Naujausios
Alkį malšina duona ir meilė
Trečioką moko skaityti, mamą – apkabinti savo kūdikį ir jį prakalbinti. Pakeisti socialiai nuskriaustų žmonių kasdienybę, atrasti gyvenimo skonį ir numalšinti ne tik valgio, bet ir emocinį alkį moko maltiečių Vaikų dienos centre. Ir Kūčių stebuklą jie mokysis patirti drauge su savo mamomis ir močiutėmis, broliukais ir sesutėmis.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Kūčios – ir vaikų šeimoms
Šiemet, kaip ir dešimt metų iki šiol, Maltos ordino įkurtame Šiaulių vaikų dienos centre bus tikroji Kūčių vakarienė. Su kalėdaičio laužymu, su malda ir žvakele, artimųjų apsikabinimais ir linkėjimais, su meile ir atjauta, žiūrėjimu į akis ir ramybe.
Prie Kūčių stalo sės ne tik centrą lankantys vaikai, bet ir jų mamos, močiutės, broliukai ir sesutės. Tai bus šeimos šventė. Šeimos ir namų. Nors ne visų namai šilti ir šviesūs, ne visuose pilna ramybės ir jaukumo, duonos ir žaidimų.
Kodėl prie stalo sės tik mamos ir močiutės? Tiesiog todėl, kad tik viena iš šeimų turi ir tėtį, ir mamą. Visos kitos šeimos – tik mamos ir jų vaikai.
Ir tik po to ateis tos triukšmingosios Kalėdos – su žaidimais ir dovanomis, su krykštavimais ir Kalėdų Seneliu, su muzika ir linksmybėmis.
Šiemet Vaikų dienos centro Kalėdos bus su gausybe dovanų. Dovanas vaikams paruošė ir Lietuvos, ir Hamburgo labdariai.
Reikalingi vaikai
Vaikų dienos namai išpuošti baltais angelais laukia švenčių. Tačiau tikrieji gerumo angelai – „vadovytės“, laukiančios vaikų kasdien ne tik su karšta arbata, bandelėmis ar gardžia sriuba, bet ir su apsikabinimais, galvelių paglostymais, pamokančiu žodžiu ir šviesesnio pasaulio spalvomis.
Dienos centro vaikai „vadovytėmis“ vadina Vilmą Kaušienę, socialinio darbo ir socialinės pedagogikos magistrę, ir pradinių klasių bei technologijų mokytojos išsilavinimą turinčią Onutę Krušinskę.
Kurį laiką centre dirbo trys darbuotojos, tačiau dabar viena yra motinystės atostogose, tenka suktis dviese. Moterų užduotis – ne tik pamaitinti vaikus, paruošti su jais pamokas, praleisti laisvalaikį, bet ir rengti projektus paramai gauti, dalyvauti įvairiose paramos ir labdaros akcijose, pasirašinėti sutartis, bendrauti su rėmėjais.
„Vadovytės“ bendradarbiauja su Vaiko teisių apsaugos tarnyba, Savivaldybės Socialinės paramos skyriumi, Pedagogine psichologine tarnyba, policija, eina į ugdymo įstaigas, siunčia joms laiškus, kad toks centras egzistuoja ir kas čia vyksta.
Tarnybos žino, kuriose šeimose yra bėda, kam reikia pagalbos. Taip ir atsiranda Vaikų dienos centro lankytojai.
10 metų etapas
Maltiečių Vaikų dienos centras Petro ir Pauliaus katedros parapijos namuose atidarytas 2004 metais birželį. Bažnyčia turėjo pastatą. Hamburgo (Vokietija) Maltos ordino finansine pagalba pastatas buvo renovuotas. Hamburgo maltiečiai ir tuometinis katedros klebonas Remigijus Čekavičius buvo iniciatoriai, jog čia įsikurtų Vaikų dienos centras.
„Šiauliuose tuo metu buvo visai nedaug vaikų dienos centrų, o poreikis tokių įstaigų buvo labai didelis“, – mena pradžią V. Kaušienė.
„Vokiečiai, iš Hamburgo atvažiavę maždaug apie 2002 metus, pamatė tuometinę Šiaulių situaciją. Tada jau šiek tiek geriau gyvenome, nei ką tik atgavus nepriklausomybę, bet tada tikrai Šiauliai dar buvome ne tokie turtingi, kaip dabar esame“, – antrino Onutė.
Ar dabar jau esame turtingi? Onutė ramiai nusišypso: „Nepalyginamai turtingesni, nei buvome. Tam, kad pamatytumei, ką turi, reikia su kuo nors palyginti. Aš daug keliauju. Dar taikos metu lankiausi Ukrainoje. Jie prieš porą metų, dar iki karinių neramumų, gyveno taip, kaip Lietuva prieš 20 metų.“
„Taip, kaip gyvena Lietuva – reikia tik džiaugtis. Nelyginkime savęs su Skandinavija, lyginkime su postsovietinėmis šalimis“, – vėliau priduria Onutė.
Kad Lietuva ir Šiauliai gražėja, pastebi ir atvirai sako Hamburgo maltiečiai, kasmet atvykstantys į svečius.
Vaikai suranda namus
Kasdien į maltiečių Vaikų dienos centrą ateina nuo 20 iki 30 vaikų, o atostogų metu – dar daugiau. Maždaug apie 15 vaikų – jaunesniojo mokyklinio amžiaus, visi kiti – paaugliai, kurie jau padeda centro darbuotojoms.
„Mes centre taikome šeimos modelį: vyresnieji prižiūri mažiukus, padeda tvarkytis, o mažiukai iš jų mokosi. Mes vaikams ne liepiame, o mokome juos dirbdamos kartu“, – pasakojo darbuotojos.
Nors pietūs Dienos centre numatyti tik 15 valandą, neretai vaikai, kuriems jau baigėsi pamokos, užbėga čia jau apie 12 valandą.
„Ko turim valgyti?“ – vaiko klausimas dar gerokai iki pietų.
„Bėk, užsikaisk arbatos, tuoj valgysim bandelių“, – šypsosi darbuotojos.
Vaikai Dienos centre laiką leidžia maždaug iki 17 valandos. Po 15 valandos pietų jau vėl būna praėjęs laiko tarpas. Vėl pilveliai urzgia. Vėl tenka kaisti arbatą, vėl tenka tepti sumuštinius.
Vaikų dienos centras brangina net ir dovanotas uogienes. Didelę maisto dalį centras gauna per „Maisto banko“ akcijas. Dalyvauja įvairiuose projektuose.
Nemokėjo aukoti. Išmoko
Kai 2004 metais įsikūrė maltiečių Dienos centras, jam daug ko trūko. Vilma Kaušienė, dirbanti čia nuo pat centro įkūrimo, mena, eidavusi pas Šiaulių verslininkus prašyti paramos.
„Kad galėtume vaikus pamaitinti“, – pasakoja Vilma.
Vilma iki šiol prisimena nustebusias pasiturinčių verslininkų akis: jie nesuprato, ko moteris prašo. Tuo laiku verslininkai nežinojo, kas yra vaikų dienos centrai.
„Taip buvo vos prieš vienuolika metų. Aukojimas buvo minimalus. Vaikų dienos centruose tikrai nebūdavo nei tokių Kalėdų, nei tokio skanaus maisto ant kasdienio stalo. Vaikai tada nelikdavo pas mus alkani, bet to, kas yra dabar – nepalyginsi", – pasakojo V. Kaušienė.
„Nemanykite, kad mūsų Dienos centre vaikai – iš asocialių šeimų“, – teigia V. Kaušienė.
Ji pasakoja, kad 2008 metų ekomoninės krizės metu teko padėti ne vienai šeimai, kuri prarado verslą ir nebeturėjo net savo vaikams ko duoti valgyti.
„Verslai žlugo, įsiskolinimai didžiuliai. Vaikams nėra ko duoti valgyti. Turėjome tikrai ne vieną tokią šeimą. Bet tai buvo momentinė pagalba. Tos šeimos atsistojo ant kojų ir pradėjo padėti mūsų centrui“, – pasakojo Vilma ir Onutė.
Šiuo metu ne viena verslą atgaivinusi šeima noriai remia jiems pagalbos ranką ištiesusį Dienos centrą, noriai aukoja.
Baisus ne tik valgio alkis
Vilma ir Onutė pripažįsta, kad dauguma centro lankytojų – vaikai iš rizikos šeimų. Mamos likusios vienos auginti vaikų, yra sugyventinių, yra išgėrinėjimo, yra skurdo, nėra buities įgūdžių, elementaraus suvokimo, kaip kurti savo gyvenimą.
Į maltiečių Vaikų dienos centrą ateina ne tik vaikai, bet ir jų mamos.
„Mes pirmiausia dirbame su tėvais. Mamų pagalbos grupėse yra bendraujama, patariama joms“, – pasakojo darbuotojos.
Kai darbuotojos išgirsta iš susirinkusių mamų patarimų, kaip Darbo biržoje „sužaisti“, kad gautumei pašalpą, tenka įsiterpti ir pamokyti ne įstatymams nusižengti, o sąžiningai gyventi.
Mamos viena kitą pamoko, kaip vaikus auklėti, kaip su vyrais elgtis – pamoko, kurį reikia mesti „per bortą“, o su kuriuo dar galima gyventi.
Vaikų dienos centrą lankančios mamos – iki 40 metų.
„Mes matome vaikus, su kuriais mamos dar kūdikystėje nekalbėjo. Tokie vaikai paaugę yra labai uždari. Mamos nustemba, kad vaikus reikėję kalbinti nuo kūdikystės, joms atrodė, kad jų kūdikiai vis tiek nieko nesupranta, tad su jais būdavo tylomis“, – pamokas mamoms pasakojo Vilma ir Onutė.
Vaikų centro darbuotojos moko mamas kalbėtis, bendrauti su vaikais, apsikabinti, pabučiuoti, pačiūčiuoti, paglostyti, pasisodinti ant kelių.
„Jos nemoka apsikabinti savo vaikų, nes pačios daugiausia yra užaugusios globos namuose, nepilnose šeimose, kur jų niekas taip pat neapkabindavo. Mes matome vaikus, kurie yra ne tik išalkę maisto, bet – meilės, šilumos, artumo. Baisus yra emocinis alkis“, – sako darbuotojos.
Nemokantis skaityti trečiokas
Vaikų dienos centre vaikai su darbuotojais ir vyresniaisiais vaikai ruošia pamokas.
„Sunku suvokti, kaip vaikas trečioje klasėje nemoka skaityti, nors mokyklą lanko. Suprantu, kad sunku, kai klasėje – 30 pirmokų ir visi labai skirtingi. Kažkas lieka nepastebėtas“, – pasakojo O. Krušinskė.
Neretai Onutė susiduria su situacija, kai antroko arba trečioko pratybų sąsiuvinukas visiškai tuščias. Paaiškėja, kad vaikas nesugeba perskaityti užduoties, todėl negali sužinoti, ko joje prašoma.
Onutė kantriai moko daugybos lentelės, skaityti tekstą, o perskaičius suvokti, ką perskaitė.
„Kaip nušvinta vaikų akys, kai jie suvokia, ką pagaliau reikia veikti mokykloje ir kodėl apskritai į ją reikia eiti. Vaikai pradeda norėti eiti į mokyklą, nes pagaliau suprato, kad ten galima kai ko išmokti“, – atlaidžiai šypsosi centro pedagogė.
Ne vieno vaiko pažymiai lankant Vaikų dienos centrą pagerėja maždaug per porą mėnesių.
Kaip išmokti supykti
Moterys pastebėjo, kad yra mamų, kurios neturi bendravimo įgūdžių: nemoka suformuluoti pagalbos prašymo, nežino, kaip prakalbinti savo vaiką.
Vaikus tenka mokyti išreikšti savo jausmus.
„Mes mokome juos pasakyti „aš pykstu“, mokome supykti, nes tai irgi reikia mokėti. Mokome išsikalbėti, išsiaiškinti pykčio priežastis. Pyktis labai natūralus jausmas, bet užgniaužtas jis prasiveržia baisia agresija“, – sako V. Kaušienė.
Kad vaikai išmoktų reikšti emocijas, pasitelkiami įvairūs būdai, ne tik kalbėjimas, bet ir žaidimas, vaidyba.
Dienos centro darbuotojų akyse per 10 veiklos metų užaugo ne vienas šimtas vaikų. Dalis yra baigusių universitetuose socialinius mokslus ir dirba socialinį darbą – tai, ko išmoko Vaikų dienos centre.
„Yra vaikų, kurie labai gerai gyvena, nors pas mus atėjo iš labai sunkių sąlygų, bet išmoko, stengiasi padėti ne tik sau, bet ir kitiems“, – sako Vilma.
„Vadovytės“, pavyzdžiui, praskridus virš centro naikintuvui, visada primena: jeigu vaikai mokysis, jie galės būti net lėktuvų pilotais!
„Mūsų toks tikslas ir buvo – nutraukti skurdo (ne tik materialine prasme) grandinę ir siekti, kad vaikai gyventų geriau, nei matė, kaip gyvena jų tėvai ir vienišos mamos“, – sako Onutė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ANGELAI: Maltiečių dienos centro socialinė pedagogė Vilma Kaušienė (kairėje) ir pedagogė Onutė Krušinskė vaikus mokė pasigaminti angelus ir jais pasipuošti patalpas prieš Kalėdas.
ALKIS: Vaikų dienos centre su socialine pedagoge Vilma Kaušiene (kairėje) ir pedagoge Onute Krušinske dienos nebūna alkanos. Net ir emocinis alkis čia tirpsta.