Biržietė savo meilę gyvūnams pavertė darbu

G. Žalinkevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.
„Man patinka būti apsuptai gyvūnų. Jaučiu iš jų sklindančią labai gerą energiją, gyvūnai mane ramina,“ – sako G. Žalinkevičiūtė
Prieškalėdiniu laikotarpiu žmonėms būdinga atsiverti: vieni atveria savo spintų ir spintelių duris, dalindamiesi su nepasiturinčiaisias maistu, drabužiais ir kitu gėriu, kiti atveria namų duris senam giminaičiui ar bičiuliui, kuris šventes ir vėl planavo sutikti vienas. Tretiems šiuo laiku prabunda noras padaryti gerą darbą ir į savo šeimą priimti naują narį – gyvūną iš prieglaudos. Prasidėjus gruodžiui gyvūnų prieglaudų slenksčius mindžioja vis daugiau svečių, norinčių suteikti kažkam naujus namus. Tačiau tie, kurie jau kreipėsi į vieną didžiausių prieglaudų „SOS gyvūnai“, žino, kad Kalėdas jų augintiniai visada švenčia čia ir į naujus namus nekeliauja. Apie prieglaudos taisykles, gerus darbus ir meilę kiekvienam augintiniui kalbamės su biržiete Gintare Žalinkevičiūte, kuri į Vilnių atvyko visai nežinodama, kaip netikėtai pasisuks jos gyvenimo kelias ir karjera.

Akis atvėrusi savanorystė

Ar rinkdamasi profesiją jau žinojai, kad dirbsi su keturkojais?

Tikrai ne. Jie į mano gyvenimą atėjo visai netikėtai. Baigusi „Aušros“ vidurinę mokyklą, sostinėje įstojau mokytis turizmo ir viešbučių administravimo. Tik taip jau susiklostė, kad šitoje srityje padirbau vos dvi savaites. Aiškiai supratau, kad tai – ne mano kelias. Tada pradėjau savanoriauti gyvūnų prieglaudoje ir nuo to laiko jau neįsivaizduoju savęs niekur kitur. Pradžioje dirbau kaip padėjėja veterinarijos klinikose, nes neturėjau nei veterinarinio išsilavinimo, nei reikalingų žinių. Tačiau prieš trejus metus tapau prieglaudos, kurioje savanoriavau, darbuotoja. Dabar visu tempu dirbu „SOS gyvūnai“ keturkojų prižiūrėtoja.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/