Biržiečių svajones geriausiai žino Kalėdų senelis

Gra­ži­nos DA­GY­TĖS nuo­tr.
Bir­žie­čiai Ka­lė­dų se­ne­liui ir jo pa­ly­dai iš­sa­kė sa­vo troš­ki­mus ir no­riai fo­tog­ra­fa­vo­si kar­tu.
Prie pa­grin­di­nės mies­to eg­lės gy­ven­to­jai Ka­lė­dų se­ne­liui at­vi­rai iš­sa­kė sa­vo sva­jo­nes.

Be­lauk­da­mi Ka­lė­dų šven­čių bir­žie­čiai mė­go pa­si­vaikš­čio­ti prie eg­lu­tės. Prie jos daž­nai fo­tog­ra­fa­vo­si mies­to sve­čiai ir iš už­sie­nio ar Lie­tu­vos did­mies­čių su­grį­žu­si jau­no­ji kar­ta. Žmo­nės „Bir­žie­čių žo­džiui“ džiau­gė­si, kad ret­kar­čiais šven­ti­nė­je vie­to­je šį­met bu­vo ga­li­ma su­tik­ti ir Ka­lė­dų se­ne­lį su jį ly­din­čio­mis dviem gra­žuo­lė­mis – Snie­guo­le ir Nykš­tu­ke.

Vie­ną šeš­ta­die­nį Snie­guo­lė bu­vo itin sma­gi ir vis klau­si­nė­jo mies­tie­čių, ko­kių pa­gei­da­vi­mų jie tu­ri Se­ne­liui. Tei­sę iš­sa­ky­ti no­rus tu­rė­jo ne tik vai­kai, bet ir suau­gu­sie­ji. Kas gar­siai troš­ki­mus dės­tė, kas Se­ne­liui į au­sį šnabž­dė­jo. Pa­ly­da kruopš­čiai už­ra­ši­nė­jo kiek­vie­ną pa­gei­da­vi­mą ir ža­dė­jo ne­pa­mirš­ti nė vie­no žo­de­lio.

Bir­žie­čiai sa­kė sau ir ki­tiems lin­kin­tys svei­ka­tos, lai­mės, ra­my­bės, drau­giš­ku­mo, tvir­ti­no trokš­tan­tys, kad kraš­tie­čiai la­biau vie­ni ki­tus su­pras­tų, ma­žiau ap­šne­kė­tų. Sva­jo­jo, kad Bir­žai gra­žė­tų, į juos grįž­tų jau­ni žmo­nės, gau­sė­tų tu­ris­tų, val­džia rū­pin­tų­si kraš­to ger­bū­viu ir t.t..

Klau­sę­si Se­ne­lio ir Snie­guo­lės, su jais bend­ra­vę bir­žie­čiai džiau­gė­si, kad šie per­so­na­žai į aikš­tę prie eg­lu­tės atė­jo pa­si­ruo­šę, o ne tik „iš rei­ka­lo“. Snie­guo­lė praei­nan­čius vi­lio­jo ir ste­bi­no ge­ros poe­zi­jos skai­ty­mu.

„Bir­žie­čių žo­dis“ iš­siaiš­ki­no, jog Ka­lė­dų lau­kian­čių­jų no­rus iš­pil­dy­ti ža­dė­jo ko­man­da iš Bir­žų kul­tū­ros cent­ro Bo­ri­so Dau­gu­vie­čio teat­ro.

Šiuos ar­tis­tus grei­čiau­siai bir­žie­čiai dar iš­vys prieš Nau­juo­sius me­tus, o gal net pa­si­kvies į na­mus.

Kai ku­rie mies­tie­čiai ste­bė­jo­si, ko­dėl Se­ne­lis su pa­ly­da aikš­tė­je šmaikš­tau­ja, kai žmo­nės baž­ny­čio­se ar ren­gi­niuo­se. Ir siū­lė atei­ty­je su­si­ti­ki­mų lai­ką iš­min­tin­giau pa­de­rin­ti, kad ak­to­rius iš­vys­tų gau­ses­nis žmo­nių ra­tas. Tuo esą tu­rė­tų pa­si­rū­pin­ti Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Švie­ti­mo, kul­tū­ros ir spor­to sky­rius.