Buvo Bobėnų kaimas ir kaimo nėra

An­ge­lės VE­GY­TĖS-LAU­RI­ŠO­NIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.
Bo­bė­nų kai­mo jau­ni­mas: Vi­lius Ma­žui­ka, An­ge­lė Lau­ri­šo­nie­nė, Ona Gra­baus­kie­nė, Jo­nas Si­mo­na­vi­čius.
Bai­gian­tis šiems, Vie­to­var­džių me­tams, ki­lo no­ras pri­si­min­ti Bo­bė­nų kai­me gy­ve­nu­sius žmo­nes, ku­rie tvir­tai bu­vo suau­gę su kiek­vie­na že­mės pė­da, šir­di­mi ir sie­la jau­tė gim­ti­nės pul­są.

Jei­gu pra­bil­tų Apaš­čia

Is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se Bo­bė­nų kai­mas pa­mi­nė­tas 1570 m. Jau ke­li de­šimt­me­čiai praė­jo, kai bu­vu­sį Bo­bė­nų kai­mo var­dą į Ne­mu­nė­lį nu­pluk­dė Apaš­čios van­de­nys, už­pus­tė nu­me­lio­ruo­tų lau­kų dul­kės.

Ty­lu­ma, tuš­tu­ma... Tik Apaš­čia, jei­gu pra­bil­tų, daug pa­sa­ky­tų. Bet ji pa­ti vos vos sru­ve­na, tau­so­da­ma sa­vo gy­vas­tį, ap­žė­lu­si mel­dais, švend­rė­mis, apau­gu­si krū­mokš­niais, iš­va­go­ta be­brų ur­vais...

O bu­vo kai­mas, įsi­kū­ręs prie Apaš­čios upės kai­rio­jo kran­to, tę­sė­si nuo Run­da­lės kai­mo link Bir­žų apie vie­ną ki­lo­met­rą. Bo­bė­nų kai­mą su­da­rė 18 so­dy­bų. Na­mai ir ūki­niai pa­sta­tai – me­di­niai, deng­ti gon­ti­niais sto­gais. Tik vie­nas vie­nin­te­lis Ve­gių-Bra­zaus­kų na­mas bu­vo pa­sta­ty­tas iš rau­do­nų ply­tų, nes An­ge­lės Ve­gy­tės Lau­ri­šo­nie­nės pro­se­ne­lis Bo­bė­nuo­se tu­rė­jo nuo­sa­vą ply­ti­nę. Po vie­nu sto­gu glau­dė­si po ke­lias kar­tas.

Re­gi­na ir Jo­nas Si­mo­na­vi­čiai pri­si­me­na: "Gra­žiai tvar­kė­si bo­bė­nie­čiai. Tarp so­dy­bų vin­gia­vo ke­lias. Tik ne žvy­ruo­tas ir ne as­fal­tuo­tas. Pap­ras­tas lau­ko ke­liu­kas, ta­čiau kai­mie­čiai jį la­bai pri­žiū­rė­jo. Ru­de­nį ir pa­va­sa­rį jis iš­si­dumb­luo­da­vo, įsi­rėž­da­vo ve­ži­mų vė­žos, ark­lių ka­no­pos. Ke­lią šiek tiek ap­ly­gin­da­vo akė­čio­mis, pa­si­kin­kę ark­liu­ką, o pa­skui kiek­vie­nas so­dy­bos šei­mi­nin­kas dar ly­gin­da­vo ir su kas­tu­vais, ir su grėb­liu­kais. Va­sa­rą net nu­šluo­da­vo.

Pa­va­sa­rį kie­muo­se žy­dė­jo aly­vos, jaz­mi­nai, va­sa­rą dar­že­liuo­se nuo­sta­bų kva­pą sklei­dė bi­jū­nai, fliok­sai, veš­liai ža­lia­vo rū­tos, ru­de­nį mar­gas­pal­vių jur­gi­nų gal­vos siū­ba­vo vė­jy­je ir svy­ro ant tvo­rų".

Is­to­ri­jos ir li­ki­mai

Bū­ta kai­me la­bai nuo­šir­džių, darbš­čių, tvar­kin­gų žmo­nių. Su sa­vo gy­ve­ni­mų is­to­ri­jo­mis ir li­ki­mais. Bo­bė­nuo­se gi­mė ir užau­go gar­si dai­lės mo­ky­to­ja-eks­per­tė Mo­ni­ka Čal­kaus­kai­tė. Daug me­tų me­no pa­slap­čių mo­kė Me­dei­kių mo­kyk­los mo­ki­nius. Jos mo­ki­nių dar­bai bu­vo eks­po­nuo­ja­mi pa­ro­do­se ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir už jos ri­bų.

Jo­nas Sa­mu­lio­nis, nuo vai­kys­tės mė­gęs konst­ruo­ti, ta­po la­kū­nu. Vi­lius Ma­žei­ka – il­ga­me­tis Bir­žų mies­to mi­li­ci­jos ins­pek­to­rius.

Daug kas dar ir šian­dien ge­ru žo­džiu mi­ni am­ži­ną atil­sį Onos ir Jo­no Ši­mu­kė­nų šei­mą. Ši­mu­kė­nai bu­vę la­bai vai­šin­gi žmo­nės. Daž­nai kvies­da­vo­si pa­žįs­ta­mus į sve­čius. O. Ši­mu­kė­nie­nė pa­si­žy­mė­jo ne­pap­ras­tais šei­mi­nin­ka­vi­mo įgū­džiais.

– Na­mi­nė duo­na, ban­de­lės bu­vo to­kios ska­nios, kad tir­po bur­no­je. Re­ta to­kių žmo­nių bu­vo, – su nos­tal­gi­ja pri­si­me­na Onu­tė Brie­dy­tė-Ma­so­nie­nė.

Šiems žmo­nėms ne­bu­vo lem­ta su­lauk­ti vai­kų, ta­čiau jie sa­vo gy­ve­ni­mą įpras­mi­no au­ko­da­mie­si dėl ki­tų. Užau­gi­no mer­gai­tę Oną. Su­ruo­šė jai krai­tį ir iš­kė­lė ves­tu­ves. O ka­ro me­tu Bir­žų ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je at­si­tik­ti­nai pa­ste­bė­jo tris ma­žas mer­gai­tes, ki­lu­sias iš Le­ning­ra­do. Ši­mu­kė­nai par­si­ve­žė mer­gai­tes na­mo. Pa­si­bai­gus ka­rui, pra­ne­šė Rau­do­no­jo kry­žiaus or­ga­ni­za­ci­jai, nes ši or­ga­ni­za­ci­ja rū­pi­no­si din­gu­sių žmo­nių paieš­ka. Mat vy­res­nio­ji mer­gai­tė ži­no­jo sa­vo pa­var­dę ir ad­re­są.

Li­ku­si gy­va mo­ti­na, su­ži­no­ju­si duk­re­lių gy­ve­na­mą­ją vie­tą, at­vy­ko į Bo­bė­nus. Dė­kin­ga mo­ti­na at­si­klau­pu­si ant ke­lių bu­čia­vo Ši­mu­kė­nams ran­kas už mer­gai­čių iš­gel­bė­ji­mą. O šie pa­si­pra­šė, kad ma­žą­ją Ni­ną pa­lik­tų jiems, nes ji sa­vo mo­ti­nos ne­pri­si­mi­nė ir Ši­mu­kė­nie­nę va­di­no ma­ma. Dvi duk­ras mo­ti­na iš­si­ve­žė į Ru­si­ją, o Ni­na li­ko pas Ši­mu­kė­nus. Ši­mu­kė­nai mer­gai­tę įsi­duk­ri­no – ta­po įtė­viais. La­bai ją my­lė­jo, rū­pes­tin­ga tė­viš­ka glo­ba ją auk­lė­jo, iš­lei­do į moks­lą. Ni­na Ši­mu­kė­nai­tė sėk­min­gai bai­gė Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­ją, ta­po gar­sia dai­li­nin­ke. Ver­ta dė­me­sio Ni­nos Ši­mu­kė­nai­tės iliust­ruo­ta kny­ga "10 lie­tu­vių liau­dies pa­tar­lių", iš­leis­ta 1965 m. Šią nuo­sta­bią kny­gą Suos­to kai­mo bend­ruo­me­nės bib­lio­te­kai pa­do­va­no­jo Re­gi­na Jau­dze­mai­tė-Poš­kie­nė.

Ke­rai ir ama­tai

Tu­rė­jo kai­mas ir sa­vo bur­ti­nin­kę. Ju­ga­sė Kė­že­ly­tė pa­gei­dau­jan­tiems iš­mes­da­vo kor­tas, iš del­no pa­sa­ky­da­vo atei­tį.

Dan­guo­lė Ba­ne­vi­čiū­tė-Jar­ma­la­vi­čie­nė pa­pa­sa­ko­jo, kad jos mo­čiu­tė Pet­ro­nė­lė Ba­ne­vi­čie­nė bu­vu­si žo­li­nin­kė. Kar­tu su mo­čiu­te jos į pie­vas ei­da­vu­sios rink­ti vais­ta­žo­lių. Mo­čiu­tė mo­kė­ju­si pa­gy­dy­ti gy­vu­lius, žmo­nes. Daug kam yra už­kal­bė­ju­si "ro­žę".

Adol­fi­na Obe­liū­nie­nė bu­vo gar­si au­dė­ja, siu­vi­nė­to­ja. Na­muo­se pa­sto­viai po­škė­jo stak­lės. Vi­si kam­ba­riai iš­puoš­ti rank­dar­biais, pa­čios aus­to­mis stal­tie­sė­mis, lo­va­tie­sė­mis, ki­li­mė­liais, ta­kais.... Sa­vo dar­bo pa­tir­ti­mi da­li­no­si su bir­žie­čiams ge­rai ži­no­ma, gar­sia juos­tų au­dė­ja am­ži­ną atil­sį Ro­že Zel­ti­nie­ne. Mar­ti Si­gu­tė, sū­naus Va­len­ti­no žmo­na, dar ir šian­dien tu­ri any­tos Adol­fi­nos do­va­no­tų aus­tų ir siu­vi­nė­tų rank­dar­bių, ku­riais džiau­gia­si ir la­bai ver­ti­na.

Kat­ry­na Čal­kaus­kie­nė, mo­ky­to­jos Mo­ni­kos ma­ma, sa­vo so­dy­bo­je bu­vo įsi­ren­gu­si par­duo­tu­vę. Čia kai­mie­čiai ga­lė­jo įsi­gy­ti mais­to, bui­ties ir ūkiui rei­ka­lin­gų pre­kių. Ši mo­te­ris tu­rė­jo ir mu­zi­ki­nių su­ge­bė­ji­mų. La­bai gra­žiai mo­kė­jo skam­bin­ti gi­ta­ra. Kar­tais nuo­tai­kai pa­kel­ti gro­da­vo ir par­duo­tu­vė­je.

Kai­mas tu­rė­jo ir sa­vo pie­ni­nę. Pie­ną su­vež­da­vo ne tik Bo­bė­nų kai­mo gy­ven­to­jai, bet ir ap­lin­ki­nių kai­mų žmo­nės. Čia pie­ną iš­se­pa­ruo­da­vo. Lies­pie­nį grą­žin­da­vo pie­no sta­ty­to­jams, o grie­ti­nę per Apaš­čios til­tą vež­da­vo į Me­dei­kių pie­ni­nę. Iš grie­ti­nės pie­ni­nė ga­mi­no svies­tą, le­dus. Jo­nas Si­mo­na­vi­čius pri­si­me­na, kai bu­vo dar vai­kas, su tė­ve­liu nu­vy­kęs į Me­dei­kius ir pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me ant po­pie­rė­lio ga­vęs pa­ra­gau­ti le­dų.

1927 m. bu­vo įkur­ta fut­bo­lo ko­man­da "Mir­tis". Var­žy­da­vo­si su Bir­žų mies­to jau­ni­mu ir nu­ga­lė­da­vo.

Jo­kū­bo Brie­džio na­muo­se įsteig­ta pra­di­nė mo­kyk­la, nes per ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą 1944 m. rugp­jū­čio 5-6 die­no­mis Suos­te vy­ko įnir­tin­gi mū­šiai ir mo­kyk­lą su­de­gi­no vo­kie­čiai. Bo­bė­nuo­se vi­sų ke­tu­rių kla­sių mo­ki­nius mo­kė vie­nas mo­ky­to­jas Jo­nas Ba­ro­nas (vė­liau – Suos­to sep­tyn­me­tės mo­kyk­los di­rek­to­rius). Mo­ki­niai pri­si­me­na: mo­ky­to­jas bu­vęs griež­tas, reik­lus. Fi­zi­nių baus­mių ne­tai­kė. Už­te­ko skvar­baus akių žvilgs­nio mo­ki­niams su­draus­min­ti.

Links­my­bės

An­ge­lė Ve­gy­tė-Lau­ri­šo­nie­nė pri­si­me­na: "Kai­mo žmo­nės bu­vo la­bai drau­giš­ki. Ei­da­vo vie­nas pas ki­tą pa­va­ka­ro­ti, da­li­no­si skers­tu­vė­mis. Pa­dė­jo vie­nas ki­tam dar­buo­se. Kū­li­mo tal­kos – tra­di­ci­nės. Jo­nas Brie­dis – ma­ši­nis­tas. Pas vie­nus šei­mi­nin­kus iš­ku­lia ja­vus. Sė­da pa­tal­kių. Po to vi­si tal­ki­nin­kai ke­lia­si į ki­tą kie­mą. Prieš Ka­lė­das šei­mas lan­ky­da­vo ku­ni­gas. Kai­mie­čiai su­si­tar­da­vo: kas pa­duos pie­tus, kas pa­ruoš va­ka­rie­nę.

Va­sa­ra – ge­gu­ži­nių me­tas. Ge­gu­ži­nės už Apaš­čios til­to, Ši­la­liš­kių kai­me ir Bo­bė­nuo­se, Ol­gos ir Juo­zo Ga­vė­nų lan­ko­je. 1962 m. Ga­vė­nų lan­ko­je vy­ko net fes­ti­va­lis. Iš­puo­šėm aikš­tę, su­dė­jom suo­lus. Iš Bir­žų kul­tū­ros na­mų pa­si­sko­li­nom įvai­rias­pal­vių vė­lia­vė­lių ant il­gų ko­tų. Gro­jo Skaist­kal­nės dū­dų or­kest­ras, Ger­ma­niš­kio mu­zi­kan­tai. Jau­ni­mo daug, vi­si ge­ra­no­riš­ki, ak­ty­vūs".

1939 m. – krikš­ty­nų me­tai. Gand­rai bo­bė­nie­čiams pa­me­tė­jo 6 vai­ke­lius. Kai­me bu­vo ma­da švęs­ti var­da­die­nius. Ma­no at­si­mi­ni­muo­se ne­pa­mirš­ta­mos iš­li­ko Jo­ni­nės. Sma­gu bū­da­vo su­si­rink­ti pas Bo­bė­nuo­se gy­ve­nu­sią, ke­lių kar­tų, sve­tin­gą J. M. R. J. Si­mo­na­vi­čių šei­mą. Šven­tė kas­met vyk­da­vo gam­to­je, prie Apaš­čios kran­tų. Iki auš­ros ne­sti­go gar­džių vai­šių, lieps­no­jo lau­žas, skam­bė­jo mu­zi­ka, dai­nos. Pa­par­čio žie­do ieš­ko­ji­mas, šo­kiai, žai­di­mai kė­lė nuo­tai­ką ir pa­si­gė­rė­ji­mą trum­piau­sios va­sa­ros nak­ties gai­va. O min­ty­se il­gai skam­bė­jo dai­nos "Bu­vo nak­tys šven­to Jo­no" at­gar­siai...

Lū­žiai

An­ge­lė Ve­gy­tė-Lau­ri­šo­nie­nė dar pa­sa­ko­jo:

– Ne tik links­my­bes ruoš­da­vom, bet vi­sa­da pa­dė­da­vom ne­lai­mės iš­tik­tam kai­my­nui. Šer­me­nys ir ge­du­lin­gi pie­tūs bu­vo ren­gia­mi na­muo­se. Kas ga­lė­jo, me­tęs dar­bus, sku­bė­jo pa­dė­ti. Kai mi­rė Ju­lės ir Mar­ty­no Si­mo­na­vi­čių jau­niau­sia duk­ra Vil­hel­mi­na, jau­ni­mas nu­py­nė bro­mą. (Tuo­met bu­vo ma­da ne­te­kė­ju­siai jau­nai mer­gai­tei ar ne­ve­du­siam jau­nuo­liui per jų lai­do­tu­ves pa­sta­ty­ti bro­mą).

Vei­kė Bo­bė­nuo­se ir vi­suo­me­ni­nis ma­ga­zi­nas. Tuo­met ma­ga­zi­nais bu­vo va­di­na­mi pa­sta­tai ja­vų at­sar­goms lai­ky­ti. Kip­ras Bie­li­nis kny­go­je "Die­no­jant" ra­šo: "Mū­sų se­niū­ni­jos vi­suo­me­ni­nis ma­ga­zi­nas iš lau­ko ne­kaip teat­ro­dė. Tai bu­vo gan niū­rus vie­ni­šas me­di­nis Bo­bė­nų kai­mo lau­ke tū­no­jęs pa­sta­tė­lis. Prieš nau­ją der­lių, kai silp­nes­nie­ji ūki­nin­kai pri­trūk­da­vo ja­vų duo­nai, jie vals­čiaus nu­sta­ty­to­mis die­no­mis vyk­da­vo į ma­ga­zi­ną ir ten gau­da­vo pa­si­sko­lin­ti rei­ka­lin­gą ja­vų kie­kį. 1911 me­tais tie ma­ga­zi­nai bu­vo lik­vi­duo­ti. Žmo­nių, ku­rie pri­si­min­tų ma­ga­zi­nus, jau ne­bė­ra tarp gy­vų­jų.

Apie 1905 m. vyk­dant Sto­ly­pi­no re­for­mą, kai­mas ėmė re­tė­ti. Iš­si­kė­lė į Vien­kie­mius apie 10 so­dy­bų gy­ven­to­jų. Iš­si­kė­lu­siems žmo­nėms bu­vo pa­siū­ly­ta treč­da­liu dau­giau že­mės. Li­kę bo­bė­nie­čiai ga­lė­jo ge­riau su­si­tvar­ky­ti že­mės plo­tus, nes rė­ži­nė sis­te­ma jų ne­ten­ki­no.

Ki­tas ryš­kus so­dy­bų tuš­tė­ji­mo me­tas pra­si­dė­jo, kai bu­vo vyk­do­mi me­lio­ra­ci­jos dar­bai. Apie 1970 m.-1975 m. Vie­ni žmo­nės iš­si­kė­lė gy­ven­ti į pa­grin­di­nes gy­ven­vie­tes, ar­čiau ge­res­nių ke­lių, ki­ti iš­vy­ko į mies­tus, o se­nes­nius – am­žiams pri­glau­dė gim­ti­nės smil­ti­nė­lės min­tys.

Si­mo­na­vi­čiai – pa­sku­ti­niai šio kai­mo gy­ven­to­jai iš Bo­bė­nų į Suos­tą iš­si­kė­lė 1982 me­tais.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.