Augalas, kvepiantis vasara

Filipendula vulgaris Plena.

Dar vie­na, ro­dos, ei­li­nė pie­vų, pa­grio­vių ar pa­miš­kių žo­lė – kas jos ne­ži­no? Kiek jau kar­tų praė­jo­me pro ją nė ne­stab­te­lė­ję, vien pa­ly­dė­ti mus už­plū­du­sio jos neį­ky­raus, troš­kiai gai­vaus, gal kiek kar­to­ko aro­ma­to?

Vin­gio­rykš­tės pri­klau­so di­de­lei erš­kė­ti­nių (Ro­sa­ceae) au­ga­lų šei­mai. Gen­ty­je vos 11 rū­šių. Vi­sos iš­pli­tu­sios Šiau­rės Pus­ru­tu­lio vi­du­ti­nio kli­ma­to re­gio­nuo­se ir be jo­kio var­go ga­li bū­ti au­gi­na­mos ir pas mus. Vi­sos vin­gio­rykš­čių rū­šys yra dau­giau ar ma­žiau de­ko­ra­ty­vios: ne­rei­kia jo­kių kul­tū­ri­nių veis­lių, ga­li­ma į so­dą iš­kart temp­ti vi­sas lau­ki­nu­kes. Bet jei­gu ti­kė­jo­tės, kad gra­žia­me moks­li­nia­me vin­gio­rykš­tės pa­va­di­ni­me yra bent kruo­pe­lė pa­slap­tin­gos ro­man­ti­kos, tai čia ap­si­ri­ko­te: lo­ty­niš­kai fi­lum – siū­las, o pen­du­lus – ka­ban­tis, nu­ka­ręs (kai ku­rių Fi­li­pen­du­la rū­šių šak­nų gum­be­liai yra ant la­bai plo­ny­čių siū­liš­kų šak­ne­lių).

Lie­tu­vo­je sa­vai­me au­ga dvi vin­gio­rykš­čių rū­šys. Pir­mo­ji, pel­ki­nė (F. ul­ma­ria), pa­si­tai­ko vi­sur – pau­piuo­se, drėg­nes­nė­se pie­vo­se, pel­kė­se, pa­miš­kė­se. Tai dau­gia­me­tis, iki 150 cm aukš­čio au­ga­las tvir­tais sta­čiais stie­bais ir ža­liais, plunks­niš­kais, iš 2–5 po­rų stam­bių dan­ty­tų la­pe­lių su­da­ry­tais la­pais. Šak­nias­tie­biai sto­ri, ho­ri­zon­ta­lūs, su dau­gy­be stie­bus išau­gi­nan­čių pum­pu­rų. Žy­di va­sa­ros vi­du­ry­je smul­kiais gels­vais ar bals­vais žie­dais. Žie­dy­nai tan­kūs, la­bai aro­ma­tin­gi (ypač karš­tą die­ną). Ga­li aug­ti ir sau­lė­je, ir pus­še­šė­ly­je, svar­biau­sia, kad au­ga­lui nie­kuo­met ne­prit­rūk­tų drėg­mės. Drėg­nuo­se miš­kuo­se au­ga unks­mi­nis pel­ki­nės vin­gio­rykš­tės po­rū­šis F. ul­ma­ria ssp.de­nu­da­ta, nuo rū­šies be­si­ski­rian­tis kiek di­des­niu ūgiu ir siau­res­nė­mis la­pų da­li­mis. Be­je, po­rū­šio la­pų abid­vi pu­sės ža­lios, o rū­šies la­pų apa­čia pil­ka ar bals­va bei šiek tiek pū­kuo­ta. Gė­ly­nuo­se au­gi­na­ma ke­le­tas kul­tū­ri­nių pel­ki­nės vin­gio­rykš­tės for­mų. "Va­rie­ga­ta" la­pų da­lys su gels­vai kre­mi­nė­mis išil­gi­nė­mis dė­mė­mis (dė­mė­tu­mas ne­re­gu­lia­rus). "Au­rea" la­pai auk­so gel­to­nio. Re­ko­men­duo­ja­ma iš­kart pa­ša­lin­ti ką tik ėmu­sius aug­ti šių abie­jų for­mų žieds­tie­bius ir taip ge­ro­kai pra­tęs­ti mar­ga­la­pių skro­te­lių de­ko­ra­ty­vu­mo lai­ką. "Ple­na" – pil­na­vi­du­rė for­ma, la­bai gau­siai žy­din­ti bal­tais pil­na­vi­du­riais žie­dais.

Pie­vi­nė (F. vul­ga­ris) vin­gio­rykš­tė Lie­tu­vo­je ne­daž­na. Au­ga apy­drėg­nė­se ar sau­ses­nė­se pie­vo­se, pa­miš­kė­se. Vi­sai ne­pa­na­ši į pel­ki­nę: la­pai tar­si ko­kio pa­par­čio, iš dau­ge­lio po­rų plunks­niš­kai iš­kar­py­tų pail­gų la­pe­lių, su­si­tel­kę prie­šak­nio ro­ze­tė­je, ky­lan­tys. Ga­na stam­būs (iki 1 cm skers­mens) bal­ti žie­dai su­si­tel­kę pu­riuo­se skė­čiuo­se 30-70 cm aukš­čio stie­bų vir­šū­nė­se. Šak­nias­tie­biai trum­pi, su į šo­nus au­gan­čio­mis šak­ni­mis, sa­vo ga­luo­se for­muo­jan­čio­mis pail­gus gum­be­lius (iš jų vė­liau išau­ga nau­ji jau­ni au­ga­liu­kai). Ži­no­ma ke­le­tas kul­tū­ri­nių for­mų: "Gran­dif­lo­ra" su stam­bes­niais nei rū­šies žie­dais bei "Ple­na" (pil­na­vi­du­rė).

Pal­mi­nė (F. pal­ma­ta) vin­gio­rykš­tė na­tū­ra­liai au­ga Ry­tų Si­bi­re bei To­li­muo­siuo­se Ry­tuo­se. Tai stam­bus, iki 100 cm aukš­čio au­ga­las su di­de­liais tam­siai ža­liais, pirš­tiš­kai skiau­tė­tais (pa­na­šiais į iš­skės­tą žmo­gaus plaš­ta­ką) la­pais, ku­rių balkš­va apa­ti­nė pu­sė apau­gu­si plau­ke­liais. Žie­dai pu­rio­se šluo­te­lė­se, bal­ti, ma­lo­niai aro­ma­tin­gi. Lei­džia il­gus po­že­mi­nius šak­nias­tie­bius, kas­met priau­gan­čius iki 10-20 cm ir sa­vo ga­luo­se išau­gi­nan­čius vos po vie­ną žie­di­nį pum­pu­rą, to­dėl pal­mi­nių vir­gio­rykš­čių są­ža­ly­nai ne­bū­na tan­kūs, o au­ga­las to­kiu bū­du spė­riai ple­čia­si į ša­lis, užim­da­mas vis di­des­nius plo­tus. Gė­ly­nuo­se daž­niau au­gi­na­ma raus­va­žie­dė "Ro­sea" for­ma. Ne­se­niai Lie­tu­vo­je pa­si­ro­dė ir "Göte­borg" – vos 20 cm aukš­čio neū­žau­ga pu­rio­mis sod­riai raus­vai pur­pu­riš­kų žie­dų šluo­te­lė­mis.

Į pal­mi­nę pa­na­ši Šiau­rės Ame­ri­kos pre­ri­jų vin­gio­rykš­tė F. rub­ra, išau­gan­ti net iki 1,5-2,5 m aukš­čio. Nuo pir­mo­sios ski­ria­si ne tik di­des­niu ūgiu, bet ir pa­ste­bi­mai stam­bes­niais, tan­kes­niais žie­dy­nais, o jų la­pų apa­ti­nė pu­sė ly­gi, be pū­ke­lių. Kva­pūs ne tik šios vin­gio­rykš­tės žie­dai, bet ir la­pai. Au­gi­na­mos ir ke­lios kul­tū­ri­nės šios rū­šies for­mos. "Al­ba Ple­na" – bal­ta­žie­dė, pil­na­vi­du­rė. Raus­vi "Ve­nus­ta" ("Ve­nus­ta Mag­ni­fi­ca") žie­dy­nai ge­ro­kai stam­bes­ni ir ryš­kes­ni, nei lau­ki­nu­kės.

Pa­ti stam­biau­sia – kam­čat­ki­nė (F. camts­cha­ti­ca) vin­gio­rykš­tė, gam­to­je su­tin­ka­ma ne tik Kam­čat­ko­je, bet ir Sa­cha­li­no bei Ku­ri­lų sa­lo­se. Tai ga­lin­gas 1,3-3 m ūgio au­ga­las sto­rais, tvir­tais stie­bais. La­pai stam­būs, ne­gi­liai pirš­tiš­ki, iki 40 cm skers­mens. Žie­dai di­de­lė­se šluo­te­lė­se stie­bų vir­šū­nė­se, bal­ti ar kre­mi­niai. Ki­ta To­li­mų­jų Ry­tų (Ja­po­ni­ja) vin­gio­rykš­tė F. mul­ti­ju­ga ge­ro­kai že­mes­nė, vos 30-80 cm aukš­čio. La­pai pirš­tiš­ki, iš pen­kių stam­bių da­lių. Žie­dai raus­vi, pu­rio­se šluo­te­lė­se. "Hjor­dis" for­mos la­pai pur­pu­riš­kai or­na­men­tuo­ti. Ki­ta Ja­po­ni­jos sa­lo­se au­gan­ti vin­gio­rykš­tė F.pur­pu­rea yra gam­ti­nės kil­mės hib­ri­das. Išau­ga iki 0,5-1 m aukš­čio, pra­žys­ta tam­siai ro­ži­niais ar pur­pu­ri­niais (yra ir bal­ta­žie­dė for­ma) žie­dais. Gė­ly­nuo­se la­bai po­pu­lia­rus F. mul­ti­ju­ga ir F. pur­pu­rea hib­ri­das "Ka­ho­me" – kom­pak­tiš­ka, vos 40-50 cm ūgio vin­gio­rykš­tė su ele­gan­tiš­kai svy­ran­čiais pu­riais smul­kių ro­ži­nių žie­de­lių žie­dy­nais.

Vin­gio­rykš­tėms pa­ren­ka­ma pu­ri, nie­kuo­met neiš­džiūs­tan­ti (net drėg­na, ta­čiau ir neuž­mirks­tan­ti), der­lin­ga dir­va. Ga­li aug­ti dar­žo prie­mo­ly­je, ne­tin­ka tik per daug leng­va že­mė. Au­gan­čias sau­ses­nė­se vie­to­se per va­sa­ros karš­čius rei­kia lais­ty­ti, nes kaip mat ims vys­ti ar gels­ti, ir vie­to­je au­ga­lo ža­ve­sio, iš­vy­si­te bjau­rią­ją jo pu­sę. Leng­viau­siai, net ne­lais­to­ma, už­si­tę­su­sias saus­ras iš­ken­čia pie­vi­nė vin­gio­rykš­tė. Per­žy­dė­ju­sių vin­gio­rykš­čių stie­bai nu­pjau­na­mi. Su­tan­kė­ję ke­rai iš­skirs­to­mi anks­ti pa­va­sa­rį ar va­sa­ros pa­bai­go­je. Vi­sos sve­tim­ša­lės vin­gio­rykš­čių rū­šys pas mus žie­mo­ja ge­rai, iš­tve­ria net šal­čiau­sias be­snie­ges žie­mas.

 

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.