Ar vestuvės – brangi šventė?

Ar vestuvės – brangi šventė?

APKLAUSA

Ar vestuvės – brangi šventė?

Vitalija ŠILINSKIENĖ, vaiką auginanti mama:

– Vestuvės yra brangios ir emocine, ir finansine prasme. Mano vestuvės vyko jau senokai. Buvo daugiau rūpesčių nei atsipalaidavimo. Prieš mėnesį teko dalyvauti draugų vestuvėse. Manau, reikėtų žmogaus, kuris užimtų svečius, organizuotų žaidimus.

Mūsų vestuvėse to nebuvo, aš buvau keletą žaidimų sugalvojusi. Šventę darėme labiau dėl kitų nei dėl savęs. Žinau tik vieną pažįstamų porą, kurie šventę darė sau – pasikvietė tik kelis svečius ir išvyko susituokti į kitą šalį, kartu ir pailsėjo.


Viktorija RAČKAUSKAITĖ, studentė:

– Kiek pinigų kainuos vestuvės, priklauso nuo žmonių poreikių. Esu du kartus dalyvavusi vestuvėse. Vienos buvo kaimiškos, ne itin brangios, nes jaunieji viską darėsi patys. Kitos – labai prabangios, didelė puota, dalyvavo gal koks 100 žmonių.

Nuo išleistų pinigų ir žmonių kiekio vestuvių šventės smagumas nepriklauso. Jei pora nori išgerti su nepažįstamaisiais, gal jiems ir smagu...

Į savo vestuves  kviesčiau maksimum dešimt artimiausių žmonių, nenorėčiau didelio pokylio, geriau ramiai, nestandartiškai.

Į vestuves žiūriu taip: „Nebeturi ką veikti, daryk vestuves“. Esu nelabai tikinti, todėl bažnytiniai dalykai nesvarbūs. Oficialus susirašymas reiškia, neva pora negali vienas be kito gyventi. Bet žmonės skiriasi, nepriklausomai, susirašę ar ne.


Rolandas ŠALKAUSKAS, stalius:

– Vestuvės vyksta iš meilės, o dėl meilės negaila pinigų. Šventė nėra brangi, nes gyvenime būna vieną sykį.

Esu susižadėjęs, su sužadėtine dar iki galo nenusprendėme, kokią šventę darysime: ar kelsime dideles vestuves, ar mažas. Tikriausiai išleidžiama suma prasidės nuo 15 tūkstančių. Daugiausia išlaidų bus maistui, šventės vietai. Planuojame kviesti daugiau jaunimo, o ne gimines, su kuriais mažiau bendraujame.

Man vestuvės ir oficiali ceremonija – svarbu, nes įsipareigoji su žmogumi būti visą gyvenimą iki senatvės.


Dominykas VOLBIKAS, pensininkas, buvęs elektrikas:

– Su žmona tuokėmės 1951 metais. Šventė vyko tradiciškai kaime: daug šokom, kitą dieną piršlį korėm. Į vestuves važiavome sunkvežimiu, nes kolūkyje tada dar nebuvo mašinų. Kiek pinigų išleidom, nežinau – uošvis karvę pardavė, paršiuką papjovė, naminės išvirė ir vestuves iškėlė.

Dabar vestuvės brangiai kainuoja, jaunieji važiuoja limuzinais. Aš sovietmečiu turėjau juodą „Volgą“, labai daug vestuvininkų vėžindavau. Už tai mokėdavo 25 rublius.

Jaunimas didelę šventę pasidaro, į Kryžių kalną važinėja, per tiltus nešioja, atodo, laimingi, bet meilė – paskutinėje vietoje. Žiūrėk, po poros metų ir skiriasi... Kai pats vedžiau, gerbėm šeimą, abu su žmona apie išsiskyrimą nė negalvojom. Kartu pragyvenom apie 50 metų, man jau 87-eri bus. Tik žmonos jau nebėra.


Leopoldas ir Rima JUODKAI:

– Finansiškai vestuvės priklauso nuo to, kaip kas sugeba susiorganizuoti, žmonių fantazijos ir kūrybiškumo. Jei sugalvoja įdomiai atšvęsti jiems patinkančia forma, tai nebūtinai kainuoja daug. Svarbu išradingumas.

Vestuvių šventė skirta širdžiai. Šventės reikia, nes paprastas nuėjimas į restoraną yra eilinis pasisėdėjimas. Tame nėra nei iškilmingumo, nei ką prisiminti.

Po mėnesio bus 15 metų, kaip esame vedę. Tą dieną daug keliavome, nes sutuoktuves forminome Kaune, o tuokėmės bažnyčioje Marijampolės rajone. Buvome užsisakę nuotraukas profesionalioje fotostudijoje, labai džiaugiamės nuotaikingomis, netradicinėmis nuotraukomis. Vaikai iki šiol mėgsta sklaidyti albumus, žiūri, kokie tėvai buvo jauni. Sveikinimai, gėlės, muzikantai, gera nuotaika – viskas susideda į gražius prisiminimus.

Santuoka – dviejų žmonių susitarimas. Laisva valia sutinka gyventi, būti vienas kitam ištikimi. Jei vienas kitą labai gainiosi ir pavyduliausi, tada ilgai neišlaikysi to žmogaus ant pavadžio pririšęs.

Kalbino Simona PUŽAITĖ, fotografavo Giedrius BARANAUSKAS