Aistra sportui ir noras padėti kitiems

As­me­ni­nė nuo­tr.
Ro­mual­das Vi­li­mas – ug­nia­ge­sys ir spor­to tre­ne­ris.
Į "Bir­žie­čių žo­dį" krei­pė­si skai­ty­to­ja, pri­sta­ty­da­ma no­mi­nan­tą re­dak­ci­jos ren­gia­muo­se "Me­tų bir­žie­čių" rin­ki­muo­se. Ka­dan­gi kon­kur­se "Me­tų spor­ti­nin­ko" no­mi­na­ci­jos ne­bu­vo, nu­spren­dė­me jau­ną­jį Bir­žų prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos ug­nia­ge­sį ir Bir­žų Žyd­rū­no Sa­vic­ko spor­to klu­bo "Big Z" tre­ne­rį Ro­mual­dą Vi­li­mą skai­ty­to­jams pri­sta­ty­ti.

Praė­ju­sią va­sa­rą da­ly­va­vo­te tarp­tau­ti­nė­se ug­nia­ge­sių var­žy­bo­se Vo­kie­ti­jo­je. Ko­dėl su­ma­nė­te ten vyk­ti?

Pir­mo­sios tarp­tau­ti­nės ug­nia­ge­sių var­žy­bos bu­vo su­reng­tos Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se maž­daug prieš tris­de­šimt me­tų ir iš­pli­to po vi­są pa­sau­lį. Lie­tu­vo­je kiek­vie­nais me­tais yra ren­gia­mas ug­nia­ge­sių čem­pio­na­tas, ku­ria­me iš ge­riau­sių­jų su­da­ro­ma rink­ti­nė, at­sto­vau­sian­ti Lie­tu­vai tarp­tau­ti­nė­se var­žy­bo­se. Šį­kart į rink­ti­nę ne­pa­te­kau, tad į var­žy­bas nu­spren­dė­me vyk­ti sa­va­ran­kiš­kai su ko­le­ga ug­nia­ge­siu Ma­riu­mi Gas­pa­rė­nu. Pa­si­se­kė vi­sai ne­blo­gai, užė­mė­me ant­rą­ją vie­tą kaip dvie­jų žmo­nių ko­man­da ir dar pri­si­dė­jau prie če­kų ug­nia­ge­sių rink­ti­nės, su ku­ria taip pat iš­ko­vo­jo­me ant­rą­ją vie­tą.

Ne­pa­te­ko­te į Lie­tu­vos rink­ti­nę, bet ne­nu­lei­do­te ran­kų. Iš kur tiek už­si­de­gi­mo?

Gai­la, kad ne­pa­vy­ko, nors tu­rė­jau ge­rus šan­sus pa­tek­ti į ge­riau­sių­jų pen­ke­tu­ką. Tur­būt tas per di­de­lis už­si­de­gi­mas ir pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vo jė­go­mis šį­kart ir pa­ki­šo ko­ją. Be to, kaip ty­čia, at­ran­ka su­si­dė­lio­jo taip, kad te­ko rung­tis jau su pa­te­ku­siais į ge­riau­sių­jų gre­tas, o tai bu­vo iš­šū­kis. Bet ug­nia­ge­sių var­žy­bo­se ga­li­ma da­ly­vau­ti ir sa­va­ran­kiš­kai, tad su ko­le­ga Ma­riu­mi nu­spren­dė­me iš­ban­dy­ti sa­vo jė­gas ir in­di­vi­dua­liai, ir kaip ko­man­da. Tik jau te­ko vyk­ti už sa­vo lė­šas, bet bu­vo ver­ta.

Ar daug kai­nuo­ja iš­vyk­ti į tarp­tau­ti­nes var­žy­bas in­di­vi­dua­liai?

Pa­ti re­gist­ra­ci­ja nė­ra la­bai bran­gi, bet ke­lio­nės iš­lai­dos, ug­nia­ge­sių uni­for­mos ir vi­sa rei­kia­ma įran­ga kai­nuo­ja ne­ma­žai.

To­kioms var­žy­bos rei­kia ge­ro fi­zi­nio pa­si­ren­gi­mo, ar sun­ku joms pa­si­ruoš­ti?

Už­duo­tys bū­na ir fi­ziš­kai, ir psi­cho­lo­giš­kai sun­kios, rei­ka­lau­jan­čios daug iš­tver­mės. Bet vi­sa tai įgy­ja­ma pa­laips­niui. Abiems ma­no dar­bams rei­kia ge­ro fi­zi­nio ir psi­cho­lo­gi­nio pa­si­ren­gi­mo, tad bū­ti­na nuo­lat tre­ni­ruo­tis, svei­kai mai­tin­tis, ug­dy­ti va­lią ir iš­tver­mę. Tai tu­ri tap­ti gy­ve­ni­mo bū­du, o ne pa­si­ruo­ši­mu tik prieš var­žy­bas. Prie ge­rų re­zul­ta­tų var­žy­bo­se pri­si­dė­jo ir nau­jai at­si­da­riu­si tre­ni­ruo­čių ba­zė Šiau­liuo­se, ku­rio­je ga­lė­jo­me tin­ka­mai pa­si­reng­ti. Ten per praė­ju­sius me­tus tik­rai pa­to­bu­lė­jo­me. Anks­čiau, ga­li­ma sa­ky­ti, tre­ni­ruo­da­vo­mės ka­ro są­ly­go­mis: ką pa­tys pa­si­ga­min­da­vo­me, to­kios bū­da­vo ir tre­ni­ruo­tės, o ug­nia­ge­sių tre­ni­ruo­tėms rei­ka­lin­ga spe­cia­li įran­ga.

Kaip ta­po­te ug­nia­ge­siu?

Ma­no tė­tis ug­nia­ge­sys, dir­ba Pa­pi­ly­je, se­ne­lis taip pat bu­vęs ug­nia­ge­sys. Nuo pat ma­žens au­gau to­je ap­lin­ko­je, gal tai ir tu­rė­jo įta­kos­ma­no pa­si­rin­ki­mą.

Tur­būt jie Ju­mis di­džiuo­ja­si?

Ne­ži­nau, nie­ka­da ne­klau­siau. Bet ma­nau, jei­gu vai­kas at­ran­da sa­ve sek­da­mas tė­vų pė­do­mis, jie tuo tik džiau­gia­si.

O kaip ma­ma, ar ji ne­si­jau­di­na, kad šei­mos vy­rai dir­ba to­kį dar­bą?

Ma­nau, kad ne, gal jau pri­pra­to. Nors bū­na, jei iš­girs­ta apie ko­kį įvy­kį, iš kar­to skam­bi­na ir klau­sia, ar man vis­kas ge­rai.

Ar ma­no­te, kad ši pro­fe­si­ja Lie­tu­vo­je po­pu­lia­ri?

Ug­nia­ge­sių Lie­tu­vo­je trūks­ta, ne­tgi mo­ky­mo­si kur­sų truk­mė da­bar šiek tiek su­trum­pin­ta. Ir at­ran­kos į ug­nia­ge­sių mo­kyk­lą ne­be to­kios griež­tos kaip anks­čiau, bet ži­no­ma, įvyk­dy­ti nor­ma­ty­vus bū­ti­na vi­siems. Kai aš sto­jau į ug­nia­ge­sių mo­kyk­lą, sto­jan­čių­jų bu­vo apie še­šias­de­šimt, bet priim­ti bu­vo tik pu­sė jų. O da­bar at­ran­ko­je at­kren­tan­čių­jų skai­čius žy­miai ma­žes­nis. Taip pat daug be­si­mo­kan­čių­jų po ku­rio lai­ko pa­si­duo­da, nes su­pran­ta, kad ši pro­fe­si­ja rei­ka­lau­ja daug fi­zi­nės ir psi­cho­lo­gi­nės stip­ry­bės. To­dėl ug­nia­ge­sių ir trūks­ta. Nuo ma­žens do­mė­jau­si įvai­rio­mis spor­to ša­ko­mis ir vi­sa­da spor­ta­vau, tad man gal yra leng­viau.

Ug­nia­ge­sio dar­bas pa­vo­jin­gas, vi­sa­da ri­zi­kuo­ja­te. Ne­bai­su?

Ri­zi­ka vi­sa­da yra, bet esu kaž­kiek ekst­re­ma­las, tad ug­nis ir tas jau­du­lys kai vyks­ta­me į įvy­kio vie­tą ma­nęs ne­trik­do. Dar­bas nė­ra mo­no­to­niš­kas, kiek­vie­na si­tua­ci­ja skir­tin­ga: na­mų iš­pla­na­vi­mas, gais­rų po­bū­dis, de­gan­čios me­džia­gos ir pa­na­šiai.

Ge­si­na­te ne tik de­gan­čius na­mus, juk ten­ka vyk­ti į įvai­rius eis­mo įvy­kius…

Ug­nia­ge­sio dar­bas yra la­bai pla­tus, api­ma daug sri­čių: gais­rai, che­mi­nės ava­ri­jos, au­toį­vy­kiai, ra­dia­ci­ja, gel­bė­ji­mas aukš­ty­je, žmo­nių trau­ki­mas iš griu­vė­sių.

Ar jau te­ko su­si­dur­ti su itin ekst­re­ma­lio­mis si­tua­ci­jo­mis?

Dir­bu ug­nia­ge­siu jau pus­penk­tus me­tus. Pa­čiam gel­bė­ti žmo­gaus iš de­gan­čios pa­tal­pos dar nė­ra te­kę, bet bu­vo gais­rų, kai rei­kė­jo iš­neš­ti jau ne­gy­vus žmo­nės iš de­gan­čių pa­tal­pų.

To­kie vaiz­dai šo­ki­ruo­ja?

Ži­nau, kad tai yra ma­no dar­bas, to­dėl nuo as­me­ni­nių iš­gy­ve­ni­mų ar emo­ci­jų sten­giuo­si at­si­ri­bo­ti. No­riu sa­vo dar­bą at­lik­ti kaip ga­li­ma ge­riau­siai, nes nie­kas už ma­ne to ne­pa­da­rys, juk ne­sto­vė­siu ir neverksiu… Aiš­ku tas žmo­giš­ku­mo fak­to­rius vi­sa­da yra, kai jau vis­kas bai­gia­si ir įtam­pa at­slūgs­ta, iš­ny­ra em­pa­ti­jos jaus­mas…

Kaip at­ro­do ug­nia­ge­sio die­na dar­be kai nė­ra iš­kvie­ti­mų?

Tu­ri­me sa­vo gra­fi­ką, die­not­var­kę. Pri­sii­ma­me pa­mai­ną, pa­si­tik­ri­na­me įran­gą, vyks­ta teo­ri­nės pa­mo­kos, spor­tuo­ja­me, tre­ni­ruo­ja­mės. Kar­tais vyks­ta­me tik­rin­ti di­des­nių ob­jek­tų ra­jo­ne: baž­ny­čių, pre­ky­bos cent­rų ar ki­tų pa­sta­tų, su­si­pa­žįs­ta­me su jais, kad gais­ro at­ve­ju bū­tų leng­viau orien­tuo­tis ir dar­bas bū­tų at­lik­tas ope­ra­ty­viau. Kai ne­ži­nai pa­sta­to iš­pla­na­vi­mo, di­de­lia­me ob­jek­te pa­si­klys­ti yra la­bai pa­pras­ta, ypač, kai vi­sur pil­na dū­mų.

Jau dau­giau nei me­tus kaip dir­ba­te ir spor­to tre­ne­riu. Kas pa­ska­ti­no pa­si­ner­ti į šią sri­tį?

Spor­tuo­ju nuo ko­kių aš­tuo­ne­rių me­tų, vi­sa­da no­rė­jau tap­ti tre­ne­riu. Ši sva­jo­nė ma­ny­je gy­ve­no vi­sa­da, o kai pra­dė­jau dirb­ti ug­nia­ge­siu, su­si­da­rė pa­lan­kios są­ly­gos šią sva­jo­nę įgy­ven­din­ti su­de­ri­nant ją su dar­bu. Lie­tu­vos spor­to aka­de­mi­jo­je Kau­ne bai­giau tre­ne­rio kur­sus, įgy­jau pa­žy­mė­ji­mą, lei­džian­tį už­siim­ti šia veik­la. Taip su­ta­po, kad kai pa­bai­giau kur­sus, Bir­žų Žyd­rū­no Sa­vic­ko spor­to klu­bas "Big Z" ieš­ko­jo tre­ne­rio.

Priar­tė­jo­te prie sa­vo sva­jo­nės…

Vi­sa­da no­rė­jau tap­ti pro­fe­sio­na­liu tre­ne­riu. Bu­vau su­tri­kęs, gal iki ga­lo ne­ži­no­jau ko iš tik­rų­jų no­riu, to­dėl ta­pau uni­ver­sa­lus, kad ga­lė­čiau pa­lies­ti dau­giau spor­to sri­čių. Pas­ta­ruo­ju me­tu ap­si­sto­jau tre­ni­ruok­lių sa­lė­je ir ma­ne la­bai pra­dė­jo "vež­ti" ug­nia­ge­sių spor­tas, ku­ria­me no­riu pa­siek­ti rim­tes­nių re­zul­ta­tų. O šia­me klu­be se­niai spor­ta­vau, ma­ne pa­ste­bė­jo ir pa­siū­lė pa­ban­dy­ti. Per pir­mą­sias tre­ni­ruo­tes bu­vo kaž­kiek ne­jau­ku, juk tai – nau­ja sri­tis, rei­kė­jo šiek tiek pa­žin­ti sa­vo klien­tus, per­pras­ti jų no­rus ir tiks­lus. Bet lai­kui bė­gant vis­kas nu­si­sto­vė­jo ir vi­sos bai­mės iš­ga­ra­vo.

Bet bū­ti tre­ne­riu ne­pa­kan­ka vien fi­zi­nio pa­si­ren­gi­mo, rei­kia ir pe­da­go­gi­nių su­ge­bė­ji­mų. Ar juo ga­li tap­ti kiek­vie­nas?

Ži­no­ma, kad ne. Pir­miau­sia, rei­kia do­mė­tis spor­tu ir juo gy­ven­ti, ro­dy­ti tin­ka­mą pa­vyz­dį tiems, ku­riuos mo­kai. Vi­sa tai tu­ri bū­ti ta­vy­je. Nuo ma­žens sa­vy­je pa­ste­bė­jau no­rą mo­ky­ti ki­tus tre­ni­ruo­tis. Daug skai­ty­da­vau, žiū­rė­da­vau vaiz­do įra­šus apie spor­tą, to­dėl šio­je sri­ty­je bu­vau stip­res­nis už drau­gus. Taip at­si­ra­do po­lin­kis da­lin­tis sa­vo ži­nio­mis, pa­tar­ti ir mo­ky­ti ki­tus to, ką pa­ts iš­ma­nau. Man ne­rei­kia įdė­ti daug pa­stan­gų bend­rau­jant ir per­duo­dant ži­nias, vis­kas atei­na na­tū­ra­liai. Do­mė­jau­si vis­kuo, esu žai­dęs krep­ši­nį, fut­bo­lą, te­ni­są, tink­li­nį, lan­kiau tre­ni­ruok­lių sa­lę, už­siė­miau dvi­ra­čių spor­tu. Ma­ne vi­sa­da trau­kė spor­tas, vis­kas apie jį ma­ne do­mi­na ir pa­tin­ka.

O kaip pa­vyks­ta su­de­rin­ti abu dar­bus? Ar lie­ka lais­vo lai­ko?

Ati­dir­bęs pa­rą Prieš­gais­ri­nė­je gel­bė­ji­mo tar­ny­bo­je tu­riu tris lais­vas die­nas, ku­rias ir ski­riu tre­ne­rio dar­bui. Man toks gy­ve­ni­mo tem­pas pa­tin­ka, kol jau­nas, tol gerai… Aiš­ku, pa­si­tai­ko, kad po sun­kaus bu­dė­ji­mo tre­ni­ruo­tes spor­to klu­be ten­ka ati­dė­ti, nes, ne­mie­go­jus vi­są pa­rą, jos nie­ka­da ne­bus pro­duk­ty­vios.

Tur­būt žie­mą bu­dė­ji­mai ra­mes­ni, o spor­to klu­be at­virkš­čiai – klien­tų dau­giau?

Gais­ro įvy­kių yra vi­sa­da, ne­pa­sa­ky­čiau, kad žie­mą jų la­bai su­ma­žė­ja, tie­siog ski­ria­si jų po­bū­dis. Žie­mą ky­la dau­giau gais­rų vi­di­nė­se pa­tal­po­se, na­muo­se su ne­tvar­kin­gais ka­mi­nais ir pa­na­šiai, o va­sa­rą daug gais­rų at­vi­ro­se erd­vė­se: de­gan­čios pie­vos, au­toį­vy­kiai. Atė­jus nau­jiems me­tams, klien­tų tik­rai dau­giau: vie­ni su­grįž­ta, o ki­tiems, tai nau­ja pra­džia.

Ar bir­žie­čiai no­ri spor­tuo­ti?

Pas­te­bė­jau, kad Bir­žuo­se žmo­nės dar šiek tiek su­si­kaus­tę, ne­drįs­ta pra­dė­ti spor­tuo­ti. Di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se tai įpras­tas da­ly­kas, spor­to klu­bų daug, tik spėk rink­tis. Dau­gu­ma ma­no klien­tų, ypač mer­gi­nų, pri­si­pa­žįs­ta, kad se­niai no­rė­jo pra­dė­ti spor­tuo­ti, bet ne­drį­so, vis gal­vo­jo kaip at­ro­dys, kad ki­ti žiū­rės, ką pasakys… Bet pa­spor­ta­vę ku­rį lai­ką, pa­ma­to, kad vis­kas ne taip kaip gal­vo­jo, nie­kas čia ne­krei­pia į ta­vo fi­gū­rą dė­me­sio, kiek­vie­nas spor­tuo­ja sau, nie­kas neuž­gau­lio­ja ir ne­si­šai­po. Kaip tik mes vi­si tam­pa­me bend­ruo­me­ne: jei rei­kia – pa­de­da­me, pa­ta­ria­me vie­nas ki­tam. Daž­niau­siai vi­si gai­li­si, kad ne­pra­dė­jo spor­tuo­ti anks­čiau.

Ko­kiais tiks­lais žmo­nės atei­na į spor­to klu­bą?

Vie­ni nu­mes­ti svo­rį, ki­ti – su­tvir­tin­ti, iš­ryš­kin­ti rau­me­nis, tre­ti – dėl ge­res­nės svei­ka­tos. Ma­nau, kad vi­si žmo­nės tu­ri spor­tuo­ti, jei ne spor­to klu­be, tai už­siim­ti ko­kia fi­zi­ne veik­la, pa­ju­dė­ti bent po pus­va­lan­dį kas­dien. Dau­gu­ma žmo­nių, dir­ban­čių fi­zi­nį dar­bą, gal­vo­ja, kad jiems spor­tuo­ti ne­be­rei­kia, nes ir taip kas­dien ju­da. Bet tai ne­tie­sa, spor­tas ir fi­zi­nis dar­bas yra skir­ting da­ly­kai. Spor­tuo­jant, tre­ni­ruo­ja­mi tam tik­ri rau­me­nys, o dir­bant, tie­siog daug dir­ba­ma.

Jū­sų klien­tai įvai­raus am­žiaus. Ar nuo am­žiaus pri­klau­so jų tiks­lai?

Jau­nes­ni la­biau no­ri gra­žes­nių kū­no for­mų, o vy­res­ni daž­niau­siai spor­tuo­ja dėl ge­res­nės svei­ka­tos. Dau­gu­ma vy­res­nių žmo­nių ken­čia są­na­rių, nu­ga­ros skaus­mus, jiems ski­ria­mi spe­cia­lūs pra­ti­mai. Daž­niau­siai pra­dė­jus re­gu­lia­riai spor­tuo­ti, skaus­mai pa­ma­žu iš­nyks­ta, ne­be­rei­kia ir ope­ra­ci­jų. Tik vy­res­nių žmo­nių bė­da ta, kad jiems yra dar sun­kiau pri­si­ruoš­ti spor­tuo­ti ne­gu jau­ni­mui, ypač spor­to klu­be. Su­vei­kia tas ne­pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi fak­to­rius: "ką aš ten tarp jau­nų, kaip čia at­ro­dys, ką ki­ti pa­gal­vos, jau ne­be man"… Taip gal­vo­ti nie­ka­da ne­rei­kia.

Ar no­rint pa­siek­ti ge­rų re­zul­ta­tų už­ten­ka tik spor­tuo­ti? O kaip su mi­ty­ba?

Vis­kas tu­ri ei­ti kar­tu. Spor­tas ir svei­ka mi­ty­ba – neisš­ki­ria­mi da­ly­kai. Jei­gu žmo­gus no­ri nu­mes­ti svo­rio, vien spor­tuo­ti ne­pa­kan­ka. Kas iš to, jei­gu spor­tuo­si ir kim­ši vis­ką kas pa­puo­la. Svei­ka gy­ven­se­na tu­ri tap­ti gy­ve­ni­mo bū­du, tik ta­da re­zul­ta­tai džiu­gins.

Bet da­bar yra tiek daug in­for­ma­ci­jos apie tai, ką rei­kia val­gy­ti ir ko veng­ti. Kaip tin­ka­mai pa­si­rink­ti?

Taip, da­bar yra net per daug in­for­ma­ci­jos apie svei­ką mi­ty­bą, bet ne vi­sa ji yra tei­sin­ga. Rei­kia at­si­rink­ti tai, kas tin­ka tau. Nie­ka­da ne­pa­ta­riu ba­dau­ti, lai­ky­tis die­tų, tai skir­ta tik pro­fe­sio­na­liems spor­ti­nin­kams, sie­kian­tiems pa­ge­rin­ti sa­vo fi­zi­nę for­mą prie­s var­žy­bas. Griež­ta die­ta – trum­pa­lai­kis da­ly­kas, sie­kiant grei­tų re­zul­ta­tų, gy­ve­ni­mo bū­du ji tap­ti ne­ga­li. O ne­re­tai jau­ni­mas so­cia­li­niuo­se tink­luo­se pri­si­žiū­ri to­kių pa­vyz­džių ir jais se­ka. No­rin­tiems pa­keis­ti gy­ve­ni­mo bū­dą, re­ko­men­duo­ju pra­dė­ti pa­ma­žu, nes ki­taip or­ga­niz­mas pa­tirs šo­ką. Iš pra­džių už­ten­ka tik su­ma­žin­ti, pa­vyz­džiui, mil­ti­nių pa­tie­ka­lų, sal­džių gė­ri­mų, pa­da­žų, cuk­raus var­to­ji­mą ir tik pa­skui jų vi­sai at­si­sa­ky­ti.

O ko­kia yra Jū­sų mi­ty­ba?

Aš skai­čiuo­ju ka­lo­ri­jas. Dau­gu­ma to da­ry­ti ne­no­ri, gal­vo­ja, kad tai ati­ma daug lai­ko, bet šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos vis­ką pa­leng­vi­na. Kai įpran­ti skai­čiuo­ti, jau ži­nai, kiek tam tik­ra­me mais­te maž­daug yra ka­lo­ri­jų, tad nė­ra taip sun­ku kaip at­ro­do. Ka­dan­gi daug spor­tuo­ju, kar­tais sau lei­džiu su­val­gy­ti ban­de­lę, ar iš­ger­ti sal­des­nę ka­vą.

Va­di­na­si, no­rint ge­rai at­ro­dy­ti, rei­kia spor­tuo­ti ir tin­ka­mai mai­tin­tis…

Svar­biau­sia yra re­gu­lia­ru­mas ir har­mo­ni­ja. Svei­kas gy­ve­ni­mo bū­dąs ir spor­tas su­si­ję su dau­ge­liu ki­tų da­ly­kų: stre­su, mie­gu. Vi­sus juos su­de­ri­nus, tiks­lai pa­sie­kia­mi ne­sun­kiai. Daug kas pri­klau­so nuo ap­lin­kos, jei­gu šei­mo­je žmo­na no­ri svei­kai mai­tin­tis, o vy­ras mė­gau­ja­si grei­tu mais­tu, yra sun­kiau. Taip pat ir su vai­kais – tė­vai tu­ri ro­dy­ti svei­kos gy­ven­se­nos pa­vyz­dį nuo ma­žens, ta­da vis­kas vyks na­tū­ra­liai. Pas­te­bė­jau, kad žmo­nės daž­nai pa­si­duo­da tam lai­ki­nam, aki­mir­kos ma­lo­nu­mui: su­val­go kaž­ką ne­svei­ko, o pa­skui gai­li­si, nes jau­čia­si blo­gai.

Bet kiek ga­li­ma val­gy­ti ry­žius, gri­kius, vištieną…?

Svei­kas mais­tas nė­ra ne­ska­nus, o re­cep­tų pa­si­rin­ki­mas šiais lai­kais - be­ri­bis. Iš tos pa­čios viš­tie­nos ar ry­žių ga­li­ma pa­ruoš­ti daug skir­tin­gų pa­tie­ka­lų, ku­riuos kei­čiant, jie neat­si­bos­ta. Vi­sa­da leng­viau nu­si­pirk­ti grei­tą už­kan­dį, ne­gu pa­si­ga­min­ti kaž­ką svei­ko pa­čiam. Skir­tu­mas tik tas, kad pri­kim­šęs bur­ge­rių ar ke­ba­bų jau­sies šim­tą kar­tų blo­giau ne­gu su­val­gęs su­ba­lan­suo­tus svei­kus pie­tus ar va­ka­rie­nę.

Ką pa­tar­tu­mė­te tiems, ku­rie vis dar ne­drįs­ta pra­dė­ti spor­tuo­ti ir svei­kai mai­tin­tis?

Pir­miau­sia rei­kia nu­spręs­ti, ko no­ri: ar ge­rai jaus­tis vi­sa­da, ar žiū­rė­ti į veid­ro­dį ir tik sva­jo­ti apie gra­žų ir svei­ką kū­ną. Kol tuo me­tu ki­tas, jau atė­jęs į spor­to klu­bą šių sva­jo­nių sie­kia. Pa­ta­riu ne­bi­jo­ti pa­si­ryž­ti ir pra­dė­ti keis­ti gy­ve­ni­mo bū­dą da­bar. Juk žmo­gui svei­ka­ta yra bran­giau­sia.

Jei­gu ka­da tek­tų ap­si­sto­ti ties vie­nu dar­bu, ku­rį pa­si­rink­tu­mė­te: tre­ne­rio ar ug­nia­ge­sio?

Sun­ku pasakyti… Abu dar­bai yra tar­pu­sa­vy­je su­si­ję: rei­kia bū­ti pa­si­ruo­šu­siam fi­ziš­kai, ir abi sri­tis vie­ni­ja tas pa­ts tiks­las – pa­dė­ti žmo­gui. Spor­to klu­be pa­de­du žmo­nėms at­si­kra­ty­ti juos kan­ki­nan­čių pro­ble­mų, pa­siek­ti tiks­lų, o bū­da­mas ug­nia­ge­siu – žmo­nes gel­bė­ju. Abu dar­bai pa­tin­ka ir bū­tų la­bai sun­ku vie­ną iš jų iš­skir­ti.

Ačiū už po­kal­bį.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.