Naujausios
SOCIALINIS REPORTAŽAS
Bevaisės pliuso paieškos
Akmenės rajone kas penktas darbingo amžiaus žmogus šiandien neturi darbo. Darbo alkis Akmenės kraštą kankina labiausiai iš visų apskrities rajonų. Atlikome socialinę apklausą — kas gero šiandieninėje Lietuvoje, Akmenės krašte po 20 nepriklausomybės metų? Nuoširdžiai ieškojome pozityvių nuomonių ir gerų žodžių apie gyvenimą Akmenėje, Lietuvoje. Buvome tikrai sukrėsti — vien ilgas, juodas minusas. Žmones iškankino darbo alkis, pinigų stygius, neviltis ir dėl šiandienos, ir dėl rytdienos.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Nedarbo eilėje — kas penktas
Naujosios Akmenės centrinėje aikštėje prie bankomatų nutįsusios ilgos eilės. Lūkuriuoja darbingo amžiaus žmonės. Teikia vilties, kad žmonėms nėra jau taip blogai, jeigu turi pinigų.
„Pašalpas pervedė, užtat ir stovime ubagų eilėje“, — numoja ranka vyras.
Kita moteris sako norinti paimti pinigų iš dukros banko kortelės. Turėjo pervesti vaiko pinigus — 52 litus. Tai vienintelės jaunos moters pajamos. „Nenoriu net kalbėti, kaip gyvenam“, — užsidengia delnu akis moteris.
Akmenės darbo biržos direktorius Algis Rudys be popieriaus atsimena nedarbo lygį Akmenės rajone — 18,84 procento. Beveik kas penktas darbingo amžiaus žmogus.
Akmenę nedarbu lenkia tik Ignalinos rajonas, kur bedarbių 18,9 procento. Per 18 procentų nedarbo lygį jau perlipo Vilniaus, Druskininkų ir Mažeikių rajonai.
Nutarėme atlikti socialinį eksperimentą — surasti, ne kas blogo, o kas gero šiandieniniame Akmenės krašte.
„Ar vogti eisi?“
Prie kebabų kiosko centrinėje miesto aikštėje Vasia prisistatęs vaikinas sako nebegyvenąs Naujojoje Akmenėje. Jis emigrantas. Parvažiavo trumpam į gimtinę, aplankyti močiutės. Kodėl emigravo?
„O ką daryti Akmenėje? Vogti eiti?“ — nustebęs klausimu Vasia.
Iš pradžių iš Naujosios Akmenės dvidešimtmetis buvo išvažiavęs laimės ieškoti į Klaipėdą. Dirbo, bet ekonominė krizė vaikiną greitai išstūmė ir iš Klaipėdos. Teko daiktus krautis į Angliją.
Ten jau gyveno keturiasdešimtmetė jo mama.
Vaikinas Anglijoje dirba fabrike prie bananų.
„Darbas nesunkus, o pragyventi galima. Grįžęs į Akmenę mėnesį galiu nieko nedirbti — užtenka Anglijoje uždirbtų pinigų. Galiu sau grįžęs viską čia leisti“, — pasakoja vaikinas.
Liko butas Naujojoje Akmenėje. Vaikinas su mama siunčia močiutei pinigų, kad ši turėtų susimokėti už komunalines paslaugas.
Kai pagerės ekonominė situacija Lietuvoje, Vasia, nedvejoja, grįš atgal į Akmenę: „Čia mano šalis, aš čia ir gyvensiu. Aš myliu Lietuvą. Bet daugelis, pajutę gerus pinigus Anglijoje, apie grįžimą į Lietuvą net nebegalvoja“.
Vasia teisus, Akmenėje nesutikome jaunų žmonių, kurie būtų likę čia gyventi. Kalbinome dar kelis, bet ir jie grįžę tik laikinai pasisvečiuoti iš anglijų, airijų, švedijų.
Ką vaikinas mato gero šiandieninėje Lietuvoje?
„Juokaujat? Nieko“, — nustemba vaikinas. Vienas nulis Lietuvos nenaudai.
Darbas — Darbo biržoje
Trys vidutinio amžiaus vyrai sėda į automobilį.
„Aha turim darbo, — juokauja vyrai. — Darbo biržoje! Radot ko paklausti Akmenės gyventojų“. Du iš jų laikinai grįžę iš darbų Norvegijoje. Trečiasis, dar keturiasdešimties neturintis Vidmantas, dar laikosi Naujojoje Akmenėje.
Gyvena bute. Už butą gauna kompensaciją — išsigelbėjimas.
„Baisiausia, kad žmonės masiškai nebeturi darbo. Nėra darbo, nėra ir gyvenimo. Skurdas. Jei ne žmonos alga — tragedija būtų. Sunku, kai dar nė keturiasdešimties neturi, esi sveikas, o darbo nėra“, — valosi lietaus lašus nuo kaktos Vidmantas.
Na negi nieko gero šiandieninėje Lietuvoje, negi viskas tik blogai?
„Nebeklausinėkit tokių vėjų. Kas čia bus gero eiliniam žmogui? Nenustebčiau, jeigu už orą, kuriuo kvėpuojam, mokesčius imtų“, — nejuokauja Vidmantas.
Vidmantas kol kas nesiruošia emigruoti.
„Galvojat, kas nors užsieniuose laukia? Jeigu nori būti baltu negru — gali važiuoti. Ir čia blogai, ir ten ne pyragai“, — neslepia Vidmantas.
Penkeri metai be šeimos
Kęstutis Antanaitis jau penkeri metai gyvena užsienyje, dabar — Danijoje, anksčiau — Suomijoje. Be šeimos. Žmona su mažyliu gyvena Naujojoje Akmenėje. Kęstutis parvažiavo trumpam. Jis į Lietuvą, pas šeimą, grįžta kas du tris mėnesius.
„Nebegalėjau išgyventi čia, ką gali iš minimumo jauna šeima? Teko aukotis“, — sako Kęstutis. Jo auka ypač brangi, nes ištisus mėnesius nemato šeimos, siunčia į Lietuvą tik pinigus.
Danijoje darbas nelengvas, bet pragyvena iš uždirbtų pinigų visa šeima.
Kęstutis norėtų gyventi Lietuvoje, bet negali, nes iš darbo Lietuvoje tik skurstų. „Jeigu galėčiau išgyventi Lietuvoje, tikrai niekur nevažiuočiau, čia šeima, giminės. O ten aš — vienas. Traukia neapsakomai į Lietuvą, pasiilgstu šeimos“, — pasakojo trisdešimtmetis vyras.
Kas gero Lietuvoje? „Nieko“, — atsidūsta Kęstutis.
Vyras iš uždirbtų užsienyje pinigų Naujojoje Akmenėje pirko du butus, sodą. Viename bute gyvena žmona su vaiku, kitą — norėtų nuomoti.
„Norim butą parduoti. Pirkome už 50 tūkstančių litų, uždirbtų sunkiai, be šeimos, užsienyje, o dabar penkis tūkstančius litų besiūlo ir tai niekas neperka“, — pasakojo Kęstutis.
Nereikalingi
Penkiasdešimt devynerių Kazimieras Šikšnas tik numoja ranka, kai paklausiame, kas gero šiandieninėje Lietuvoje, gimtojoje Naujojoje Akmenėje.
„Juokaujat gal? Gero... Genocidas! Žmonės Lietuvoje niekam nereikalingi. Jeigu darbingas žmogus negali gauti darbo, koks čia gyvenimas? Baisu būti nereikalingam. Manot, malonu stovėti Darbo biržoje ir gauti pašalpą? Darbo žmogui Lietuvoje nieko neliko — konteineriai“, — įsikibęs į dviračio ragus pykteli Kazimieras.
Dar vienas taškas Lietuvos nenaudai.
Kazimieras ir Darbo biržos pašalpos nebegauna, tik socialinę pašalpą — 315 litų per mėnesį. Žmona seniai bedarbė.
Kazimieras — statybininkas. Dar prieš kelerius metus dirbo bokštinio krano mašinistu, statė Klaipėdoje, Nidoje, Juodkrantėje, Vilniuje.
Grįžo iš emigracijos į vargą
„Neieškokit ir nerasit žmogaus, kuris pasakytų ką nors gero. Bedarbystė didelė, miestas mažas, verslo mažai. Gamyklos stovi. Apie darbą Akmenės krašte jau net nebepatogu klausti, tai neliečiama tema“, — sako metus bedarbe esanti penkiasdešimtmetė Sniegena Šležienė.
Visas išsigelbėjimas — vyro alga. Sumoka už butą, o gyvena už trupinius. „Žmonės Akmenėje labai įsiskolina už butus. Labai daug nemokių šeimų ir tokių vis daugėja“, — pasakojo Sniegena.
Moteris kalbėjo apie tai, kad Akmenės kraštas, jei tik kokia krizė — giliausiai iš visos Lietuvos krenta į nedarbo duobę.
Sniegena krimto emigranto duonos, su vyru trejus metus gyveno ir dirbo Anglijoje. „Nebe tas amžius, kad gyventumei svetimuose namuose. Užsidirbom, tik dėl to ir važiavom, bet ilgiau užsibūti nebenorėjom. Grįžom, nes prieš porą metų Akmenė buvo atsigavusi, darbo buvo atsiradę. O dabar vėl duobė“, — sakė Sniegena.
„Bijai susitikti ir su draugais“
Akmenėje gyvenanti Vilija skuba į darbą. Darbas laikinas — Akmenės globos namuose. Viešųjų darbų gavo keliems mėnesiams. Ilgai buvo bedarbė.
„Leki, skubi, o kas iš to? Gavau laikiną darbą — džiaugiuosi, bet jis tuoj baigsis ir vėl prie mezginio“, — juokiasi Vilija.
Ji užsidirba litą kitą megzdama rankomis pagal užsakymą, padeda kas paprašo ūkyje.
„Gerai, kad esu optimistė. Jeigu negalvoju, kaip išgyventi. Net su draugais pasėdėti nebegaliu sau leisti. Nėra už ką“, — pasakoja Vilija.
„Šlapiankos“ nepriklausomybė
Ventos miestas, iki emigracijos bangos 2001 metais skaičiavo beveik 3000 savo gyventojų.
„Ventoje žmonių knibždėte knibždėdavo, o dabar — tušti niekam nereikalingi namai deginami. Bėga žmonės, nes čia nebeišgyvena“, — rodydamas į neseniai degusį daugiabutį medinį namą Ventos upės pakrantėje sako Vladas Dačkauskas, 55— erių Ventos gyventojas.
Lygiai toks antrasis dviejų aukštų medinukas daugiabutis — išdaužytais langais liudija Vlado žodžius.
„O tie, kas likom Ventoje — vargstam, ką čia daugiau bepridursi“, — numoja ranka Vladas.
Jis dirba Ventos pensione elektriku, į rankas gauna apie 650 litų. Gyvena daugiabutyje. Mokesčiai už butą žiemos mėnesiais — beveik 600 litų. Kas lieka?
Sūnus mokosi Šiaulių kolegijoje. Tėvai moka už buto nuomą — 200 litų be komunalinių patarnavimų. „Reikia ir maisto įduoti, ir kapeiką įdėti“, — skaičiuoja Vladas.
Vyras tikina, kad „prie ruso“ buvo daug geriau. Geriau tuščios lentynos?
„Užteko tos šlapenkos. Kas kad dabar lentynos prikrautos, kad “perkamųjų“ (pinigų — red. past.) nėra. Anksčiau žuvies kilogramas 50 kapeikų, dabar 12 litų. Dujos žmogui kainuodavo 90 kapeikų. Trijų asmenų mūsų šeima mokėdavo 2 rublius 70 kapeikų. Vaikui darželis kainavo 12,5 rublio. Duona — 20 kapeikų. Radai tuščią butelį, nuėjai į parduotuvę, išsikeitei į duonos kepalą“, — skaičiavo Vladas.
O ką gero apie šiandieną gali pasakyti Vladas?
„Nieko. Tik pavadinimas — laisvė. Džiaugiasi, kad atsivėrė sienos — gali išvažiuoti, kur nori. Mums tos sienos kaip buvo uždaros, taip ir liko. Jau kokie dvidešimt penki metai, namai — darbas, parduotuvė. Kojos niekur nebuvau iškėlęs, nes nėra už ką“, — ranką prie širdies pridėjęs sako vyras.
„Baisiausia, kad krito gamyklos, dabar tik stulpai beliko iš tokios stiprios Ventos silikatinių plytų gamyklos. Suardyta pramonė — darbo žmonės nebeturi. O pamažu pasikeitė ir pačių žmonių požiūris į darbą — kam dirbti už kelis šimtus litų, jeigu gali gauti pašalpą? Tragedija“, — imasi už galvos Vladas.
Akmenė šiandienai deda minusą.
NAMAI: Ventos daugiabučiai, anksčiau knibždėte knibždėję žmonių, liko tušti ir niekam nereikalingi. Žmonės masiškai emigruoja.
GAMYKLOS: Ventos silikatinių plytų gamykla neveikia. Per žiemą nerūksta ir kitų Akmenės rajono gamyklų kaminai.
OPTIMIZMAS: Akmenėje gyvenanti Vilija sako esanti optimistė, nes gavo laikino darbo.
BIRŽA: „Dirbu Akmenės darbo biržoje“, — nelinksmai juokauja nė keturiasdešimties neturintis bedarbis Vidmantas.
EMIGRACIJA: Kęstutis Antanaitis penkerius metus dirba užsienyje, ilgisi Naujojoje Akmenėje gyvenančios šeimos, bet priverstas dirbti svetur, vienas, be šeimos, kad galėtų išgyventi.
DARBAS: Kazimieras Šikšnas sako, kad be darbo žmogus yra niekam nereikalingas.
„ŠLAPIANKA“: Vladas Dačkauskas, gyvenantis Ventoje, sako, kad geriau tarybinė “šlapianka“, nei dabartinės nukrautos lentynos, nuo kurių ne ką begali nusipirkti.
Jono TAMULIO nuotr.