Baidarėmis – Ignalinos ežerais ir upėmis

KELIAUKITE SU „ŠIAULIŲ KRAŠTU“

Baidarėmis – Ignalinos ežerais ir upėmis

Nuo Šiaulių iki Ignalinos – apie 230 kilometrų. Ežeringą kraštą verta pažinti keliaujant ne tik automobiliu ar dviračiais, bet ir baidarėmis. Plaukiant nuo Vaišnoriškės į Palūšę, upėmis ir ežerais perskrodžiama apie 30 kilometrų. Šiam atstumui įveikti pakanka vienos dienos.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Ežerų kraštas

Palūšė ir jos apylinkės traukia natūralia gamta – Aukštaitijos nacionaliniame parke skaičiuojama apie šimtas ežerų, kuriuos jungia upės ir protakos. Pavargtum ir vardinti: Lūšių, Asalnų, Linkmeno, Almajo, Pakaso, Ūkojo, Gavio, Šakarvos, Baluošo...

Pušų kepurės, ežerų mėlis – tikra dovana poilsiautojams. Palūšė, esanti per tris kilometrus nuo Ignalinos, viliote vilioja vandens pramogų mėgėjus.

Baidares Palūšėje galima nuomotis senojoje (dabar – atnaujintoje) Palūšės valtinėje, šią paslaugą teikia ir kaimo turizmo sodybų savininkai. Galima išsinuomoti ir valtis, kanojas.

Baidarės kaina savaitgaliais ir švenčių dienomis siekia 60–70 litų, darbo dienomis – kiek pigiau. Nepamirškite, kad papildomai reikės mokėti už baidarių ir keliautojų nuvežimą į vietą, iš kurios norėsite pradėti plaukti. Kelionė nuo Ignalinos iki Vaišnoriškės kainavo apie 50 litų.

Plaukiant upėmis ir ežerais, verta turėti žemėlapį, nes išplaukus į ežerą, nėra lengva nuspėti, kokią kryptį pasirinkti. Laminuotus žemėlapius įduoda ir baidarių nuomotojai.

Jei diena saulėta, svarbu saugotis saulės, kuri ant vandens svilina dvigubai smarkiau.

Šiemet kiek sudėtingiau Palūšėje rasti nebrangią nakvynę, nes rekonstruojami poilsiautojų nameliai. Kitąmet jie jau turėtų priimti Palūšės svečius. Nakvynė kaimo turizmo sodyboje žmogui kainuoja apie 60 litų.

Pirmyn Būka

Vingiuoti, duobėti miško keliukai smagiai šokdina mikroautobuso keleivius – vairuotojas spaudžia be skrupulų.

Baidares iškeliame ties Vaišnoriškės tiltu ir kelionė vingiuota Būkos upe prasideda.

Pro medžių tankmę skverbiasi rytinės saulės spinduliai. Dar tingus atostogų rytas, girdėti tik paukščių balsai ir irklų skrodžiamo vandens pliauškėjimas. Kvepia vandeniu ir pakrančių augalais.

Po lietaus Būka pakilusi, baidarės lengvai slysta paviršiumi. Vienintelė kliūtis – išvirtę medžiai, bet ir jie beveik visur jau nupjauti. Kartais iš vandens pasirodo akmenų pakaušiai ar styrančios šakos.

Gulbių reketas

Pakrantėse daugėja nendrių – jau visai šalia Baluošo ežeras, pirmasis šioje kelionėje. Netoliese – senieji Strazdų ir Šuminų kaimai.

Po gaivos plaukiant upės pavėsiais, ežere saulė svilina be gailesčio.

Energingesni mostai ežeru – ir vėl malonus upelio pavėsis. Šįkart kelią pastoja rimta kliūtis – aklinai užvirtęs medis. Pakrantėje gyvenantis vyras pasakoja, kad kliūtis atsirado visai neseniai. Ką gi, tenka lipti vandenin ar ant slidaus rąsto ir perkelti baidares. Pirmasis krikštas vandeniu.

Vandens paukščiai, gyvenantys turistų pamėgtoje trasoje, jaukūs ir drąsus. Kartais praplaukia ančių šeimynėlės, besitikėdamos paskanauti duonos trupinių. Ežeruose tingiai supasi kragai. Išdidžiai praplaukia gulbės.

Upėje gulbinas įvaro baimės: plaukia drąsiai link baidarių. Įvertinęs, kad saugu, pasivadina ir visą šeimyną – gulbę su septyniais gulbiukais. Visi drąsiai suka prie baidarių: reikalauja maisto. Stabdo baidares tarsi vestuvininkų automobilius.

Traukos vieta – Ginučiai

Ežeras, upė, protaka – gamtovaizdis vis keičiasi, tad plaukti nenuobodu.

Skaidrus Sravinaičio ežero vanduo atveria povandeninį pasaulį: judrias ir aptingusias žuvis, palei vandens tėkmę siūbuojančius augalus.

Netoliese jau  ir Ginučiai – senas gatvinis kaimas tarp Almajo ir Sravinaičio ežerų bei Srovės upelio, supamas Linkmenų miško.

Ginučiai garsūs senuoju vandens malūnu, kuriame, sakoma, gyvena pats malūno velnias. Anksčiau velniai malūne stipriai siautėję: atvežtus malti grūdus išpildavę iš maišų, naktį lauke arklius nujodydavę.

Ginučių vandens malūnas, pastatytas XVI amžiuje, – technikos paminklas, kuriame išlikusi autentiška įranga. Malūnas veikė iki 1968 metų, vėliau buvo restauruotas ir rekonstruotas.

Ginučiuose verta įkopti į piliakalnį, IX–XII amžių archeologijos paminklą, nuo kurio atsiveria ežeringa panorama. Spėjama, čia stovėjus Linkmenų pilį.

Ties Ginučių kaimu baidares apie 20 metrų tenka persinešti keliu.

Prie Ginučių žmonių visada tiršta. Vieni skanauja vietos žuvienės, kavos ar ledų, kiti gaivinasi krentančiu Ginučių malūno užtvankos vandeniu. Stipri krintančio vandens srovė – puikus masažas ir atgaiva karštą vasaros dieną.

Prie Ladakalnio

Iš Ginučių rami upės tėkmė suka į Asėko ežerą. Pakrantės šioje vietoje išpuoselėtos, iš sodybų vandenin veda tilteliai. Poilsiautojai saulės atokaitoje skaito knygas, šnekučiuojasi, mėgaujasi gyvenimu ir kartkartėmis pakalbina baidarininkus. Atrodo, kad laikas senosiose Aukštaitijos sodybose netiksi. Ramu iki saldumo.

Iš Asėko įplaukiame į Linkmeno ežerą. Iš čia galima pamatyti Ladakalnį – 175 metrų aukščio kalną.

Jei kitą dieną nuvyksite prie Ladakalnio ir apsižvalgysite, pamatysite šešis ežerus: Ūkoją, Linkmeną, Pakasą, Asėką, Alksnaitį ir Alksną. Nuo kalno išvysite ir plaukiančius baidarininkus.

Įveikus Linkmeną, paskutinis poilsis upės srove prieš du galingus ežerus – Asalnykštį ir Lūšius. Ežerai gilūs, vanduo tamsus.

Į veidą pučia vėjas, tad dreifuoti ežere nėra kada – net nepajusi, kaip greitai būsi nuneštas atgal. Ežere gausu įvairiausio vandens transporto: supasi valtelės, bangas rėžia motorinės valtys ir kateriai, šokdindami baidares ant sukeltų bangų.

Piratų pinklės

Ežere smaginasi patyrę baidarininkai, nariai sukantys ratus ežere ir linksmindami vandens turistus. „Mes – Ginučių piratai!" – prisistato ir smalsauja, gal ką galėtų gauti. Žinoma, visi plaukiantieji „piratus“ siunčia prie kitų baidarių – neva ten tai tikrai žmonės dosnūs.

„Sunku mums, – dūsauja piratai. – Ateina žiema, ežerai užšąla, baidarės nebeplaukia. Ir kaip išgyventi?“

Įveikus, atrodytų, nesibaigiančius Asalnykščio vandenis, prieš akis atsiveria dar viena vandens beribė – Lūšių ežeras, teliūskuojantis prie Palūšės.

Horizonte pasimato ir ant kalno stovinti medinė Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia. Pastatyta 1757 metais ji tituluojama seniausia medine bažnyčia Lietuvoje.

Bažnyčios aštuonkampė varpinė (vienintelė tokia Lietuvoje) buvo pavaizduota ant 1 lito banknoto. Sakoma, kad ši bažnyčia buvo pastatyta naudojant vien kirvį.

Šalia bažnyčios yra atkurta akmens amžiaus gyvenamojo būsto ir pilkapio ekspozicija.

Plaukiant Lūšių ežeru, bažnyčia tampa savotišku švyturiu – iki kranto jau nebe taip ir toli.

Pėsčiomis ir automobiliu

Poilsiautojai Palūšėje gali keliauti ir pėsčiųjų trasa – Botanikos taku, kurio ilgis – 3,5 kilometro, 5 kilometrų sveikatingumo taku, įrengtu miškuose, yra kelias pėstiesiems ir į Ginučius.

Keliaujantys automobiliu gali sukti ilgesnį ratą – aplankyti Ginučių vandens malūną, Ginučių piliakalnį, Ladakalnį, Senovės bitininkystės muziejų Stripeikių kaime.

Bitininkystės muziejaus sodyba bei lauko ekspozicija išsidėsčiusi ant Tauragnos upelio kranto. Čia gausu skulptūrų, pasakojančių bitininkavimo Lietuvoje istoriją, bei senųjų avilių. Muziejaus aviliuose ir net skulptūrose gyvena bitės.

Asmeninio albumo nuotr.

EŽERAS: Įplaukus į ežerą, atsiveria vandens platybė.

VAIZDAS: Nuo Ladakalnio galima pamatyti šešis ežerus.

PRADŽIA: Kelionės baidarėmis maršruto pradžia – Vaišnoriškės.

STARTAS: Baidarės nuo kranto keliauja į vandenį – kelionė prasideda.

TILTAS: Keliaujant upėmis, smagu nerti po tiltais.

KLIŪTIS: Kelią pastojo užvirtęs medis.

GROŽIS: Gulbiukai nebijo žmonių.

ŠEIMA: Gulbių šeimyna drąsiai plaukia prie baidarių.

DRĄSA: Jaukūs ančiukai nebijo imti maisto iš rankų.

UPĖ: Medžių žaluma, plaukiant upe, suteikia malonų pavėsį.