Naujausios
Iš aukštaitiškos gryčelės ir ulytėlės
Nuoširdūs žodžiai byra gausiai — Leonardas minčių lietaus nestokoja. Apie savo šeimos lizdą, Nemunėlio Radviliškį, jis pradeda kalbėti nuo savo mamos. Elvyra Čygaitė — Rinkevičienė, 1939 m. gimusi Parupės kaime, 1957 m. baigusi senąją Nemunėlio Radviliškio mokyklą, antrąją jos laidą, šeimą sukūrusi Kaune, kur ir gimė Leonardas, yra žinoma ir gerbiama Kauno technologijos universiteto chemijos dėstytoja, kelių chemijos vadovėlių moksleiviams bei studentams autorė, buvusi KTU Neorganinės chemijos katedros vedėja.
„Kalbėti apie mamą galiu daug ir ilgai — tai labai šviesi asmenybė, be galo širdingas žmogus. Vadinu ją mamute, taip, kaip ji vadindavo savo mamą, mano babutę Emiliją Čygienę. Visa Čygų giminė tokia — su žmonėmis ir dėl žmonių. Prigimtimi esu kaunietis, bet savo tėvyne, tėviške laikau Nemunėlio Radviliškį ir jo apylinkes, taip svarbias ir brangias mamutei — Jasiškius, Parupę. Mano mamos tėvai Emilija ir Petras Čygai savo namuose kūrė nuostabią atmosferą — tai buvo tikra, lietuviška, valstietiška, dora ir sąžininga būtis. Babutė Emilija Čygienė yra kilusi iš Jasiškių, senelis Petras — iš Kalimbetiškio. Čia pat — žymiųjų Šernų giminės sodyba. Mes, anūkai, vasarodavom pas senelius ir aš iki šiol branginu tas akimirkas, nors senelių jau keli dešimtmečiai nebėra. Bet mūsų giminėlas dvasiniai saitai yra čia, Šiaurės Lietuvos pakrašty, kur senelių ir vaikaičių šeimos iki pat 1970 m. rinkdavosi pasibuvoti, pavasaroti, patalkavoti, paūturiuoti. Ypač skambios dainos nuo Čygų gryčios gonkelių liejosi Nemunėlio ir Apaščios krantais per Jonines, Julines, Petrines ir Emilines. Tuomet keturi broliai Čygai — senelis Petras ir jo brolaliai Julius, Martynas ir Jonas — su žentais, dukrom ir mumis — pypliais anūkais ir anūkėm — užtraukdavo taip, kad aidas sklido iki pat Dauguvietynės ir Germaniškio bei Skaistkalnės. Mano tėvai, ačiū Dievui, abu dar gyvi, nugyveno taurų ir gražų gyvenimą. Mama Elvyra ir tėtis Leonardas, kilęs iš Panemunės ir augęs Šakiuose, ilgametis KTU Elektrotechnikos fakulteto dėstytojas, savyje neša tą pokarinės kartos taurumą, tikrąjį šviesos ir santaros pojūtį, o jų akyse per visą amžių atsispindi betarpiškai patirti karo baisumai ir iki šiol pasaulį jie mato per šiuos išgyvenimus“, — jautriai pasakoja L. Rinkevičius.
Šiauriausioje Lietuvos seniūnijoje iki šiol populiarios Čygų, Natkų, Žemaičių, Šernų pavardės Leonardo sąmonėje yra likusios kaip tvirtų bendruomeniškų ir giminiškų saitų siejamų žmonių ratas. Iš pašnekovo senelių pusės yra kilusių taurių, visai Lietuvai nusipelniusių asmenybių. Profesorius Jonas Čygas, Leonardo senelio Petro Čygo brolis, yra vienas iš Lietuvos veterinarijos akademijos steigėjų. Močiutė Emilija, kilusi iš gausios Natkų ir Žemaičių giminės, giminiuojasi su Šernais, iš kurių yra kilęs Nepriklausomybės akto signataras Jokūbas Šernas, jo brolis kunigas Adomas Šernas, į lietuvių kalbą įskiepijęs žodį „nepriklausomybė“, ir kadaise supiršęs būsimus Leonardo senelius — savanorį, Lietuvos laisvės kovų dalyvį Petrą Čygą ir kuklią, darbščią, be galo drovią ir kantrią Jasiškių kaimo merginą Emiliją Natkaitę. Šernų giminės vaikaitis pastorius Tomas Šernas — šiandien visai Lietuvai žinoma asmenybė, Medininkų tragedijos liudytojas. Otono Šerno, ilgamečio Biržų pašto viršininko, ir Albinos Šernienės, vaistininkės, šeima tuomet mažamečiam Leonardui, iš Kauno su tėvais atvykusiam vasarot į Nemunėlio Radviliškį, asocijuojasi su kelionėmis į Latvijos pajūrį. „Saulkrastai man iki šiol yra saldus saulės kraštas, o ryšį su šia vieta jaučiu būtent per dėdę Otoną ir tetą Albiną Šernus. Mano močiutė daugelį metų, ir gūdžiausiais pokario laikais, vežimu pro Skaistkalnę ir baugius pokario Bauskės apylinkų miškus vykdavo į Rygos turgų apsipirkti ir prekiauti savo ir kitų Nemunėlio Radviliškio ūkininkių pagamintu sviestu bei kitais produktais. Kuomet babutė latviškai užtraukdavo „un skukes puķes plūc un sprauž pie krūts“ — kokiais 1975-1980-ais — jos balse vis virpėjo tas anų laukų Nemunėlio radviliškiečių ilgesingas nerimas ir kantrus, darbštus, šviesus pasišventimas gyvenimui. Ir man tas kelias, vedantis į Nemunėlio Radviliškį ir dar toliau — Latviją ir iš jos — Namo yra emociškai giliai įsirėžęs. Vaikui man tai atrodė kaip dalykai visai iš kitos orbitos. O vėliau, jau suaugusiam — kaip kelias pas savus. Niekuomet nepamiršiu, kaip 1991 m. rugpjūčio pabaigoj, kuris per sovietų pučą Maskvoje buvo toks kraupiai neramus, laivu iš Švedijos grįžom į Rygą. Kaukėtiems omonininkams iškrėtus laivą ir visus keleivius, ankstų sprangų rytmetį iš Rygos uosto ilgai kulniavau iki autobusų stoties. Iš Rygos „žiauriai“ (tikrąja šio žodžio prasme) norėjau lėkt namolio, į Lietuvą. Deja, autobusas į Kauną išvyksta tik vakare. Žiūriu į tvarkaraštį, gi autobusas į Biržus — juk tai Namo! — jau visai tuoj, už trijų valandų. Įsėdau į Biržų autobusą, privažiavus Skaistkalnę bei Germaniškį ir pasukus Nemunėlio Radviškio pusėn, pajutau, kaip giliai suspaudė širdį ir gerklę — jau Namie! Nusisukau veidu į autobuso langą, o ašaros pasipylė, kaip vaikui, su pasikūkčiojimais. Autobuso pakeleiviai sužiuro, koksai čia zenkis apsižliumbė, bet nebuvo jokia gėda žliumbti... Toks tas tėviškės, motiniškės, kaip ją vadinu, emocinis pajautimas grįžti namo į Nemunėlio Radviliškį savo senelių ir tėvelių keliu iš Rygos. Panašiai jaučiuosi ir dabar, vykdamas į Biržų kraštą iš Kauno — jau ties Panevėžiu esu tarsi namie. Panašų jausmą patiriu vykdamas ir į zanavykų kraštą, į Šakius, į savo tėtės vaikystės ir jaunystės vietas. Tėviškė — tai ne turtai, ne palikimas, o pašaukimas. Gal dėl to visuomet, atvykus į Nemunėlio Radviliškį, norisi dainuoti. “
Apie dainavimą su Leonardu kalbėsime šiek tiek vėliau, o dabar jo klausiu, kas sukūrė ir kuria tą tėviškės ryšį žmogui, gimusiam kitoje vietoje.
„Nėra jokių gilesnių politologinių ar sociologinių paaiškinimų ryšiams su tėviške, nei tie pajautimai, kuriuos atsinešame iš senelių kartos. Man viskas yra atėję ir gyva iki šiol iš tos aukštaitiškos gryčelos ir ulytėlės Nemunėlio Radvilišky, iš tos 1940-1960 m. kartos, kuri, ištvėrusi karą ir pokarį, pratęsė ir kūrė tą Lietuvą, kurioje šiandien gyvename mes ir mūsų vaikai. Lietuva vis dar yra ant to tvirto ir gilaus pamato, kurį pastatė lietuviška tarpukario mokykla, mūsų mamos ir tėveliai yra šios mokyklos auklėjimo vaisiai. Ta mūsų mamų ir tėvelių karta, praėjusi karą, pokarį, ir iškeliavusi su visomis to laikmečio negandomis toliau mokytis ir kurti gyvenimą į Kauną, Rygą, Šiaulius, Vilnių, Klaipėdą, o kiti — į savuosius Biržus, Rokiškį, Kupiškį, Vilkaviškį, Kėdainius, Raseinius ir kitur. Tai yra tie žmonės, iš kurių mes dar turime progą mokytis. Tai, kas yra tikra lietuviška mokykla, kas yra tokios mokyklos socialinis modelis, kaip pavyzdį visuomet pasakoju apie savo mamutės antrąją senosios Nemunėlio Radviliškio mokyklos laidą. Tą mokyklą tuometiniai 10-čiai, per darganas atbridę iš aplinkinių kaimų ir viensėdžių, savomis rankomis statė, o vėliau joje patys mokėsi iš to meto šviesuolių mokytojų, o ir patys vieni kitus mokė. Mamutės klasė bendrauja, bičiuliaujasi iki šiol, tiesa, klasės draugų kasmet vis mažiau ir mažiau... Bet mamos klasės susitikimai, vykstantys kas penkeri metai, būna tokie šviesūs ir jaukūs, į juos vykstu, o ir kiti anūkai bei vaikai tą daro, ne iš pareigos, o iš begalinio malonumo būti su tais žmonėmis. Ten atsispindi visas Lietuvos bendrabūvis, susikalbėjimas, susiklausymas, susidainavimas. Tikiu, kad visa socialinė Lietuvos bendrabūvio sandara, audinys, kuris padėjo pamatus Baltijos keliui, yra iš mūsų senelių ir tėvų, iš tų laikų ir gyvenimo būdo, kai po dienos darbų visi dainuodavo, švęsdavo, bendraudavo. Tai buvo pats tikrasis kaimyniškas, giminiškas santykis, tas, sakyč, aukštaitiškas bendravimo būdas. Viso to galima išmokti tik gyvenant kartu su savo seneliais. Taip, suprantu, kad šitokia pasaulėžiūra ir pasaulėjauta ganėtinai idealistinė ir romantinė, kad tikras pasaulis, švelniai tariant, ganėtinai pikts ir nemielaširdings. Bet visą gyvenimą tikiu, kad vienintelis kelias šiam žmonių atšiaurumui įveikti ir išgyventi tokiame rūsčiame pasaulyje yra tas kantrumas, darbštumas, susikalbėjimas, susidainavimas ir bičiulystė, kurios visą gyvenimą mokiausi iš savo senelių ir tėvų. Iki šiol tikros šeimos ir giminės sampratą aš nešu savyje iš vaikystės. Savo tėvelius uoliai — beveik kiekvieną dieną — lankiau net ir karantino metu, kai to daryti lyg ir nebuvo galima. Tada, kai mums labiausiai sunku, mes kartu su mama ir tėčiu dainuojame liaudies dainas — tas, kurias traukdavo seneliai, jų kaimynai, visas kaimas... Iki šiol Nemunėlio Radviliškis man — santarvės ir bičiulystės vieta.“
Žmogus iš gretimo kaimo
Likimas L. Rinkevičių suvedė su iš Biržų krašto kilusiu menininku Jonu Meku. Aktyviai dalyvaudamas akademiniame gyvenime, Leonardas ne kartą lankėsi Amerikoje, o J. Meko kūrybą jis pradėjo skaityti dar prieš tai, apie 1992-1995 m.
„J. Mekas, Biržų krašta žmogs, mano akimis žiūrint, taip ir išlaikė grynuolišką Biržų krašto žmogaus tapatybę. Kai 1995-1999 m. rengiau savo daktaro socialinių mokslų disertaciją, šalia tokių Lietuvos išeivijos sociologų, kaip Vytautas Kavolis, atradau „kūrybininką“ J. Meką ir savose aplinkosaugos sociologijos studijose gilinausi į jo fluxus pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą. Dalyvaudamas Amerikoje sociologų ir aplinkosaugininkų kongresuose, į Niujorką pas J. Meką atskrisdavau iš Čikagos, iš Monrealio, iš Sietlo. Susitikus Manhetene jo įkurtame avangardinio kino Antropologijos archyve arba biržietiškai prisėdus prie alaus pintos su prancūzišku skrebučiu bare ant antros aveniu ir antros gatvės kampo“, Jonas, primerkęs akį, įžvalgiai fliuksusiškai tėkmiai pokštavo: „Šūdas — ne sviestas, Čikaga — ne miestas“... Ir tai pasakydavo taip natūraliai, kad iš karto būdavo aišku — tai žmogs iš gretima kaima, talpinantis savyje Biržų krašto Semeniškius ir pasaulio Niujorką... Jo metaforiškai įžvalgus kalbėjimas, pasakojimo būdas, kažkoks buvojimo tikrumas, bendravimas be jokios išankstinės naudos siekimo, negalvojant nei apie šlovę, nei apie pinigus, veikė magiškai. Mūsų bendravimas nebuvo dalykinis, veikiau paremtas svajokliškai čiurlioniška bičiulyste. Man imponavo jo gebėjimas gyventi kūrybingai, bet be patoso, išlaikant labai paprastą gyvenimo būdą ir esmę — pakanka ožkos sūrio, kaimiško kumpio ar dešros, vyno taurės, gero džiazo ir betarpiško, bičiuliško buvimo visame kame — čia ir dabar... Jo santykis su naujų modernybės vėjų besivaikančia visuomene išliko neatsiejamas nuo idiliško Semeniškių vaiko žvilgsnio, neišdarkytas jokių negandų, autentiškas ir natūralus. Branginu kiekvieną akimirką, praleistą su J. Meku, kiekvieną jo žodį, ištartį — tiesioginę ar laiškuose — jo žvilgsnį bei priegaidę. Jis man dar ypatingas ir tuo, kad yra iš senelių kartos, — iš gretimo kaimo — biržietiška maniera ragaujantis alų ir porinantis gyvenimo tiesas. Ir čia pat suvoki, — juk tai legendinė asmenybė, mūsų kartos kumyrų Džono Lennono, Joko Ono, Andy Warholo, Jurgio Mačiūno bendražygis ir bičiulis... J. Mekas buvo puikus kūrybininkas (filmininkas, kaip save vadindavo) ir nuo savęs pridurčiau — tinklaveikininkas. Galiu pasididžiuoti šiuo mano sumanytu lietuvių kalbos naujadaru „tinklaveika“. Jį prieš dvidešimtį metų pasiūliau, redaguodamas Manuelio Castellso trilogijos „Tinklaveikos visuomenės raida“ (dabar jau tapusios pasauline klasika) lietuvišką leidinį. J. Mekas turėjo nepakartojamą tinklaveikos polėkį, talentą pajusti žmones, suburti, suvokti bendrystės virpesius ir suvesti žmones į kūrybinį šio pasaulio pažinimo ir atspindėjimo vyksmą. Tik ne į planavimą ir valdymą — „tik nenorėkim nieko valdyt“, pabrėždavo J. Mekas. Tuo momentu, bendraujant, jis būdavo bičiulis, vyresnysis draugas ir sykiu kūrybininkas, kultūros tinklaveikininkas. Tik paskui mes suvokdavome, kad jis — didis mokytojas. Savo studentams dažnai cituoju J. Meką, o man pastarųjų metų geroji naujiena buvo ta, kad Biržuose įsteigtas brolių Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centras“, — atsiminimus apie J. Meką pasakoja L. Rinkevičius.
Metraščio rašymas
L. Rinkevičius aktyviai dalyvauja kultūriniame, muzikiniame gyvenime — nuo dainuojamosios poezijos iki kantri ir rokenrolo festivalių. Jis nelaiko savęs profesionaliu dainininku ar muzikantu — „dainuoju ir gitara groju mėgėjiškai, ypač ta prasme, kad iš to nevalgau duonos, nors kuriu ir muzikuoju jau nuo vidurinės mokyklos ir universiteto laikų“, — sako jis. Leonardo (arba Leo — kaip jį vadina bendražygiai) atliekami rokenrolai, kantri baladės, liaudies dainos skambėjo Niujorke ir Stokholme, Skapiškyje ir Nemunėlio Radviliškyje, Ternopolyje ir Kijeve, Brisbene ir Monrealyje, Tartu ir Rygoje.
„Lietuvių liaudies dainose yra viskas sudėta, jose viskas pasakyta. Taip ir matau senelį, sodriu biržietišku virpančiu baritonu traukiantį dainą „Aš par stiklą lungelį žiūrėjau, tu su kiiiituuuu kalbėjai“. Jau tiek metų senelio nebėra, jau tiek daug laiko jis nebedainuoja, o tas vaizdinys, garsas, tos akimirkos emocija tokia gyva! Senelio keliai 1919-1920 m., būnant Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanoriu, suvedė Šiauliuose su Kipru Petrausku. Anot K. Petrausko, mano senelis P. Čygas turėjo nuostabų balsą, jo liudijimu, jei būtų buvusios sąlygos, galėjo tapti puikiu operos dainininku. Man pačiam, kaip atlikėjui ir kūrybininkui, įtaką darė Virgis Stakėnas, Vytautas Kernagis, Vytautas Babravičius, Romas Lileikis. Esu nešiotojas visų tų dalykų, — nuo „Svajoklio“ iki Kancaro, nuo „autostrados iš sostinės į Kauną“ ir naujo ūkio „mazo“ — apie kuriuos dainavo šie dainiai. Teko dalyvauti įvairiuose dideliuose festivaliuose bei nedideliuose miestelių ir bendruomenių renginiuose, kuriuose jaučiu vykstant fliuksus, tuos energetinius mainus ir socialinius mūsų visuomenės klijus — tai SUSIkalbėjimas, SUSIdainavimas, SUSIgirdėjimas. Ir toks amplua man yra artimiausias. Džiaugiuosi, galėdamas tame vyksme dalyvauti, prie to prisidėti ir tuo dalintis. Man dainavimas ir baladžių bei kantriukų ir rokabilių kūrimas ir atlikimas, ypač lietuvių poetų eilėmis — tarsi metraščio rašymas“, — kalba L. Rinkevičius.
Nejučia pokalbio metu vis tiek grįžtame prie pradmenų, šaknų, esmės — aukštaitiškos gryčelos.
„Linkiu visiems suprasti, kokia vertybė yra galimybė gyventi taikoje, santaroje, gautoje iš senelių ir tėvelių. Mums visiems esminis iššūkis ir pareiga — stengtis taip gyventi. Iš senelių ir tėvų kartos paveldėjome taikiai, nors ir labai sudėtingai, subudavotą Lietuvą. Mūsų ir mūsų vaikų bei vaikaičių pareiga — ją išsaugoti ir darniai pratęsti. Ne išardyti ir perkurti, bet iš kartos į kartą tvariai pratęsti ir puoselėti šią bendrą budavonę. Praeitą savaitgalį dalyvavau „Santaros-Šviesos“ suvažiavime Plungėje, iš ten atsivežiau aiškią žinią, nekintančią daugelį dešimtmečių: stenkimės išgirsti ir susikalbėti, nekerštaukime, mokykimės vieni kitus suprasti ir atleisti, kurkime, statykime, puoselėkime atmintį. Grįžtu į Nemunėlio Radviliškį, savo dvasios namus, atvira širdimi. Myliu šį senelių kraštą ir jo žmones, tiesiog myliu — be sąlygų ir išskaičiavimų, kaip J. Mekas mylėjo savuosius Semeniškius. Kalbant sociologiškai, Parupė ir Nemunėlio Radviliškis yra mano ir mano mamos išplėstinė šeima. Šis giminės artumo jausmas — tarsi bendrystės giesmė, kuri dažnai yra daug iškalbingesnė ir giliau persmelkianti nei sekmadienio mišios...“
"Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje".
