Naujausios
Atlantas nenuplovė lietuviško patriotizmo
JAV gyvenantis inžinierius, visuomenės veikėjas Vytautas Šliūpas, aušrininko daktaro Jono Šliūpo sūnus, po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje viešėjo 35 kartą. Į Šiaulius 84-erių V. Šliūpas kaskart atvyksta ne tuščiomis. „Esu nenuorama, kaip ir tėvas“, – šypsosi. Didžiausias jo noras – kad svetur išvykę lietuviai neužmirštų savo krašto.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Praėjusią savaitę V. Šliūpas Šiaulių universiteto bibliotekos Dr. J. Šliūpo archyve įteikė savo ir žmonos Vandos vardo stipendijas keturiems universiteto studentams. Po įteikimo ceremonijos V. Šliūpas kalbėjosi su „Šiaulių kraštu“.
Propaguoti lietuviškumą
– Su kokiomis nuotaikomis grįžtate į Lietuvą?
– Nuotaikos geros, bet jau truputį jaučiu nuovargį. Amžius. Reikia tikėtis, kad tai nėra mano paskutinė kelionė į Lietuvą. Šį kartą grįžau devynioms dienoms. Paprastai pabūdavau tris keturias savaites, bet dabar trumpiau, nes žmona nesveikuoja.
Kol kas turiu energijos ir noro. Ir dar turiu medžiagos Šiaulių universitetui, ji šiuo momentu pakuojama.
Įteikiau studentams stipendijas. Jų darbai puikūs. Tik norėčiau palinkėti, kad ne vien tik apie J. Šliūpą rašytų, bet kad būtų atsižvelgta į jo idėjas, norus.
Tėvas propagavo lietuviškumą. Norėčiau, kad lietuviškumas ir būtų populiarinamas. Kad būtų surasta tai, ką mes, lietuviai, atlikome, ką padarėme kitiems, ko mūsų istorikai nenori girdėti. Juk dabar portugalų profesorius surado, kad galbūt net Kristupas Kolumbas buvo lietuvių kilmės! Reikia tuos faktus iškelti. Mūsų su žmona tikslas – paakinti studentus.
– Kas jums yra lietuviškumas?
– Man lietuviškumas visą laiką buvo svarbus. Jaučiu esantis Lietuvos patriotas ir man Lietuva rūpi.
Per savo gyvenimą priklausiau ne tik užsienio, bet ir lietuviškoms organizacijoms, rašiau lietuviškus straipsnius į lietuvių laikraščius, išleidau porą lietuviškų knygų. Tai – mano lietuviškumas.
– Daug metų užsiimate labdara. Kam dabar teikiate daugiausiai dėmesio?
– Mano ir žmonos tikslas yra pagelbėti studentams. Lėšų stipendijoms skiriu jau daugiau nei dešimtmetį. Pastaruoju laiku paspartinome stipendijų dalijimą.
Šiemet skirti 5 tūkstančiai litų. Buvo numatyta stipendijas teikti dviem studentams, bet parašyti keturi geri darbai. Viskas priklauso nuo studentų.
Šiaulių universiteto bibliotekai yra padovanoti mano 40-ies metų rinkiniai.
Esame įsteigę Auksučių ūkį ūkininkams pamokyti, čia organizuojama Lauko darbų diena. Noriu perduoti ūkį labiau į lietuviškas rankas. Kad būtų gaunama daugiau paramos iš Lietuvos pusės, nes šiuo momentu remia vien Amerikos lietuviai. Lietuviams trūksta iniciatyvos. Dar nesuprantama pasišvęsti darbui be atlyginimo. Savanorystės principo Lietuvoje dar nėra. O turėtų būti.
Neužmiršti savo krašto
– Kaip Lietuva atrodo iš Amerikos? Kokius pokyčius matote?
– Kai atvykstu, lietuviai visuomet skundžiasi. Po Nepriklausomybės atkūrimo čia esu buvęs jau 35 kartus. Kiekvienais metais matau pagerėjimą, pagerėjimą, pagerėjimą. Galbūt tik prieš porą metų buvo sulėtėjimas.
Bet pažiūrėkite, kiek automobilių! Žmonės skundžiasi, kad neturi pinigo. Benzinas brangus ir visi važinėja! Kraštas tikrai sparčiai žengia pirmyn. Vienintelis blogumas – kad lietuviai bėga iš savo krašto. Bet jie po kiek laiko grįš atgal.
– Matote ir šviesiąją emigracijos pusę?
– Taip. Visuomet pateikiu libaniečių pavyzdį. Jie išbėga, kurį laiką pabūna, ir grįžta su pilnais lagaminais pinigų. To linkiu ir lietuviams.
Gerai, kad studentai išvažiuoja į užsienį studijuoti, tik reikia, kad jie grįžtų. Tai galbūt yra didžiausias mano noras – kad neužmirštų savo krašto.
Pas mus atvažiuoja daug patriotiškai nusiteikusių žmonių, kurie gal grįš, bet yra tokių, kurie sako: „Aš Lietuvos nenoriu net matyti.“ Nesueinu su tokiu asmeniu į draugystę. Kiekvienas turi savo nuomonę, bet nebūtinai reikia draugauti.
– Kaip atrodo dabartinė lietuvių bendruomenė JAV?
– Aš į Ameriką atvykau 1947 metais. Lietuvių bendruomenės veikė labai aktyviai ir patriotiškai. Jų vaikai atitrūko nuo veiklos. Dabar atėjo trečioji banga, ji išgyvena tą pačią stadiją.
Kai kur naujieji atvykėliai atsiskyrė nuo senesnių lietuvių, kai kur dirbama bendrai. Pavyzdžiui, San Franciske, kur aš gyvenu, vyksta bendras darbas. Lietuvių bendruomenei priklauso per 500 žmonių. Per bendras Kūčias buvome susiėję per 200 žmonių.
Veikia šeštadieninės mokyklos, sporto klubai, rengiami minėjimai, pavyzdžiui, Vasario 16-osios.
San Franciske turime 5–6 bendrus susiėjimus per metus. Čikagoje susiėjimai vyksta nuolat, bet ten yra 100 tūkstančių lietuvių – visi Šiauliai.
Senoji lietuviška spauda išmiršta arba jau yra mirusi. Naujųjų ateivių spauda yra įsteigta ir kyla. Manau, bendrai paėmus, lietuvių spauda tebėra tame pačiame lygyje. Nei aukštyn, nei žemyn.
Sentimentai dėl lito
– Kaip vertinate Lietuvos santykius su kaimynais, diskusijas su lenkais dėl pavardžių rašymo, dvikalbių lentelių?
– Santykiai atrodo pusėtinai geri, išskyrus dabar – su Rusija. Yra šiek tiek triukšmo su Lenkija, bet jis, manau, labiau keliamas iš lenkų pusės. Juk Lenkijoje lietuviškos mokyklos labiau slopinamos, o lenkų atstovas Europos Sąjungoje eina prieš Lietuvą.
Dėl pavardžių, lentelių sunku atsakyti, nesu įsigilinęs, nors kasdien internete skaitau lietuviškus laikraščius.
Pas mus, Amerikoje, mano pavardė pase yra be „š“ ir „ū“. Gyvenu angliakalbiame krašte, angliškai ir rašoma. Pateikiu tik vieną pavyzdį. Bet jei žmonės nori pavardę rašyti su „w“ – jų privilegija tai daryti.
– Nuo kitų metų sausio 1-osios Lietuvoje greičiausiai bus įvestas euras. Kaip jūs reagavote į šią žinią?
– Kad nebebus lito, sentimentaliai skaudu. Ekonomiškai – sunku pasakyti. Žmonės bijo, kad pragyventi bus sunkiau. Pagyvensime, pamatysime.
Turiu lietuviškų pašto ženklų, lietuviškų pinigų rinkinius. Man tai artima. Svarbu, kad euras bus su lietuvišku ženklu – Vyčiu.
Prognozės pildosi
– Ar niekada negalvojote tiesiog ramiai „pensininkauti“?
– Oi, ne! Esu veiksmo žmogus! Pagal tėvą esu. Nenuorama. Tėvas buvo didžiulis nenuorama. Turėjo daugiau energijos ir gabumų. Jo mentalitetas buvo milžiniškas. Aš to neturiu.
– Kokia būtų Lietuva pagal jūsų tėvą Joną Šliūpą?
– Tėvas galvojo, kad Lietuva turi būti didesnio masto. Jis matė Lietuvą, Latviją, Gudiją kartu, galbūt – net ir Prūsiją – kaip didesnę, pajėgesnę valstybę. Tėvas netgi norėjo kurti Šiaurės Tautų Sąjungą – prie ko dabar panašiai ir einama.
Tėvas savo gyvenime daug ką buvo pramatęs Lietuvai. Gal ir aš turiu tą gabumą. Kokią nuomonę parašau, po 5–6 metų tas reikalas išsipildo.
– Kas mūsų laukia po 5–6 metų?
– Nenoriu prognozuoti – greičiausiai manęs tuo laiku nebebus.
– Ar įvykiai Ukrainoje kelia nerimą?
– Labai. Man skaudu, kad Europos Sąjunga, Amerika to pavojaus nesupranta ir per mažai reaguoja. Svarbiausi tampa verslo interesai. Lygiai tas pats buvo prieš Pirmąjį, Antrąjį pasaulinius karus. Pažiūrėkite, prie ko buvo prieita, kai laiku neįvertino situacijos. Dabar tokia pat padėtis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
TĘSTINUMAS: „Ar matysis tėvo nuotrauka?“ – prieš fotografuodamasis pasiteiravo Vytautas Šliūpas. Šiaulių universiteto bibliotekai jis yra padovanojęs tėvo archyvą.
POŽIŪRIS: Vytautui Šliūpui skaudu, kad Europos Sąjunga, JAV per mažai reaguoja į Rusijos keliamą pavojų.