Naujausios
Baltijos šalių oro erdvę padeda saugoti paukščiai
Šiaulių kariniame aerodrome kyla ne tik lenkų ir britų naikintuvai, bet ir treniruoti paukščiai iš Lenkijos. Sakalas Joerg, vanagas Mili, suopiai Usajn ir Bolt nuo kilimo-tūpimo tako nuvaiko vietos sparnuočius, keliančius grėsmę skrydžiams. Sakalininkui Michal Bien talkina ir šuo Šani. Lenkai – pirmieji misijos dalyviai, pasitelkę į pagalbą paukščius.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Darni komanda
Michal Bien į Šiaulius atvyko prieš mėnesį. Kiekvieną rytą jis su savo komanda – keturiais paukščiais ir šunimi – atvažiuoja į Lietuvos karinių oro pajėgų Aviacijos bazę.
Darnios komandos laukia treniruotės ir darbas – nuvaikyti kirus, žvirblius ir kitus vietos sparnuočius nuo kilimo-tūpimo tako. Lakūnams tai labai svarbu: iš pirmo žvilgsnio nekalti vietos paukščiai gali sukelti aviacijos katastrofą – įskristi į variklį, sugadinti naikintuvą.
Iš ryto į bazę automobiliu atskubėjęs sakalininkas vieną po kito ant trinkos ir lankų sutupdo paukščius.
Sparnuočius nuo skrydžio sulaiko virvelė, tik kalytė Šani laiminga zuja aplink, mėgaudamasi laisve. Ant smarkuolės liemenės pritvirtintas antsiuvas, žymintis Lenkijos vykdomą NATO oro policijos misiją. Vietoje nenustygstanti ketverių metų Šani – kurtsharas (arba vokiečių trumpaplaukis pointeris). Šios veislės šunys buvo išvesti medžioklei.
Sakalas Joerg įsitaiso ant Michal rankos, apmautos pirštine. Ant sakalo galvos užmaukšlinta mini kepuraitė. Ji trukdo matyti, tad paukštis ramiai ir kantriai tupi ant savininko rankų. Kai tik kepuraitė bus nuimta, sakalas akimirksniu šaus į orą sučiupti grobio.
Ant sakalo kojos pritvirtintas varpelis – jei paukštis užsižaistų laisve, varpelis išduotų, kur jis tupi.
Klauso boso
Prieš pakylant naikintuvams, sakalininkas su paukščiais ir šunimi atlieka paukščių žvalgybą. Jei paukščiai tupi žolėje, pirmasis pagal komandą skuodžia šuo. Jam įkandin Michal paleidžia sakalą ar vanagą. Prasideda medžioklė. Jei plėšrusis paukštis pačiumpa grobį, tai – jo laimikis.
Savo užduotį komanda turi įvykti prieš rytinę ir vakarinę naikintuvų treniruotę. Jei skrydis nevyksta – paukščiai tuo laiku treniruojasi.
Nors išdykęs šuo per treniruotę ir taikosi čiuptelėti sklendžiantį paukštį, rimtų pykčių komandoje nekyla. „Aš esu bosas, – šypsosi Michal. – Manęs klauso ir paukščiai, ir šuo.“
Komanda iš Lenkijos aerodrome pastebi ir konkurentus – situaciją stebinčius Lietuvos plėšriuosius paukščius.
Ratus kasdien suka paukštvanagiai, keletą kartų matė vištvanagių. Nuo pastarųjų sakalininkui tenka saugoti savo paukščius, nes alkani vištvanagiai gali pulti konkurentus.
„Pririšti paukščiai negali pasipriešinti, todėl negaliu jų palikti vienų“, – sako Michal.
Imlūs mokiniai
Jauniausiems komandos paukščiams – du mėnesiai, vyriausiam vanagui – ketveri metai. Jaunikliai atkeliavę iš Vokietijos, bet ir Lenkijoje yra šių paukščių peryklų.
Kaip pavyksta išmokyti paukščius klausyti ir vykdyti komandas? Michal šypsosi: parengti paukštį užduotims vykdyti pakanka 3–4 savaičių. Šie sparnuočiai – labai imlūs mokiniai. Retais atvejais prireikia papildomos savaitės ar dviejų.
Pirmiausia jaunikliai išmoksta tupėti, lesti ant pirštine apmautos žmogaus rankos. Vėliau mokomi sugrįžti ant rankos: paukštį sulaikanti virvelė iš pradžių siekia metrą, du, paskui ilgėja iki penkių, dešimties. Po trijų-keturių savaičių sparnuočius jau galima paleisti skrieti laisvus – jie jau moka grįžti pas šeimininką.
Laisve paukščiai nebesižavi: žino, kad grįžę pas savininką, gaus mėsos. Jei paukštis nutolsta, sakalininkas išsitraukia dirbtinį paukštį, pasiūtą iš odos. Apsuka juo ratus virš galvos ir plėšrūnas puola grobį.
Kaina – ir 10 tūkstančių eurų
Po darbo aerodrome paukščiai nakvynei keliauja į specialias dėžes automobilyje. Lenkijoje kiekvienas paukštis turi savo erdvų narvą.
M. Bien neabejoja: treniruoti paukščiai yra daug patikimesnis būdas išvaikyti nuo tako sparnuočius nei įprastos mechaninės priemonės.
Prie aerodromų besibūriuojantys paukščiai per keletą savaičių pripranta prie šaudymo, netikrų paukščių garsų ir suvokia, kad tai – apgaulė, nes niekas jų nemedžioja. Tikri paukščiai visuomet išlaiko netikėtumo faktorių.
M. Bien teigimu, apie 90 procentų Lenkijos karinių aerodromų sparnuočius išvaiko būtent treniruoti paukščiai, jie skrieja ir dažname civiliniame aerodrome.
Treniruotų paukščių kainos svyruoja. Maži paukštukai, pasak M. Bien, nėra labai brangūs – nuo 100 eurų. Gero paukščio kaina šauna į aukštybes – už jį gali tekti pakloti 10 tūkstančių eurų ar daugiau.
Paukščiai nuolatinei tarnybai tinkami 15–20 metų. Patys geriausi brandūs sparnuočiai atiduodami veisti.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
SAKALININKAS: Paukščiais Michal Bien susidomėjo prieš dešimtmetį, dar besimokydamas mokykloje. Darbu pomėgis tapo prieš ketverius metus.
VANAGAS: Vyriausias iš paukščių komandos – vanagas Mili, jam ketveri metai.
ŽVILGSNIS: Skvarbus suopio žvilgsnis.
SAKALAS: Kepuraitė sakalui trukdo matyti, tad paukštis išlieka ramus.
SUOPIAI: Dviejų mėnesių suopiai jau tinkami tarnybai.
PASIRENGIMAS: Prieš treniruotę Michal Bien pasveria sakalą. Nuo komandos neatsitraukia šuo Šeli.
KELIONĖ: Michal Bien ir automobilyje nesiskyrė su sakalu.
TARNYBA: Šiaulių kariniame aerodrome naikintuvus nuo vietos sparnuočių Michail Bien su komanda saugos iki lenkų misijos pabaigos. Paukščiams nesvarbu, koks aerodromas – jie per savaitę prisitaiko bet kokiame skraidymo lauke.
SKRYDIS: Sakalo skrydis naikintuvų angaro fone.
IDILĖ: Kol sakalas sotinasi, šuo Šeli ramiai laukia.