau kartų.
„Maitino mus labai gerai, patiekalai buvo skanūs ir gražiai patiekti, bet nesuprasdavai, ką valgai – lyg paukštieną, o pasirodo – žuvis, – pasakoja R.Adomaitis. – Vaikai labai atsargiai žiūrėjo į maistą, iš pradžių, manau, kad tik ryžiais buvo gyvi. Keptų vabzdžių, kurie gatvėse pardavinėjami, neragavo ir džiaugiuosi, kad neragavo.“
Vaikus stebino, kad Pekine neveikia „Facebook“. Dydžiu pribloškė kinų sostinė – į koncertus važinėjo po 1,5–2 valandas, nors jie vyko centre, kuriame gyveno ir choristai.
Patyrė, ką reiškia gyventi rūke ir smoge. Apsauginių kaukių kinai nesiūlė užsidėti, nes jos neapsaugo nuo smulkiųjų smogo dalelių.
„Tik paskutinėmis dienomis palijo, ir kai tas „pienas“ prasisklaidė, išvydome Pekine ir kalnus“, – pasakoja R. Adomaitis.
Stebino kontrastai: šalia ištaigingo pastato – suklypę kioskeliai. Šalia restorano – gatvės „restoranas": prie pat garažų, taisyklų kepama, valgoma.
„Bandžiau suvokti, kaip jie gyvena, įspūdis – socialistinis kapitalizmas, – dalijasi chorvedys. – Viena vertus, primena pas mus buvusią sovietinę santvarką, o kita – visiškai šiuolaikinis gyvenimas.“
Pamatė „dagiliukai“ ir įžymiąsias kinų vietas: imperatorių dinastijų istorinį Uždraustąjį miestą, Kinų sieną, Pekino olimpinį stadioną, kuriame tilptų visi Šiauliai.
Džiaugiasi, jog dabar moka kinų kalba pasakyti: "labas, sveiki" – ni hao, "viso gero" – dcai džie, "labanaktis" – wa an, 'taip' – šyiy, "ne" – bu, "arbata" – čaa.
Romo BIELIAUSKO nuotr.
NUGALĖTOJAI: Kinijos tarptautiniame festivalyje-konkurse „Dagilėlis“ gavo nugalėtojų laurus – pripažintas geriausiu jaunimo choru.
ĮSPŪDIS: Įspūdį darė aplankytos kinų įžymiosios vietos.
„DAGILĖLIAI": „Mes ir čia buvome“, – choristai kinų imperatorių Uždraustajame mieste.
KARŠTIS: Pekine kaitino 36 laipsnių karštis, tad populiariausias pirkinys buvo vėduoklės. „Dagiliukai“ jas pirko ir lauktuvėms.
VALGIS: „Dagiliukai“ atsargiai rinkosi kinų patiekalus. Kai kas pasiilgo lietuviškų cepelinų.
Asmeninė nuotr.
SUTIKTUVĖS: Tėvai, mokytojai, buvę choristai sveikina „Dagilėlį“, parvežusį iš tarptautinių konkursų jau 12-ą aukščiausią apdovanojimą.