Apie lietuviškumą svetur – kaip pasėtą grūdą...

Asmeninio archyvo nuotr.
Elena (antra iš kairės) ir Skirmantas Valiuliai – lietuvybės puoselėtojai Norvegijoje, čia įkūrę Oslo lietuvių folkloro ansamblį „Gabija“, su kuriais jie – kaip viena šeima.
Skirmantas ir Elena Valiuliai – emigrantai. Jų likimo šalimi tapo lietuvių antrąja gimtine vadinama Norvegija. Iš Biržų kilęs Skirmantas ir pasvalietė Elena šiandien savo gyvenimą kuria vikingų žemėje – tai nebuvo taip lengva, sutartinai sako jie. Amžinas namų ilgesys emigracijos pradžioje tapo išgyvenimo „našta” – ar mes tikrai čia, kur ir turime būti, ar taip yra gerai ir teisinga? Širdies sopuliui numalšinti sutuoktiniai nutarė nebeaimanuoti, o susikurti savo Lietuvą Norvegijos sostinėje.

S. ir E. Valiuliai vieno populiariausio internetinio portalo geriausio emigranto rinkimuose buvo nominuoti ir tapo nominacijos „Metų talentas: Lietuvos vardo garsinimas“ laimėtojais. Elena, Skirmantas ir „Gabija“ – šiandien, Valstybės dienos proga, „Biržiečių žodyje“ kalbame su jais ir apie juos.

Skirmantai ir Elena, jūs Osle, Norvegijos sostinėje, įkūrėte ir vadovaujate folkloro ansambliui „Gabija“. Papasakokite šio kolektyvo atsiradimo istoriją.

Elena: Oslo lietuvių folkloro ansamblis „Gabija“ gimė iš ilgesio Lietuvai, iš noro skleisti lietuvišką šviesą čia, Norvegijos žemėje. Lietuvoje dirbau Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijoje muzikos mokytoja eksperte, vadovavau vaikų folkloro ansambliui „Rugelis“, progimnazijos jaunučių chorui bei dirbau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) lektore. Muzika visą gyvenimą buvo arti manęs ir su manimi. Svarbu auklėti ir mokyti jaunąją kartą, gilinti vaikų pilietiškumo jausmą, meilę Lietuvai per muziką. Džiaugiamės, jog galime dainuoti, kalbėti lietuviškai. Taip jau susiklostė likimas, jog teko išvykti iš Lietuvos.

Skirmantas: Ansamblio veiklą pradėjome 2019 metų rugsėjį Oslo lituanistinės mokyklos „Gintaras“ patalpose. Sunku apibūdinti tą jausmą, kai žmonės ateina tiesiog pabūti tarp savų, lietuvių! Daugeliui ašaros rinkdavosi... Labai stiprios emocijos. Buvo labai jautru matyti susirinkusių žmonių buvimo kartu išgyvenimus dainuojant ir šokant.

Elena: Pamenu, pirmoje repeticijoje dainavome gerai žinomas lietuvių liaudies dainas apie Lietuvą, buvo labai jautru. Tas jausmas, kuris yra pripildytas ilgesio Lietuvai, Tėvynei, neapibūdinamas jokiais žodžiais. Tai reikia patirti ir išgyventi. Mūsų visų meilė lietuviškam žodžiui, dainai, tradicijai tapo mūsų visų ansambliečių draugystės priežastimi.

Rinkome ansamblio vardą. Vakaras ir bendravimas su bičiule iš Vilniaus etninės kultūros centro Loreta Stoliaroviene papildė renkamų pavadinimų sąrašą žodžiu Gabija. Juk Gabija – tai lietuviškos ugnies simbolis. Skleidžiame ir nešame lietuvišką šviesą, tradicijas, kultūrą per norvegišką žemę. Taip garsiname Lietuvos vardą ir šildome kiekvieno širdį, kuri prie mūsų prisiglaudžia. Galime garsiai visiems sakyti: mes esame!

Oslo lietuvių folkloro ansamblis (toliau OLFA) „Gabija“ turi ir vardo krikštamotę. Tai dailininkė, keramikė, Lietuvos televizijos laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė, kuri vieną sekmadienį buvo atvykusi su savo darbais į Oslo lituanistinę mokyklą „Gintaras“.

Esame dalyvavę Lietuvos ambasados Norvegijos Karalystėje, lituanistinės mokyklos, ir OLFOS „Gabijos“ suorganizuotame renginyje „Advento rytmetys“, kuriame pirmą kartą suskambo lietuviško advento liaudies dainos. Renginiai buria ne tik kitų šalių žmones ir kviečia gerbti savo tradicijas, papročius, kalbą, bet vienija visame pasaulyje išsibarsčiusius lietuvius vienam tikslui – lietuviškam identitetui išsaugoti. Juk kas mes be savo kalbos, kultūros ir tradicijų? Net ir išsibarstę po visą pasaulį žmonės galvoja apie Lietuvą, nepamiršta jos.

Kaip svetimšaliai reaguoja, matydami Jus su tautiniais kostiumais ir kita lietuviška atributika? Ar sulaukiate susidomėjimo, klausimų?

Elena: Esame laimingi, jog ne tik galime būti kartu, bet ir esame matomi Norvegijos bendruomenei. Norvegai žavisi, matydami mus tautiniais kostiumais. Nors esame tik maža dalis visos lietuvių bendruomenės Norvegijoje, tačiau sulaukiame klausimų, kas mes, iš kur mes. Deja, ir Norvegijoje, ne tik visame pasaulyje, dauguma Lietuvos nepažįsta. Bet mes nenuilstame priminti. Norvegijoje turėjome atstovauti Lietuvai viename didžiausių pasaulio tautų renginių „Words“, tačiau staiga užpuolęs virusas ir CO19 situacija pakoregavo planus. Lenkijos bendruomenės atstovai organizavo Joninių šventę. Iš tiesų esame matomi. Džiaugiamės pasiūlymais dalyvauti tarptautiniuose renginiuose bei atstovauti Lietuvai.

Norvegai – konservatyvūs žmonės. Tačiau pamatę ar išgirdę mus, jie tolerantiškai reaguoja į mūsų veiklą. Kai neturėjome kur repetuoti, vasarą rinkomės namo, kurio dalį nuomojame, kieme. Šokome, dainavome... Namo šeimininkai norvegai braukė ašarą, matydami mūsų visų, 20 žmonių, užsidegimą.

Skirmantas: Tuo pačiu mes, vadovai, dėkojame ansamblio „Gabija“ nariams. Kaip mes bendraudami tarpusavyje dažnai sakome – nebūtų jūsų, nebūtų mūsų. Ansamblis yra šeima. Visi esame didelės šeimos dalis.

Kodėl išvažiavote į Norvegiją?

Skirmantas: Lietuvoje dirbau statybų sektoriuje vadybininku, esu statybų inžinierius. Į Norvegiją atvykti ir ieškotis darbo pakvietė žmonos brolis. Emigracijos tikslas buvo kaip ir daugelio lietuvių – darbas.

Atvykau į Norvegiją, į Trondheim miestą 2017 metais. Giminių dėka gavau laikiną prieglobstį, mažą kambariuką. Turėjau intensyviai ieškotis darbo. Antros savaitės pabaigoje, o kitą dieną jau turėjau vykti į darbo pokalbį, slidinėdamas patyriau kelio traumą. Grįžau į Lietuvą. Po trijų mėnesių atvykau į darbą Norvegijoje, statybose. Gyvenau Norvegijos pietuose. Gražūs vaizdai, kasdien stiprus vėjas, darbas, laisvalaikis, poilsis. Mėgau iškylauti pajūryje, svajodamas susikurti gražų gyvenimą, čia, svetimoj šalyje (tuo metu žmona Elena dar gyveno Lietuvoje). 2017 metų pabaigoje atvykau į Oslą. Firma, kurioje įsidarbinau, apgyvendino Oslo centre, mažame bute. Gavau ilgalaikę darbo sutartį („fast“ kontraktą, o tai Norvegijoje gauti yra labai sunku ir svarbu), dirbau statybose. Laisvalaikiu eidavau į miestą, mačiau norvegų gyvenimą ir aplinką, mokiausi po truputį naujos šalies kalbos. Gyvenimo sąlygos man netiko, tad išsinuomojau atskirą kambarį Oslo priemiestyje. Pusantrų metų Norvegijoje gyvenau vienas. Labai sunkus laikotarpis: be šeimos, be kalbos, be draugų. Viskas pasikeitė, kai žmona Elena nusprendė atvykti į Norvegiją gyventi.

Elena: Lietuvoje turėjau gerą ir mylimą darbą. Veiklos pakako. Tačiau daugelis man pritars, jog dauguma mano išvardytų veiklų Lietuvoje yra neapmokama. Viskas, ką organizuoji, kuri – yra tik tavo laisvo laiko rezultatas, kuris formaliai įvardytas ir apmokamas, bet kaštai nedideli.

Metus kalbėjome apie galimybę išvažiuoti pas vyrą ir, viską palikusi, nusprendžiau vasarą pagyventi ir padirbėti Norvegijoje.

2018 metais atvykusi į Norvegiją nesitikėjau greito rezultato, Lietuvoje ir Prancūzijoje teko mokytis prancūzų kalbos, tad žinojau, kiek laiko truks išmokti kalbos. Pradžia nebuvo lengva. Įsidarbinau viename iš Oslo viešbučių. Aplinkoje sukosi lietuvės moterys, nuostabios savo patarimais ir pasiruošusios bet kada padėti. Mokytojai, nepatyrusiai sunkaus fizinio darbo, darėsi vis sunkiau. Supratau, jog kalbą mokytis bus sunku, nes reikia dirbti, o ir po vasaros vėl ėmėsi suktis įvairios mintys, idėjos apie mokyklą. Vis dažniau grįždavau mintimis į Lietuvą.

Ilgai galvojome su vyru, ką daryti ir pačiu laiku buvau priimta dirbti Oslo lituanistinėje mokykloje „Gintaras“, kurioje sėkmingai dirbu. Išėjusi iš pirmojo darbo, nusprendžiau lankyti norvegų kalbos kursus ir siekti savo tikslo – noriu dirbti tai, ką gerai išmanau ir moku. Tuo pačiu gimė idėja suburti Oslo lietuvių folkloro ansamblį ir taip būti arčiau Lietuvos su bendraminčiais. 2019 metų vasaros idėjos tapo realiu rezultatu ir užpildė mūsų lietuviško ilgesio trūkumą.

Ką jūsų šeimai reiškia lietuvybė už Lietuvos ribų?

Elena: Man lietuviško identiteto išsaugojimas visada buvo svarbus. Tiek gyvenant Lietuvoje, tiek būnant čia. Gyvendamas svečioje šalyje, visada būsi tik svečias, tačiau savo šalies, istorijos, tradicijų, niekada nepamirši. Mes esame lietuviai, todėl svarbu atlikti pilietinę pareigą. Aš myliu Lietuvą, nors ir esu pasirinkusi gyvenimą Norvegijoje. Manau, kad garbinga gerbti, tarnauti bei ambasadoriauti savo šaliai. Mes tai darome tik maža dalele, dalyvaudami bei organizuodami renginius su „Gabija“. Ši misija yra svarbi ne tik dėl buvimo kartu su lietuviais – ši misija neša lietuvišką šviesą per Norvegijos žemę ir per pasaulį, leidžia iš arčiau kitų šalių žmonėms susipažinti su lietuviška kultūra ir tradicijomis. Dažnai pristatau lietuvių liaudies instrumentus vaikams ir kolegoms. Mums abiems lietuvybė už Lietuvos ribų – yra tarsi duonos grūdas, iš kurio, tikimės, išaugs kartos ir gebės ateityje pasakoti bei pristatyti gražiausius dalykus apie Lietuvą.

Skirmantai, esate biržietis. Kas jums dabar yra Biržai? Ar dažnai grįžtate, pasiilgstate?

Biržų kraštas man labai mielas. Labai gera prisiminti čia praleistą vaikystę ir jaunystę. Kaip ir daugelis, išvykau iš gimtojo miesto studijuoti į Vilnių. Kol gyvenau Lietuvoje, į Biržus atvykdavau gana dažnai, išvykus gyventi į užsienį tai tapo nelabai įmanoma. Tad į Lietuvą, o tuo pačiu į Biržus, atvykstu labai retai. Ar pasiilgstu Biržų? Taip, kartais ateina prisiminimai ir gimtojo krašto ilgesys. Bet gyvename realiame pasaulyje ir kuo ilgiau gyvenu Norvegijoj, tuo ji man tampa vis savesnė. Bet Biržai visada liks gimtasis ir mielas kraštas.

Elena, o kur jūsų gimtos šaknys?

Aš gimiau ir užaugau Pasvalio mieste. Man Pasvalys taip pat visada bus mano gimtuoju miestu. Tai mano žemė, mano namai, mama, tetos, dėdės ir draugai bei bičiuliai. Deja, pandemija neleidžia šiuo metu skraidyti, kada panorėsi. Esame dirbantys žmonės. Tad labai tikimės, jog per vasaros atostogas galėsime aplankyti ir Biržus, ir Pasvalį.

Ačiū už pokalbį.

  Pagal projektą "Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje".

logo