Naujausios
Biurokratai nugali bizonų augintojus
Vieninteliai Baltijos šalyse bizonų ūkį turintys Audra ir Rolandas Schelenz, ketinę verslą plėtoti Lietuvoje, šiandien linkę savo svajones įgyvendinti užsienyje. Lietuvoje – per maža rinka. Ir požiūris į verslininką – ne toks, koks turėtų būti.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Kaubojų miestelio idėja žlugo
Kai drauge su vokiečiu vyru Rolandu prieš keletą metų Kelmės rajone, Lopetiškės kaime, nupirko vienkiemį ir įkūrė bizonų ūkį, Audra Schelenz sako tikėjusi, jog jos verslo idėja bus priimta geranoriškai, o tie, nuo kurių priklauso verslininkų sėkmė, nuoširdžiai padės.
Pradėjusi ūkininkauti turėdama keliolika bizonų jauna šeima svajojo padidinti bandą, šalia savo ūkio įkurti kaubojų miestelį. O vienas pažįstamas investuotojas iš Vokietijos ketino statyti metalo apdirbimo gamyklą ir sukurti šimtą darbo vietų.
Tačiau šiandien Audra jau nebesvajoja nei apie egzotišką kaubojų miestelį, nei apie viešbutį, nei apie vis didesniu traukos centru tampantį Lopetiškės kaimą.
Pamatęs su kokiomis problemomis susiduria jo draugai, neįgyvendino savo ketinimų ir investuotojas.
Originali Audros Schelenz verslo idėja nesudomino vietos valdininkų.
Bizonų ūkis atsidūrė mieste
Bizonų ūkis, pagal naująjį Kelmės miesto bendrąjį planą atsidūrė miesto teritorijoje. Šalia bizonų rančos žemę susigrąžinusi savininkė vieno hektaro plote, suskubo suplanuoti sklypus gyvenamųjų namų statybai.
Du hektarai bizonų ūkiui priklausančios žemės taip pat atsidūrė miesto teritorijoje, dar keli hektarai tapo rekreacine zona.
Tai, kad ūkis atsidūrė mieste, tapo pagrindiniu stabdžiu jį plėsti.
Bizonai – stambūs, ne visada prognozuojami gyvūnai, ypač agresyvūs poravimosi metu. Nesaugu, jei čia pat, už tvoros gyvens žmonės.
Audra bandė kovoti. Prašė keisti bendrąjį miesto planą. „Kodėl reikia pratęsti miesto teritoriją šalia magistralės? Juk pačiame mieste daugybė griaunamų bakūžių. Jų vietoje reikėtų statyti naujus namus. Čia jau sutvarkyta infrastruktūra. Užsienyje niekas nestato namo, kol nenutiestos visos komunikacijos ir asfaltuotas kelias,“ – valdininkų sprendimais stebisi moteris.
Bendrojo plano pristatyme dalyvavusi bizonų ūkio šeimininkė buvo pavadinta „biznierka“. O į savo ūkį moteriai pasiūlyta važiuoti aplinkkeliu. Esą keliuko, kuriuo ji kasdien važiuoja į savo sodybą, bendrajame plane nėra.
Dvejus metus teko susirašinėti su vietos valdininkais, pasiekti net Kelių direkciją, kol pavyko atsikovoti, kad įvažiavimas į sodybą būtų legalus.
Tylėjimas niekur neveda
– Jūs esate kovinga moteris, bet, atrodo, šiek tiek pavargote...
– Nusibodo nuolatinė kovos būsena. Kai kurie valdininkai sako, jog sodybą bizonų ūkiui reikėjo pirkti miške. Bet prieš šešerius metus sodybą aš pirkau kaime. Ne mūsų ūkis atėjo prie miesto, o miestas atėjo prie mūsų ūkio.
Galiausiai nesu kokia svetimšalė. Esu grynakraujė lietuvė. Čia gimė ir augo mano seneliai, tėvai ir aš pati. Deja, per šešerius metus tik vieno kito valdininko kabinete išgirdau klausimą: „Kuo aš tau galiu padėti?“ Dažniausia sulaukiau tik puolimo, abejonių, priešiškumo.
Juk aš esu žmogus. Turiu jausmus. Noriu, kad tam esantys žmonės bent jau suprantamai pateiktų informaciją, parodytų bent pastangas padėti. Ir aš, nors ir negavusi pagalbos, iš jo kabineto išeičiau pakylėta. O dabar kokia nors net panagių neišsikrapštanti moterytė sau leidžia rėkauti ant manęs, nes ji mat užima specialistės pareigas.
Visa tai atima labai daug jėgų. Net prie Kalėdų ar Velykų stalo susėdę neišvengiame kalbų apie ūkio problemas.
Dukra studijuoja užsienyje. Tikėjausi sugrįš, kartu plėtosime verslą. Tačiau abejoja, ar grįžti, matydama, kaip aš turiu kovoti. Mūsų vaikai užsieniuose įgyja kitokios bendravimo patirties. Grįžus į Tėvynę šokiruoja, jog Lietuvoje žmogus visiškai neturi vertės.
– Ar visuomet taip yra?
– Nepasakyčiau, jog šimtu procentų. Iš tiesų ir Savivaldybėje yra geranoriškų specialistų, pozityviai žiūrinčių į ūkį ir verslą. Daug gerų žmonių aplink. Bet aš esu kovotoja. Negaliu ramiai žiūrėti į negatyvius dalykus. Netyliu. Nes tylėjimas niekur neveda. O kasdienė kova, be abejo, vargina.
Kartais vargina ir prašalaičių smalsumas. Į ūkio teritoriją turėtų teisę įvažiuoti tik tie, kurie užsisakę rančą ir mūsų paslaugas. Tačiau kartais per dieną užsuka net po septynis smalsuolių automobilius. Mes neišvarome, jei žmonės nusiteikę geranoriškai, nors kartais nejaukiai jautiesi prieš nepažįstamus apsirengęs darbiniais rūbais.
Deja, pasitaiko atvažiavėlių, kurie agresyviai reikalauja suteikti informaciją apie bizonus tarsi tai būtų koks valstybinis zoologijos sodas. Mes neimame mokesčio už pažiūrėjimą į gyvūnus. Todėl neprivalome jų rodyti ir apie juos pasakoti. Nors ir neatsiribojame nuo žmonių. Tik norėtųsi daugiau nuovokumo.
Šalia įstatymo dar reikia ir žmogiškumo
– Kiek supratau, Lietuvoje neįgyvendintas svajones realizuosite užsienyje.
– Taip susiklostė įvykiai. Nėra vietos plėtrai. Čia per maža rinka. Žmonės neturi pinigų egzotikai. Bizonai, aišku, ir toliau ganysis čia, Lopetiškėje.
Galbūt aš kai kam atrodau nuolat dejuojanti. Iš tiesų nedejuoju. Dirbame. Banda plečiasi. Viena bizonė atsivedė dvynukus. Tai retas atvejis net Amerikoje. Dabar jau turime apie aštuonias dešimtis gyvūnų. Dalį jų skerdžiame.
Pasidairyti po ūkį ir paragauti bizonų mėsos atvažiuoja NATO kariai, ambasadų darbuotojai ir kiti į Lietuvą užsukantys užsieniečiai. Sulaukiame ir nemažai lietuvių, neabejingų naujiems potyriams...
Gaila, bet Lietuvoje prastai sprendžiamos smulkaus ir vidutinio verslo problemos. Orientuojamasi į stambius užsienio investuotojus. Bet nesuvokiama, kad užsienietis visuomet sieks tik sau naudos. Juk geriau plėtoti savo smulkųjį ir vidutinį verslą, kurti darbo vietas. Žmonės uždirbs pinigų – turėsime vartotoją.
– Kaip manote, kodėl taip nedaroma?
– Matyt, dar turi pasikeisti kelios generacijos, kol pasikeis žmogus. Jeigu valdininkas vienoje vietoje užsisėdi 20 – 30 metų, vadinasi, tiek pat laiko laikomasi jo vieno nuomonės, taikstomasi su jo charakteriu, o kartais ir su neprognozuojamomis keistenybėmis arba nekompetencija. Pulkelį valdininkų kausto baimė. Jie tik ir dairosi į visas puses, ar negresia pavojus. Kiti itin saugūs jaučiasi savo vietose. Klientams drasko akis.
Nepykstu ant jų. Kartais tų žmonių savotiškai net gaila. Bet gaila ir Lietuvos. Šalia įstatymo dar reikia bent trupinėlio žmogiškumo. Valdininkas turėtų bent parodyti susidomėjimą verslininko problema. Deja, dažniau trinkteli durimis po nosimi. Dažniausia jaučiuosi kalta, kad čia atvažiavau ir pradėjau verslą. Tas jausmas ir buvo spyris, privertęs galvoti apie pokyčius.
– Kaip pagerinti verslo sąlygas Lietuvoje?
– Pirmiausia labiau pasitikėti verslininku. Juk išlaikyti verslą labiausiai suinteresuotas jis pats. Kartą nusivylęs klientas pas jį daugiau nesugrįš. Klientas yra pagrindinis verslininko tikrintojas.
Suprantu, jog turi būti ir tikrintojų. Tačiau tikrinant vėlgi reikia daugiau žmogiškumo ir logikos. Juk tikrintojas kas valandą prie verslininko nepastovės. Jeigu žmogus nesiplauna rankų išėjęs iš tualeto, tikrintojas jo to daryti tikrai neįpratins.
Griežta tvarka garsėjančioje Vokietijoje ir tai viskas paprasčiau. Daugiau pasitikėjimo verslininku. Gal todėl, kad ir verslininkai ten ne tokie nuolaidūs. O mūsų lietuviai – per naivūs, per geri.
BIZONAI: Išsiplėtus bizonų bandai, gyvūnus jau galima skersti, todėl ieškoma verslo plėtros galimybių.
IŠEITIS: Bizonų ūkio šeimininkė Audra Schelenz verslo plėtros galimybes mato tik Vokietijoje.
VILTYS: Prieš kelerius metus Audra Schelenz turėjo daug vilčių ir optimizmo.
EGZOTIKA: Audra Schelenz svajojo šalia bizonų ganyklų įkurti kaubojų miestelį. Tačiau Kelmės miestui atėjus iki Lopetiškės kaimo, miesteliui nebeliko vietos.
Autorės nuotr.