Naujausios
“Biržiečių žodžio” skaitytojų prašėme atsakyti, kaip pasikeitė gyvenimas karantino metu? Ką dėl karantino prarado, kaip jis sujaukė planus. Gal karantinas suteikė daugiau laisvo laiko? Ką laisvalaikiu veikiate? Gal perskaitėte gerą knygą ar internete pasižiūrėjote gerą filmą. Kokia tai knyga, koks tai filmas? Kaip šiemet švęsime Velykas?
Prašėme pasakyti: ko pirmiausia griebsitės, kur eisite, ką veiksite, kai pasibaigs karantinas ir bus panaikinti kiti apribojimai? Kaip pasikeis mūsų visų gyvenimai, kai būsime įveikę koronaviruso sukeltą pandemiją?
Sulaukėme atsakymų. Kviečiame ir kitus skaitytojus pasidalinti mintimis apie gyvenimą karantino sąlygomis.
Stengiuosi laikytis nurodymų ir be reikalo nekulniuoti po Biržus. Tačiau norisi pajudėti. Tad sėdu ant dviračio ir trumpam nuvažiuoju iki Astravo, Širvėnos ežero. Aplinkiniais kelias grįžtu į namus. Namuose didelių darbų neturiu. Todėl skaitau knygas. Dabar skaitau Antano Maceinos bei Juozo Baltušio dienoraščius. Tiesiog – laukiu šilto pavasario.
Manfredas BRIDŽIUS, senjoras
Karantino metu vadovaujuosi šiuo posakiu: jei negali keisti situacijos, keisk požiūrį į ją. Labiau neramina ne pats priverstinis buvimas vienoj vietoj, o tai, kas vyksta visame pasaulyje, kuris privertė mus visus sustoti. Tikrai jau visko visiems buvo per daug – ir pirkinių, ir kelionių, ir skubos. Išgyvenome pertekliaus laiką, o vis tiek atrodė, kad visko maža. Tad karantino metu pirmiausia išmokau tenkintis ir džiaugtis tuo, ką turiu. Ir – koks atradimas! – visko yra nuosavuose namuose. Spintų, spintelių, stalčių, komodų, terasų, mansardų... Ir galvos prakratymas irgi šiuo metu yra itin vertingas. Tiesioginį darbą atlieku nuotoliniu būdu, manęs tai nė kiek neerzina. Tuo pačiu nuotoliniu būdu su vaiku lankau trečiąją klasę – mažiukams tokie mokslai dar sunkokai vieniems sekasi. Be abejo, atsirado daugiau laiko knygai ar filmui. Perskaičiau Guzel Jachinos knygą „Zuleicha atmerkia akis“. Dabar ieškau laiko „Kino pavasario“ filmams. Ūkiškų, kaip aš sakau, darbų visuomet yra. Velykos bus ramios, labai norėčiau, kad visi suvoktų, kaip svarbu dabar išlaukti, net ir šventę išgyvent tyliai. O kai visa tai baigsis, su džiaugsmu vėl pradėsiu įprastą kasdienybės rutiną. Dabar, žiūrint iš šio atskaitos taško, ne vienam, man atrodo, ji pasirodė ne tokia jau ir bloga.
Indra DREVINSKAITĖ, Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro vyr. bibliotekininkė
Mano gyvenimas ir prieš karantiną buvo labai ramus. Daug laiko praleisdavau viena. Vaikščiodavau, skaitydavau profesinę literatūrą, pjeses. Kūriau ateities planus – ką veiksiu kitą sezoną, mintyse rašiau scenarijų naujam publicistiniam spektakliui. Žodžiu – planavau.
Kai viskas tik prasidėjo, maniau, na dabar tai gerai, galėsime sau laisvai repetuoti, nes visus renginius Kultūros centre atšaukė. Scena bus laisva vakarais. Bet... viskas rimčiau. Teko atšaukti tradicinę Melpomenės šventę, skirtą tarptautinei Teatro dienai paminėti. Teko atšaukti ir Boriso Dauguviečio teatro premjerą, kuri turėjo būti balandžio 18 dieną. Neaišku kaip bus su tradicine respublikine mėgėjų teatrų švente „Vaidintojų atžalynas“ Papilyje, kuri turi įvykti birželio pirmą sekmadienį...
Karantino metu beveik visą laiką, išskyrus pasivaikščiojimą ir kelionę į parduotuvę, praleidžiu namie. Ir taip jau sutapo, kad šiuo metu slaugau savo mamą, kuri šiais metais apturėjo dvi klubo sąnario operacijas. Taigi, karantinas man – papildomas laikas slaugai ir didelė atsakomybė „neparnešti“ viruso į namus.
Labiausiai pasiilgau repeticijų ir „gyvo“ bendravimo su visais pažįstamais. Pasiplepėjimo su draugais, geriant kavą. Pasiilgau bibliotekos knygų. Pasiilgau laisvės būti su žmonėmis.
Velykas švęsiu dviese su mama. Jos bus labai ramios ir be gausių vaišių. Nudažysiu kelis kiaušinius. Supratau, kad žmogui reikia tikrai labai nedaug. Supratau, kad gyvenu labai gerai.
Kai bus atšauktas karantinas, mano gyvenimas labai nepasikeis. Pirmiausia susitiksiu su savo aktoriais Biržų kultūros centre ir Papilio kultūros namuose. Pasiilgau visų.
O kaip gyvensime po pandemijos – nežinau. Tik suprantu, kad taip kaip buvo – nebebus. Bet esu optimistė. Manau, kad viskas anksčiau ar vėliau praeis.
Vita VORIENĖ, Biržų kultūros centro Boriso Dauguviečio teatro režisierė
Karantinas sujaukė visus planus. Kadangi esu rizikos grupėje dėl amžiaus, tai nuo karantino pradžios užsidariau namuose. Be veiklos ir esant vienišam, tai tikra kančia. Tad esu – be veiklos ir be bendravimo. Iš kitos pusės, pajutau rūpestį iš jaunimo, bei jų tėvų. Apiperka. Bendrauja internetu. Pasiteirauja apie savijautą ir sveikatą. Knygos visada buvo su manimi, dabar daugiau turiu laiko peržiūrėti savo biblioteką. Atsirado laiko galų gale apvalyti šaldytuvą. Pasiilgęs veiklos! Tikiuosi, kad suspėsiu padaryti tai, kas buvo suplanuota metams. Po karantino žmonės, manau, bus draugiškesni. Už rūpestį manimi dėkoju: Romui, Dovilei, Gabijai, Urtei, Andželikai, Rosvitai, Viktorijai, Liepai, Pauliaus mamai Jurgai… Būkime visi sveiki!
Vidutis ŠEŠKAS, Lietuvos šaulių sąjungos Alfonso Smetonos šaulių 5-tos rinktinės Stepono Giedriko-Giriečio Biržų 501-os kuopos vadas
Didžiausias pasikeitimas, karantino laikotarpiu, tai darbas iš namų. Nieko nepraradau. Kadangi esu miškininkė, tai darbas miške liko toks pat. Miške – saugu. Tik tenka mokytis dirbti su klientais nuotoliniu būdu. Reikia išmokti daug naujų dalykų, todėl laisvo laiko tikrai sumažėjo. Pasibaigus karantinui norėčiau ramiai apsipirkti – ne maisto prekių parduotuvėje.
Nežinau, kaip mes pasikeisime. Kažin ar tapsime jautresni, rūpestingesni. Tikrai žinau, kad daugelis būsime patobulinę informacinių technologijų žinias.
Jūratė ČEPUKIENĖ, miškininkė
Felikso Grunskio nuotr.